Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-16 nr. 3280

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
39

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS.
Būdingi prieštaravimai, formuojant viešąsias erdves
1

KNYGOS 
• RITA IVINSKYTĖ.
Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“
2
• DIANA DUNAJEVIENĖ.
Ramumos mokykla
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Senatvė dviem

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Menininkai dokumentiniame kine
2

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Algimantas Kezys: tarp fotografijos ir kino
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tiesiog piešiniai...
2

MUZIKA 
 SIMONA SMIRNOVA.
Šiuolaikinės operos festivalis
5

PAVELDAS 
• AUŠRA LISAUSKIENĖ.
Knyga apie talentingąjį grafiką Algį Kliševičių

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
11

PROZA 
• RITA LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ.
Civilizuotos mintys apie karvę.
Jėgos aitvarai
5

VERTIMAI 
• WOLFGANG BORCHERT.
Šišifaš, arba mano dėdės kelneris
8

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sąžinė

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiuku čiuku

KRONIKA 
• „Erdvė tarp mūsų“
• Antano Miškinio premija

IN MEMORIAM 
• Katynės tragedija pasikartojo...
• Keletas nenupieštų Antano Viliaus Jurkūno medžių
• JANINA PLEŠKŪNIENĖ
1920 09 23–2010 04 07
• EDVARDAS ANTANAS VAITKUS
1937 07 27–2010 04 06
1

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Vydūno fondo (Čikaga) dovana VU bibliotekai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Rašytojo istorija

Šatėnų prieglobstis 
• Ketvirtoji savaitė5

MUZIKA

Šiuolaikinės operos festivalis

SIMONA SMIRNOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Julija Karaliūnaitė (sopranas) A. Navicko monooperoje „Kitos trys seserys“. Scenografija – Simonos Biekšaitės
Jurgio Sakalausko nuotrauka iš festivalio archyvo

Kovo pabaigoje Vilniuje vyko III šiuolaikinės operos festivalis NOA („Naujosios operos akcija“), kuris šiais metais iš „trumpametražių“ operų peraugo į „pilnametražę“ pasiūlą. Neapsiribota operų pastatymais, pasiūlytos kino, šokio ir edukacinės programos. Žanrų įvairovė lemia ir temų įvairovę. Operų siužetuose – pokario išeivijos likimas, samių pasaulėžiūra, lietuvių literatūros klasikos interpretacijos, Vienos pokylio dvasia, vaikystės ir suaugusio žmogaus vidinio konflikto analizė bei virsmas. Kūrybinė grupė „Operomanija“, pasirinkdama programą, žanrinę stilistiką, laiką (pavasarį), atspindėjo šiandienos žmonių lūkesčius, baimes ir ilgesius. NOA subūrė gausų būrį jaunų ir profesionalių Lietuvos menininkų. Visi renginiai sulaukė daugybės žiūrovų, nors veidai dažniausiai būdavo tie patys. Tai rodo, kad šiuolaikinės operos žanras esti specifinis.

Festivalis prasidėjo Rusų dramos teatre dviejų veiksmų opera „Julius“. Tai JAV gyvenančio lietuvių kilmės kompozitoriaus Charles’o Halkos kūrinys, paremtas įvykiais, susiklosčiusiais po Antrojo pasaulinio karo. Operos veikėjų prototipu tapo Juliaus Jušinsko, kompozitoriaus senelio, šeima. Opera per konkrečios šeimos situaciją „nupiešia“ pokario žmonių patirtis, vertybes, konfliktus, požiūrį, baimes. Tautinės savimonės ir patriotiškumo tematika savaime suteikia operai vertę ir aktualumą.

Operos fabula nėra aštri ar dinamiška. Labiau ryškinamas personažų psichologizmas, rodomas nuolatinis aplinkybių, norų, galimybių ir svajonių konfliktas. Dialogai paspalvinti ironija, kurią meist­riškai perteikia NOA choras: „dipukai“, daktaras, seselės, agentai. Balansuojama tarp dainingo choro rečitatyvo, alteruotais akordais paremtos orkestro partijos ir solisto bel canto. Juliuko personažas (Deividas Kairys, diskantas) neretai tampa jungiamąja scenų grandimi. Juliukas tampa ne tik vaikiškumo ar idealistinio pozityvumo simboliu, bet ir įkūnija bendras vertybes. Juliaus personažas (Tomas Pavilionis, tenoras) lieka ne visai atskleistas. Julius, pagrindinis operos veikėjas, kartais atrodo sąlyginai komiškas, o kartais dramatiškas ir ryžtingas; tiek aktorinė, tiek vokalinė vaidmens dalys yra spalvingos. Operos vyksmas – tarsi žongliravimas nuojautomis, baimėmis, viltimis. Plėtojamas nuolatinis konfliktas tarp noro pasilikti ir būtinybės išvykti. Labiausiai šiuos skausmingus svarstymus atspindėjo Adelinos Jušinskienės (Ona Kolobovaitė, sopranas) ir Juliaus Jušinsko dialogai ir muzikaliai griežęs orkestras (dirigentas – Ričardas Šulima).

Šiuolaikinio šokio opera NO AI DI sukurta remiantis samių tautos sakmėmis. Rita Mačiliūnaitė operoje derina samių folkloro elementus su šiuolaikinės akademinės kūrybos kalba. Instrumentinė sudėtis netradicinė: perkusija, kanklės, violončelė, dambreliai. Įrašytas balsas nuolat derinamas su atliekamu gyvai, tai sukuria erdvės ir skirtingo laiko pojūtį. Pagrindinis operos personažas – Šamanė, išminties, santarvės su gamta, harmonijos simbolis. Šamanė nujaučia mirtį ir trokšta išmintį perduoti kitiems. Spektaklio metu kuriami maži stebuklai –­ sniegas, ledas – tarsi grąžina žmones prie pirmapradžių vertybių. Operos idėją įvairiomis spalvomis perteikia choreografija (choreografė Erika Vizbaraitė, šokėjos Agnė Ramanauskaitė, Erika Vizbaraitė, Giedrė Ubartaitė, Edita Stundytė). Charakteringas, preciziškai sinchroniškas šokis atspindėjo šaltį ir speigą, o kartu ir žmogaus ieškojimus, svyravimus, kančią, dvasinį šaltį ir šilumos ilgesį. Šiuolaikinio šokio scenos neprailgo, atvirkščiai – šaltos scenografijos (sukurtos Romano ir Dmitrijaus Timofejevų) fone laikė prikausčiusios žiūrovų dėmesį. Įdomus sumanymas altikti samių muziką ir lietuvių instrumentu, bet kanklės netapo svetimkūniu bendroje muzikinėje stilistikoje. Darniai vienas su kitu pynėsi visi garsai: šalčiu dvelkiantys riaumojimai ir šilta operos kantilena, stingdančio speigo garsai ir minimalistiniai styginių kvartetai, vėjo varpelių skambesys, šnabždesiai, maldos, specifinis samių dainavimas.

Dusyk rodyta animacinė opera „Kliudžiau“ abu kartus surinko pilną Menų spaustuvės repeticijų salę. Žiūrovai – iš meno pasaulio: vokalistai, kompozitoriai, aktoriai. Tarp atlikėjų buvo ne tik vokalistė, atlikusi Mamos vaidmenį (Viktorija Miškūnaitė, sopranas), bet ir dainuojanti aktorė, atlikusi pagrindinį Mergaitės vaidmenį (Irina Lavrinovič). Operoje buvo žaidžiama su erdve tiek muzikine prasme (kompozitorė – Rūta Vitkauskaitė), tiek scenografiškai (Simona Biekšaitė): NOA ansamblis grojo iš įvairių salės pusių, su juo skambėjo ir įrašytas garso takelis, o scenoje pagrindiniu akcentu tapo didžiulis kompiuterio ekranas ir klaviatūra, kur taip pat vyko veiksmas. Pagyvino scenovaizdį ir gyvas baltas kačiukas, išlikęs neįtikėtinai ramus!

Animacinė opera skirta vaikams, bet apima nemažai socialinių temų: tėvų ir vaikų santykius, vaikų lengvabūdišką elgesį ir naivumą, jautrumą kitiems, atsakomybės jausmą. Daugialypis operos vertybinis karkasas prasmes atspindėjo ir muzikoje – nuo aštrių ir padangėje aidinčių smuiko garsų iki šokių muzikos ritmo.

II NOA festivalyje rodyta Jono Sakalausko (muzika) ir Dainiaus Gintalo (libretas) monoopera „Izadora“ apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2008 m. debiutas. Šiais metais „Izadora“ (Agnė Sabulytė, mecosopranas) papildyta antruoju monospektakliu „Džiokeris“ (Jonas Sakalauskas, baritonas). Abu kūriniai – tai psichologinė žmogaus analizė: jie parodo jo psichikos dvilypumą, probleminį realybės suvokimą, vertinant praeities įvykius. Šalia jie atrodė tarsi vyriškos ir moteriškos psichikos tyrinėjimai, pasitelkiant meninę kalbą. Pagirtinos aktorių pastangos jungti vokalą su buitine kalba, pasakojimu. Operoje „Džiokeris“ mėginama išreikšti vaiko psichologiją ir jautrumą. „Betmano“ leitmotyvas, taikliai parinkti infantilūs pasakymai: „Į visų sielas skleisdavome sielą ir džiaugsmą“, „pašarvavo“, „aš nebūsiu malakasosas“, „bišky daug pasistengti“ ir panašūs. „Džiokerio“ muzikinė kalba siejama su libreto ir režisūros (Agnius Jankevičius) simbolizmu: Katės (gitaros mokytojos) temose skambėdavo gitaros garsai, Motinos – vargonų. Monospektaklyje veikiančių personažų gausa, emocinis koloritas nulėmė ir muzikos polistilistiką. Skambėjo disko, pop, šiuolaikinės akademinės, avangardinės, roko muzikos stiliai. Jie jungiami su solisto reiškiama emocija, su siužeto linija, su šviesų žaismu scenografijoje.

Kompozitoriaus ir libreto autoriaus Alberto Navicko kamerinė opera „Kitos trys seserys“ parašyta sopranui, styginių kvartetui, pučiamųjų kvartetui ir elektronikai. Siužetas paremtas A. Čechovo pjese „Trys seserys“, kaip ir dauguma NOA operų, šis kūrinys psichologinis. Operos epicentru tampa įsivaizduojama sesuo Nataša, kurios charakteriu atskleidžiamas prarastos erdvės ilgesys, šeimyninės nuoskaudos ir seserų santykiai. Instrumentalistai buvo įtraukti į operos veiksmą, o scenografijai (Simona Biekšaitė) panaudoti balti raiščiai tapo simboliniu leitmotyvu, kuris įgaudavo vis kitą reikšmę: prisirišimo, kančios, skausmo, mirties. Trijų seserų personažus įkūnijo sopranas Julija Karaliūnaitė, kurios vokalinių technikų kaita leido žiūrovui lengviau suvokti spektaklio veiksmą (padėjo ir videoprojekcijos). Horizontalus judėjimas laike buvo nuolatos derinamas su vertikalia erdvės dinamika: Ninai nutraukus juodus karolius nuo kaklo, akimirksniu iš viršaus ima byrėti didžiuliai juodi kamuoliai. Iš fonogramos skambantis vardas „Natalija“ intensyvėja ir tampa panašus į važiuojančio traukinio garsą. Toks operos žaidimas erdve, laiku, achromatiniu scenografijos koloritu, vieno žmogaus transformacija į tris personažus tapo ryškiu atminties labirintuose pasiklydusio veikėjo atspindžiu.

Festivalį užbaigusi opera „Pokylis“ (muzika – Sigito Mickio, libretas – Andriaus Kaniavos, Vaidoto Žitkaus, Juliaus Žėko) privertė žiūrovus ilgokai pastoviniuoti Menų spaustuvės fojė, nes Juodojoje salėje vis dar buvo jai rengiamasi. Opera vyko Vienos pokylio forma: nebuvo sėdimų vietų, svečiai – žiūrovai atėjo pasipuošę pokylio drabužiais ir buvo sutinkami su taure šampano. Muzikantai grojo skirtinguose salės kampuose, o scena tapo vidury salės pastatyta pakyla. Ant jos pagrindinį vaidmenį atliko Miesto meras – Šarūnas Čepulis (baritonas). Vienos pokylio tikslas – surinkti lėšų visuomenės atstumtiesiems paremti, kurie buvo pristatyti operos metu: tai poetas, mokslininkas, „neformalas“, narkomanas ir paauglys. Visus šiuos vaidmenis atliko Jonas Sakalauskas (baritonas). Įvairūs stilistiniai žanrai, taiklios videoprojekcijos, pati idėja rodo dideles kūrybinės grupės ambicijas, bet trūksta atlikimo „švaros“, dramaturginio vientisumo. Trumpam išsijungęs Mero mikrofonas, žiūrovų blaškymasis, nežinant, kurioje vietoje vyks veiksmas, teksto ir muzikos prieštaravimai ir daug kitų dalykų operą darė chaotiška. Netikėta vakaro viešnia M. (Agnė Sabulytė, sopranas) leido geriau pajusti temą, atsirado daugiau muzikinio aiškumo. Kompozitoriaus pasiekta plati raiškos forma, stilistinė muzikos ir vaizduojamojo meno sintezė kalbėjo apie socialinius dalykus, amžinųjų vertybių ilgesį ir paiešką.

Be Rusų dramos teatro ir Menų spaustuvės erdvių, NOA festivalis „okupavo“ ir „Skalvijos“ kino centro bei ŠMC erdves. Pilnas sales surinkę filmai: „Įsivaizduojama opera“ („L’opera imaginaire“, meno vadovas Pascalis Roulinas, Prancūzija, 1993) ir filmas-opera „Gražuolė ir pabaisa“ („La belle et la bete“, režisierius Jeanas Cocteau, kompozitorius Philipas Glassas, Prancūzija, 1994) žavėjo estetine kokybe. Animacinėje operoje „Įsivaizduojama opera“ skambėjo dvylika žymiausių klasicizmo ir romantizmo operų arijų, kurios buvo parodytos įvairiomis animacijos technikomis: „kadrine“, piešinių, plastilino, lėlių, 3D. „Gražuolėje ir pabaisoje“ pasakos siužetas buvo sujungtas su amerikiečių minimalisto muzika.

Festivalis pasiūlė nemokamas kūrybines dirbtuves „Improvizacinis muzikos teatras“. Į jas susirinko įvairiausių sričių žmonės: profesionalūs aktoriai ir dainininkai, mokiniai, meno specialybių studentai. Penkias valandas trukusias dirbtuves vedė Didžiosios Britanijos muzikos teatro kompanijos „Vocal Motions Elastic Theatre“ įkūrėjai Jackas Ludwigas Scarso ir Maya Sapone. Dirbtuvės, prabėgusios akimirksniu, paskatino kurti ir tobulėti ateityje.

 

Skaitytojų vertinimai


58373. nieko sau2010-04-19 17:27
oho, tematika savaime suteikia operai vertę?..

58396. to nieko sau :-) 2010-04-20 23:40
o tai ar negali buti vertinga ir nevertinga tematika? kalbeti apie banalumus, saldzias meiles istorijas, ar kalbeti apie naujas arba bent jau operoms netradiciskas ir visuomenei aktualias temas - nejau nera skirtumo?

58397. to to nieko sau2010-04-21 09:58
nejuokinkit, gerai, temose skirtumo nera, skirtis gali tik realizavimo kokybe.

58398. - - - :-) 2010-04-21 10:54
Nesitikėjau tiek daug visko sužinoti... Džiaugiuosi, kad tokie dalykai vyksta- norėčiau nors akies krašteliu visa tai pamatyti... Turiu viltį, kad kada nors Lietuva gyvens pasiturinčiai ir galės paskirti vieną televizijos kanalą nenutrūkstamam tokių reiškinių transliavimui... Ačiū autorei...

58400. la minor2010-04-21 18:30
išsamu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:00:10 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba