Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-25 nr. 3290

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AIDAS MARČĖNAS.
Padiktuotas sonetas
42

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Didžiavimosi Lietuva salelė
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ką ženklina birželio 15-oji?
2
• AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ.
Legendos švytėjimas
2

POKALBIAI 
• SARĄ POISSON kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Sara Poisson: „Menininkas nėra visiškai žmogus“
6
• JUSTINĄ ŽILINSKĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
„Ilgumos“ – Lietuvos neofolko viltis
5

KNYGOS 
• MARTA PIROČKINAITĖ.
Atsakymai pagal Ją
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
 SIGITA IVAŠKAITĖ.
Po laiko
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (2)
3

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Svyruojantys pamatai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Drabužis – kūno simbolis
2

MUZIKA 
• VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
1

PAVELDAS 
• Lietuvai dovanotų kūrinių parodą papildė Kazimiero Žoromskio paveikslas

POEZIJA 
• EVELINA DACIŪTĖ.
14
• INDRĖ MEŠKĖNAITĖ.
4

PROZA 
• JAROSLAVAS MELNIKAS.
Ar tu dar myli mane?
7
• VYTAUTAS LEŠČINSKAS.
Keltas už vingio

VERTIMAI 
• ROMAN HONET.
Eilėraščiai iš rinkinio „žaisk“

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Resakralizacija
46

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Šiupininė televizija
4

IN MEMORIAM 
• VALDIS ALEKSAITIS
1960–2010

SKELBIMAI 
• Antano Baranausko literatūrinė premija

DE PROFUNDIS
Kai tiktai paglosto, negaliu ištverti –
jo rankas ir kojas nuolankiai laižau.
 
• ANTANAS GUSTAITIS.
Šuns ditirambai savo ponui
2
• JUSTINAS BOČIAROVAS.
Čempionų pusryčiai

PARKETAS 
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Globalizacija ir Lietuvos tautinės civilizacijos idėja
1
• VIGMANTAS BUTKUS.
Du iš Imperijos dekadanso metų
• VIRGINIJUS KINČINAITIS.
Persiklojantys patyrimo kontekstai
• Pašnekesys apie gyvąją poeziją
• Aurelija Stankutė: Poezija turi guosti1
• AURELIJA STANKUTĖ.
• Galerija

Šatėnų prieglobstis 
• Keturioliktoji savaitė67

ŠOKIS

Po laiko

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’10“ įspūdžiai

SIGITA IVAŠKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Metų laikai“
Nuotrauka iš šokio teatro „Aura“ archyvo

„Naujojo Baltijos šokio“ festivalis, siekiantis supažindinti publiką su naujomis šio scenos meno tendencijomis, šiemet pristatė šešiolika darbų, skirtingų savo estetika, formomis ir technika. Žodis „krizė“ nuskambėjo ir čia, teisindamas didžiąją programos dalį sudarusių lietuvių choreografų darbų pasirinkimą. Vis dėlto būtų klaidinga tai vertinti nei­giamai. Dalyviai ir programą tik stebėję Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovai atrodė energingesni nei bet kada. Toks kondensuotas „vietinės produkcijos“ pliūpsnis žadino tarpusavio diskusijas. Tuo tarpu nuošaliau esantiems suteikė progą pažvelgti į lietuvišką šokio sceną ir (nepamiršdamas savo „tarptautinio“ titulo) retai matomus užsienio kūrėjus.

Savotišku festivalio atradimu ir raktu tapo Rasos Alksnytės darbas „Prarastos sielos“. Sukurtas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistais, „miniatiūru vakaru“ įvardytas šokio spektaklis žadėjo kalbėti apie „atradimus ir praradimus“. Nei minėtosios, nei kitos temos, bendros visam kūriniui, įžvelgti nepavyko, o pirmoji dalis, kurioje pasirodė trys merginos, nuvylė. Choreografinės kompozicijos pasirodė padrikos, dažnai nepritaikytos šokėjų techninėms galimybėms. Tačiau (grįžtant prie atradimo) trečioji dalis, kurioje skambėjo Algirdo Martinaičio muzika su Sigito Gedos skaitomomis eilėmis, lyg pamokslu, staiga patraukė. Didžiausias nuopelnas tenka muzikai, bet negalima nepastebėti ir taiklaus choreografės pasirinkimo. Šioje dalyje, kur dalyvavo visi šokėjai, staiga atsirado atmosfera, bendra atlikėjų tema. Tam tikra bendruomenė, kurioje visi vienodi, bet ieško skirtingų dalykų. Čia šokio kompozicijas pakeitė saikingesnės judesio formulės, kuriomis atlikėjai, aprengti baltais lyg ligoninės marškiniais (dailininkė Jolanta Rimkutė), judėjo po sceną. Didesnis šokėjų skaičius, mažesnis dėmesio koncentravimas kiekvieno iš jų darbui, ansamblio pajautimas, atmosfera, –­ visa tai gelbėjo R. Alksnytės darbą. O su muzika kartu atsirado ir draminė linija. Skaitomi tekstai pabaigoje keitėsi, mutavo į įvairius gyvūnų balsus, atsirado chaosas, kuriame iš tvarkingų ligonių šokėjai virto jei ne prarastomis, tai bent besiblaškančiomis sielomis.

Tokios, kiek fragmentiškos mintys apie spektaklį vėliau tapo raktu bendram žvilgsniui į festivalį. Spektakliai tampa vis mažiau atskiriami nuo dramos. Geriausiu to pavyzdžiu ne pirmą kartą tampa Lietuvoje dažnai pasirodantis Jo Strømgrenas. Keturios moterys, lyg laboratorijos žiurkės, uždarytos patalpoje geria keistą skystį ir per mikrofoną bendrauja su tyrimo vadu Sergėjumi. Pastarasis yra vienintelis jų ryšys su išoriniu pasauliu, visa kita jos kuria čia pat, fantazuodamos apie tai, kas yra amerikietiška, rusiška, moteriška ir kas gali atsitikti joms, kaip eksperimento dalyvėms. „Eksperimentas“ (angl. „The Experiment“) – taip ir pavadintas spektaklis pasakoja apie represijų metu atliktus bandymus su žmonėmis.

Iš pradžių keista pasirodžiusi Norvegų kilmės choreografo mintis kalbėti apie tai, ko jo gimtojoje šalyje nebuvo patirta, daug prasmės įgauna jo kūrybos kontekste. Tokia tema J. Strømgrenui leido susikoncentruoti į mažos bendruomenės gyvenimą. Represijos, žiaurus elgesys gali asocijuotis su Rytų Europos valstybėmis, kas lėmė naujos absurdo kalbos sukūrimą. Spektakliuose, dekonstruodamas kalbą, J. Strømgrenas ieško bendro suvokimo – kalbos (lyg kodo), suprantamos visiems. Šį kartą rusų nonsenso kalba žaidęs choreografas tikriausiai buvo geriausiai priimtas lietuvių publikos. Visiems atpažįstamais kultūriniais ženklais manipuliavęs režisierius prikaustė dėmesį.

Šis atskiros recenzijos vertas spektaklis (įspūdingas transformerio pasirodymas, A. Tarkovskio filmo pervaidinimas, plastmasinio paršelio gimdymas...) priminė daugiau dramos veikalą su dainų ir šokių intarpais. Nors norvegų menininko specifika reikalauja ryškaus fizinio veiksmo, praplečiančio ir aiškinančio nonsenso kalbos prasmes, tačiau sunku pasakyti, jog tai jis daro šokiu, galbūt kūno kalba jo kūryboje tampa atspirties tašku analizuojant ir kuriant bendravimą.

Bendravimas žmogui išlieka viena svarbiausių gyvenimo aspektų. Taip pasirodė ir Sébastieno Ramirezo (Prancūzija) bei Raphaelio Hillebrando (Vokietija) duetui. Jų darbas „Kartu, pavieniui“ (pranc. „Seuls, ensemble“) gana tiesogiai, bet neiliustratyviai pasakojo apie šiuolaikinių žmonių (ne)susikalbėjimus bendraujant akis į akį ir virtualioje realybėje. Pasitelkę videoprojekcijas, leistas ant tinklo, perskyrusio Menų spaustuvės Juodąją salę per pusę, jie savotiškai ieškojo ribų tarp realios ir virtualios erdvės. Tokiu būdu žaibiškai keitėsi veiksmo vietos: šokėjai atsidurdavo „projekcijoje“, šalia jos ar šoko kartu su ja. Konceptualūs sprendimai ir žvilgsnio atitraukti neleidusi šokio technika patvirtino, jog hiphopas jau suaugo ir tapo dar viena meninės raiškos priemone.

iliustracija
„Pasivaikščiojimas vodevilyje“
Eriko Bergo nuotrauka iš festivalio archyvo

O Kauno šokio teatras „Aura“ pasirodė „senamadiški“ šiuolaikinio šokio festivalyje pristatydami Linos Puodžiukaitės darbą „Metų laikai“ pagal to paties pavadinimo Antonio Vivaldi koncertinį ciklą. Modernaus šokio spektaklio autorė sekė paskui žinomas melodijas, nepasirinkdama savos interpretacijos. Kompozicijos pasirodė nuobodokos, nuspėjamos. Kitaip nei šiuolaikinis, modernusis šokis turi ryškius kanonus, tad nenuostabu, jog nėra paprasta jį pateikti naujai. Tam nepadėjo pasirinktas klasikos kūrinys. Naudojantis pažįstama melodija vertėtų turėti individualų požiūrį, interpretaciją, nes kitaip ji reprezentuoja pati save, atskirai nuo scenoje besiplėtojančio, nuoseklaus ar ne, veiksmo.

Tokiems dalykams reikalinga ne vien vaizduotė, bet ir patirtis. Tai įrodė festivalio žvaigždėmis tituluoti Emio Greco ir Pieteris C. Scholtenas. Jų spektaklio „Double points: hell“ kulminacijos metu skambėjusi Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija neteko savo formalumo, statuso, nes šokėjai pakluso jos nuotaikoms, atrodė, jog muzika sekė juos. Įdomu, ar kompozitorius numanė, kad kada nors pagal jo kūrinį tuščioje scenoje šoks pusnuogė, plikai skusta japonė (Sawami Fukuoka), o šalia jos juodai nuo galvos iki kojų apsirengęs ir veidą užsidengęs Anonimas – šešėlis?

Nuogumas scenoje – kitas lietuviams nepatogus dalykas. Atrodo, jog šį kartą jo neliko, tiek šokėjos įtaiga, tiek choreografų-režisierių konceptualumas neleido suabejoti nuogo kūno reikiamybe scenoje. Jau po pirmųjų minučių scenoje buvo matyti tik individuali, išsiskirianti S. Fukuoka, jos išlavinta figūra, gaivališkos jėgos pilnų kompozicijų atlikimas, bet ne plikas kūnas. Šalia kontrastavo juodasis Anonimas. Taip jie susiliedavo, atsiskirdavo, keldavo grėsmę ar padėdavo vienas kitam. Fiziškas ir abstraktus, konkretus ir belytis, jų santykio kaita, ieškojimai vedė sceninį veiksmą.

Prieš spektaklį rodytas britų režisieriaus Jocelyno Cammacko kartu su Emio Greco ir Pieteriu C. Scholtenu sukurtas filmas „Piano di Rotta“ ieškojo „tarp“ –­ kaip skelbia aprašymas – šalies tarp žemės ir dangaus. Kone meditatyvus filmas pažadėtosios žemės ieškojo priešindamas judesį ir mintį, jų prigimtis ir rodydamas visa tai besistengiančio kontroliuoti šokėjo būsenomis. Veiksmo vieta (dykuma) savo nykumu iš karto sudaro dar vieną priešybę, šį kartą – su gyvu šokėju.

Kalbant apie filmus, neseniai magist­ro studijas Airos Naginevičiūtės kurse (LMTA) baigusi Dovilė Petkūnaitė festivalyje pristatė savo darbą „Movie never made“ (liet. „Niekada nesukurtas filmas“). Pavadinimas siejasi su grupės „A Silver Mt. Zion“, kurios muzika skamba spektaklyje, daina, įkvėpusia choreografę. Tarp visų jaunųjų darbų šis išsiskyrė įtaigia ir nuoseklia atmosfera, kurią ryškiausiai kūrė apšvietimas ir muzika. Visą laiką prietemoje (puikus šviesų dailininko Aurelijaus Davidavičiaus darbas) buvusios D. Petkūnaitė, Rūta Butkus ir Marija Simona Šimulynaitė bandė narplioti vienišų religingų moterų gyvenimus. Dramaturgiškai pabiras, kartais monotoniškas spektaklis gali augti, jei bus ryškinami ir konceptualiai išnaudojami šokėjų techninio pasiruošimo ir asmenybių skirtumai. Pasakojimo liniją kompensavo paveiki muzika.

Ekspresyviu šokiu išsiskyrė Rūta Butkus, paveikiai atlikusi solo Airos Naginevičiūtės „Ego ir ID“. Viena iš festivalio veteranių tituluojama choreografė su studentais ryškino kitokio žmogaus buvimą visuomenėje. Sujungti skirtingi šokėjų etiudai leido pamatyti visų individualybes bei techniką, tačiau trukdė įžvelgti tolygesnį pasakojimą. Galbūt dėl to staiga spektaklį „nukirtusi“ paskutinė scena, turėjusi parodyti viso pasaulio virsmą cirku, pasirodė nemotyvuota.

iliustracija
„Post secret“
Jacobo Stage’s nuotrauka
iš festivalio archyvo

Mažiausiai suvokiamu pasirodymu programoje tapo Giedrės Ubartaitės vadovaujamų jaunų mergaičių darbelis „Paunksmė“. Tarptautinio festivalio paunksmėje nebuvo įmanoma suvokti rengėjų motyvacijos įtraukti pradedančiųjų kolektyvo pasirodymą. Nesupraskite klaidingai – nieko blogo apie šokusias mergaites, tačiau įdomūs pasidarė festivalio atrankos vertinimo kriterijai...

Tą patį vakarą buvo pristatyti „Miko pusryčiai“ (choreografė Inga Kuznecova), pavergę humoru. Prie stalo sėdėjęs aktorius nežmoniškais kiekiais ragavo tai, kas sūru, saldu ir t. t., tuo pat metu scenoje buvę šokėjai ir gyvai groję muzikantai bandė savo raiškos priemonėmis apibūdinti tai, kaip skonis veikė vaikiną. Labiau į performansą panėšėjęs spektaklis įrodė, jog klaipėdiečiai atviresni eksperimentams, menų sintezės bandymams.

Kitos pajūrio choreografės Agnijos Šeiko spektaklis „Paikos mergaitės maldos“ nepaliko didesnio įspūdžio. Estetiškai nuoseklus darbas stokojo šokėjų užtikrintumo ir motyvacijos. O Deimantės Prišmantaitės kompozicija „Toli viduje“ pakerėjo šokėjų (pačios choreografės ir Elaine Thomas, Didžioji Britanija) koncentracija, susikaupimu. Savo esybe šokusios merginos nė minutei neleido abejoti scenoje vykusiu, nors sunkiai apibūdinamu, veiksmu. Atmosferą, priminusią A. Tarkovskio filmus, padėjo kurti ir gyvai dainavusi Ann-Karin Både.

Naujas Andriaus Katino ir Marijos Saivosalmi darbas „Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina“ dvidešimt penkiose minutėse sutalpino viską, kas asocijuojasi ar yra post. Muziką jie atskyrė nuo šokio, žodžius nuo kalbos, dainavimo. Šių laikų jauna moteris vilki treningus, avi aukštakulnius, o aplink ją –­­ populiariojo pasaulio atributai: televizorius su karaokė įrašu, magnetofonas, mikrofonas ir žavus kičinis mojuojantis Hello kitty katinėlis. Kažkoks eklektiškas Vokietijos ir Japonijos šiuolaikinių kultūrų simbolių mišinys. Visa, ką atpažįstame iš savo pasaulio, – tikra, apčiuopiama, visa, kas priklauso Anai Kareninai, –­ žaislai (katinas ir traukinys). Būtent katinėlis taip žaviai ir pamojavo „Sudie“ Anai Kareninai, o tiksliau – už virvutės traukiamam traukinukui.

Iškart po jų pasirodę Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas leido atsipalaiduoti nuo interpretacijų ar ženklų ir stebėti retai pasitaikantį šiltą ir šviesų duetą. Pasitelkę projekcijas, subtilų apšvietimą (projekcijų ir apšvietimo dailininkas Vladimiras Šerstabojevas), scenoje pasodinę gyvai violončele grojusią Snieguolę Mikalauskienę, sau pasiliko vienintelį – šokio instrumentą. Tvarkingos, iš pirmo žvilgsnio paprastos kompozicijos, „švarus“ atlikimas – viskas beveik nepriekaištinga.

Ką šiame festivalyje buvo galima įvardyti nepriekaištingu atlikimu, tai buvo „Andersson Dance“ trupės „Pasivaikščiojimas vodevilyje“ (Švedija). Valandą žavėjomės be pašalinio garso idealiai judančiais šokėjų kūnais. Spektaklio stilistika priminė populiarų minimalizmą. Scenoje buvo keletas dėžių – kėdžių –­ geometrinių figūrų, kurių išdėstymas erdvėje vis kito. Estetiškai išvalytas, vienalytis vaizdas žavėjo, įdomus pasirodė ir šviesų sprendimas. Scenoje buvo pastatyti ir pakabinti keli stiprūs šviestuvai, nukreipti tiesiai į baltas plokštes (toks apšvietimas dažnai naudojamas kine), užsidegant vis kitam prožektoriui pasikeisdavo ir apšvietimo kampas, ir šokėjų siluetai. Dėmesį užvaldžiusi estetika neleido, o gal užmaskavo spektaklio dramaturgines problemas, kita vertus, grynojo šokio raiška dažnai palieka neaiškias minties linijas.

Labai laukiau „Mute Comp. Physical Theatre“ spektaklio „Post secret“. Čia fizinis teatras pasirodė savo grynoje formoje. Kūnai, negailėdami savęs, pasakojo istorijas. Grubumas ir laužytas, jei neprofesionaliai atliekamas – net žalojantis judesys tapo pagrindiniu pasakotoju, įtaigesniu už žodžius. Gerklinis Choduraa Tumat obertoninis dainavimas, pirmą kartą girdimas, žavėjo nesuvokiama technika (atlikėja vienu metu iš karto dainuoja dviem balsais).

 

Skaitytojų vertinimai


60945. selė :-) 2010-07-01 12:03
Ačiū. Buvo įdomu skaityti ir sužinoti apie dalykus, kuriuos pamatyti, deja, nėra galimybės...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
1:52:35 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba