Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-16 nr. 3190

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Romas Daugirdas.
AKTAS
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKOS KONKURSAS 
 Stasys Stacevičius.
(NE)BADAS
4

AKTUALIJOS 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008
• DU APUOKU2

KNYGOS 
• „ŽANGADA“
• „DUBLINIEČIAI“
• „SMOKAS BELJU“
• „GYVENIMO RITMAS“
• Benediktas Januševičius.
ŠIANDIENOS POETAI RAŠO APIE VILNIŲ IR ANGELUS
5
• Ieva Steponavičiūtė–Alekiejūnienė.
BEVEIK DETEKTYVINĖ ASTRIDOS LINDGREN KNYGŲ APIE SEKLĮ KALĮ VERTIMŲ ISTORIJA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• XVIII TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „ŠYPSOS LĖLĖS IR VAIKAI“
• NAUJOSIOS DRAMOS AKCIJA: „DEKALOGAS“ DABAR“
• SCENOJE – PASAULINIO GARSO RAŠYTOJO KŪRINYS1

DAILĖ 
• „PROJEKTINIO“ MĄSTYMO PADARINIAI2
• Aloyzas Stasiulevičius.
PARYŽIETIS IŠ PANDĖLIO
32

MUZIKA 
• „MUZIKA – PASĄMONĖS KALBA“2
• Ala Bendoraitienė.
POMORSKIO IR ČIURLIONIO KVARTETAI

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS3
• NERIJUS CIBULSKAS4

PROZA 
• Herkus Kunčius.
RAŠYTOJO M. G. LAIŠKAI PAREIGŪNUI SVAJŪNUI
4

VERTIMAI 
• Charlie Fish.
VYRAS, KURIS VEDĖ SAVE
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• STOP’ AS. AR KADA NORS ESI BUVĘS PSICHIATRINĖJE LIGONINĖJE?3
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• „LITERATŪRINIS PAVASARIS“ VILNIAUS PEDAGOGINIAME UNIVERSITETE
• PASIRODĖ NAUJAS KETVIRČIO ŽURNALAS – „KELIONĖ SU BERNARDINAI.LT“

IN MEMORIAM 
• „ESU LAIMINGAS, KAD ATRADAU PRANĄ DOMŠAITĮ“
• NATALIJA MANIKIENĖ 1922 12 31–2008 05 11
• PRANAS PIAULOKAS 1945 06 02–2008 05 12

KRONIKA 
• LAIKO ĮKAITAI

DE PROFUNDIS 
• Vladimir Šinkariov.
MAKSIMAS IR FIODORAS
1
• Arnas Varnas.
BRIAUNUOTI KETUREILIAI
4

PUBLICISTIKOS KONKURSAS

(NE)BADAS

esė

Stasys Stacevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Pavasarišką ir jau persotintą žiniomis rytą radijas ima burbuliuoti apie pasauliui gresiantį badą, ir man prašvinta: puikiausia tema vedamajam, kurį prižadėjau rajono laikraščiui, ne itin sočiam „Giružiui“. Užvalgau lašinių ir rašau apie badą, ieškau daugiau žinių, ir štai žurnalo „Scientific American“ spec. numeris –­ beveik visas dosniai paskiras badmiriavimui irgi persirijimui beigi nutukimui. Pasaulyje nuolat alkanai groja apie 800 milijonų žmogiškųjų pilvų, tačiau jų muzika dažniausiai lieka neišgirsta daugmaž 1 milijardo dvikojų, kurie kenčia nuo apsivalgymo irgi nutukimo. Kokios tai nuostabios galimybės revoliucijoms ir kontrrevoliucijoms, Rašto aiškintojams irgi medikams.

„Per pusvalandį, kol jūs skaitysite šitą straipsnį, pasaulyje nuo bado numirs 360 ikimokyklinio amžiaus vaikų“, –­ pradeda minėtame žurnale išsamų straipsnį solidūs autoriai, o aš apskaičiuoju, kad mano miniatiūrinis vedamasis bus perskaitytas per minutę ar dvi, ir parašau, jog „...daugiausia vaikų numirs Afrikoj ir Azijoj. Bet mes negalim jiems pagelbėti, nes jų skurdžios valstybės neturėtų kuo sumokėti mums už grūdus ir lašinius, o ką ir kalbėti apie skilandį, apie „kindzių“, kaip pagarbiai sakydavo senoliai, vis slėpdami „kindziulį“ nuo visokiausių „išvaduotojų“.

Merkiniškiai Ališauskai pasakojo: 1944 m. tėvai turėjo ūkelį netoli Merkinės, vokietmečiu bado nejautė, o atidundant rusams, susigriebė, kad nėr kur saugiai paslėpti dešrų, lašinių irgi „kindziaus“ – taip, kad ir pats galėtum atsipjauti, kad ir netikėtai užgriaudėję išvaduotojai nerastų ir kad nesugestų brangusis „kindziulis“. Tad ėmė ir sukabino tas gėrybes aukštoj liepoj ir pušyse prie sodybos, ir – nutik tu man taip – po tais medžiais sugulė pasilsėti pusalkaniai rusų kareiviokai ir ėmė šaukti: Amerika, Amerika!

Vėliau pasigirs ekologų prognozės: kai persivalgys Amerika, pilvą skaudės visam pasauliui, tačiau tuomet „Dzūkijoje“ persivalgydavo nebent išsibadavusieji ir prie to gero staiga pripuolusieji, bet ir tie žinojo, jog tai – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių. O į mano tėvų sodybą atėjo stribai, labai ieškojo partizanų, ypač palėpėj, ir aišku, pavogė skilandį, bet senolė, tėvo mama, nebūtų ji kilusi iš Perlojos, aptiko vagystę, pasivijo laukuose stribų irgi enkėvėdistų būrį, vadovaujamą karininko Mičiuškino. Šis apsimetė, kad nieko apie „kindzių“ nežino, tačiau kovingoji Uršulė puolė pažįstamą stribą, kurio pilvas pūpsojo kaip nėščios moters, ir atsiėmė jinai skilandį, parnešė namo, ir vėliau tą „kindzių“ šeima pasidalijo su partizanais. O vagišių stribą Gudakiemio ir Merkinės žmonės praminė Kindzium ir jo vaikus vadino Kindziais, ir vaikaičiai pradžioje buvo Kindziukai ar Kindziuliai...

Kitą „kindzių“ mėgėją, tiesiog plėšiką, tie patys stribai irgi enkėvėdistai andai pervarė išilgai per Merkinę, prieš tai išpjaustę sagas iš nelaimingojo kelnių, varė su „kindziumi“, pakabintu ant kaklo, lyg patys jie būtų vegetarai...

„Bet jeigu apie partizanų karą ir „kindzių“ valgytojus rašyčiau ne paviršutinišką, o gilų romaną, – pasiaiškinu „Giružio“ skaitytojams dėl savo neproduktyvumo, – tai ne vienerius metus tektų maitintis pernykštėm bulvėm, žolėm, šaknim ir reikėtų atsikratyti visų žalingų įpročių. Tačiau be jų dažniausiai nelieka ir meno. Todėl, kad netektų badauti, rašau apie badą.“

Ar kada badavau? Na, kelias paras, gal savaites pusbadžiavau studentaudamas, o paskui... Sovietų kariuomenėj jauni kareiviai alkį jausdavo nuolat – ne tiek dėl košės stygiaus, o todėl, kad ji dažniausiai būdavo bjauri, o mėsos ten –­ tik retkarčiais... Ir tokios sąvokos, kaip pusryčiai, pietūs irgi vakarienė ten neegzistavo, buvo tik „prijom pišči“, t. y. „maisto priėmimas“, ir pagal statutą tam priklausė 20 minučių, tačiau... Tankistų mokykloj mes, dar „salagos“, prastai žygiuojam, tyčia, visas būrys, erzinam viskuo apsirijusį seržantą, kursai, sulindęs vyresnybei į užpakalį, visai suįžūlėjo, ryja jau ne bet ką, iš naujokų reikalauja duoklės, atiminėja laikrodžius... Ir įpykęs seržantas „maisto priėmimui“ skirtas minutes sumažina perpus, dar perpus, dar, o galop, jau juodai įtūžęs, kaukia, kad net štabe girdėtųsi:

– Ttridcatj sekund na prijom pišči!!!

Taigi, gavęs 30 sekundžių „maisto priėmimui“, mūsų internacionalinis būrys prie stalų nepasidalija ėdalo, susipliekiam, ir gal jau 31-ąją sekundę vienas žaliūkas žemaitis išplėšia katilą su koše iš kaukaziečių rankų ir su puse turinio užmauna ant galvos ypač alkanam „arai“ iš Azerbaidžiano...

Kai išbadėji, sapnai tampa grynesni, mintys aiškesnės, laiškai brangesni, bet jeigu tai užsitęsia, ima vaidentis jau ne namai, ne merginos, o „kindzius“ irgi šviežia duona net nemiegant prisapnuoja, tampi vangiu biorobotu, alkanu gyvuliu, tačiau kareiviškoj kišenėj slepiamas aliuminis šaukštas – toks žmogiškai brangus, gražus, šiltas... Mat prie stalo vienam kareiviui pritrūko šaukšto, todėl rijo pirštais arba liko visai nepaėdęs, pas­kui nugriebė pirmą pasitaikiusį šaukštą, ir į kišenę, o jau po trijų dienų – dviejų tūkstančių kareivių valgykloj – nė vieno šaukšto, jie kišenėse tūnos, kol visas pulkas nebus išrikiuotas iškilmingam šaukštų atėmimui...

– Valgyk tik mano šaukštu, ir viskas bus gerai, – andai, pasak mamos, ji taip susapnavusi ką tik mirusį mano tėvą ir jo patarimą. Tėvas, kiek atsimenu, visada valgydavo tik Savo šaukštu, gal nebuvo tas šaukštas talpesnis už kitus, tačiau senovinis, masyvus, sunkus, berods iš ketaus išlietas, ir jeigu tokiu vienam iš penkių vaikų į kaktą...

Tačiau mama neilgai klausė to susapnuoto patarimo, paskui tas šaukštas pradingo, ir ne viskas buvo gerai... Ir praėjusį pavasarį, rūsyje pamatęs tas paskutiniąsias kopūstų galvas, vėl atsiprašau mamos, kad negalėjau sunaudoti viso paskutiniojo jos užauginto derliaus, dėl kurio ji nutylėdavo skausmus – ji labai mėgdavo kapstytis darže, paskui, jau mirdama toli nuo namų, vis kalbėdavo: dabar negalėsiu pasėti burokų, negalėsiu apravėti svogūnų, dabar aš tau negalėsiu padėti... Tą „dabar“ ji kartojo taip, lyg tikėtųsi vėliau vėl pasėti, apravėti, padėti...

– Pasaulyje dėl augančių naftos irgi grūdų kainų gali kilti badas, – vėl piktdžiugiškai pasigirsta iš radijo, ir bandau prisiminti, kur skaičiau tą liudijimą apie Stalino sąmoningai sukeltą badą Ukrainoje. Visai nusilpusi ir išsekusi motina savo badaujantiems vaikams paskelbia „testamentą“: kai išsibadėjusi numirsiu, tai, vaikeliai, išsivirkit mane ir suvalgykit...

Vėjas kyla staiga, keistai, lyg kažkur atsidusus mamai, balsai ataidi ištuštėjusiame rūsyje, ūžčioja senos obelys, kurių obuoliai, ne kam bereikalingi, tikriausiai vėl supus, paskui susiraukšlėjusios rūgštynės man vėl primins matytus veidus, o juodieji serbentai...

Žiū, buvęs literatas, buvęs fizikas, buvęs parašiutininkas, buvęs komjaunimo instruktorius, buvęs melioratorius, buvęs ekonomistas, buvęs lektorius, buvęs statybininkas, buvęs savivaldybės kontrolierius, buvęs Savo duonos ieškotojas, o dabar tiesiog ūkininkas Jonas Prakapas iš Laičių, perskaitęs tą mano vedamąjį apie badą, atveža man lašinių, o mano Rudžiui – kaulų, ir išgirdęs, kad vėl rašau apie badą, pataria rašyti kuo daugiau...

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

– Tėviškės akmenis su dukrom rankiosim, bet nevažiuosim nugarų lenkt nei švedams, nei airiams, – išdidžiai pareiškia Jonas.

– Ar užteks tau arimų?

– Žemės turiu tik per kiškio myžį, –­ ūkiškai sukuklina keliolikos hektarų valdas Jonas, o gal tik sureikšmina čionykščius kiškius.

– Tai kokio didumo, Jonai, turi būti kiškis, kad paleistų srovelę per puskilometrį, ir kokio ūgio turi būti zuikis, kad, atsispyręs ties Nedzinge, nusileistų Varėnoj?

– Gal tokio pat didumo turėtų būti blusa, kad, atsispyrusi nuo Seimo papėdės Vilniuj, vienu šuoliu pasiektų Briuselį.

– Ir gertų Europos kraują?

– Europa nėra protinga.

– Ir blusa ją pagydys?

– Kai šiuolaikinis europietis užmuša blusą, tai susimąsto.

– Po senovei nemėgsti Europos Sąjungos, Jonai?

– Nesakau, kad nemėgstu, bet...

Savitai padarė Jonas Prakapas, kai vyko referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES. Surinko jisai savo, žmonos, tėvų ir kaimynų pakvietimus, impregnavo, laminavo, sudėjo į hermetišką dėžutę ar į karstelį ir užkasė, palaidojo, akmeniu užritino, tik artimiausiems žmonėms vietos paslaptį patikėjo.

– O jeigu po 20 ar po 50 metų paaiškės, kad blogai tauta nubalsavo, tai mano vaikaičiai ar provaikaičiai atkas tuos pakvietimus ir galės išdidžiai ištarti: neišdavė Prakapai Lietuvos.

Padiskutavę su Jonu, abu mes nemanom, kad ES ir NATO išliks, jeigu įsisiautės uraganai, sausros, gaisrai, potvyniai, vėliau – badas, o paskui jį...

– O kad turėčiau bent arą žemės, – kartais atsidusdavo Vėliavininkas Barzdelė.

Taip praminęs buvau tokį Benediktą Navicką, kurs paskutiniuosius keliolika metų nugyveno Brežnevo laikais sumūrytame „Vietname“, t. y. apšiurusiame, kiaurame, dviaukščiame kaimo aštuonbutyje be patogumų, kur gėrėjai užkandai nebuvo išrankūs, tačiau patsai Barzdelė – beveik blaivininkas... Jaunystėj, kai dar tarnavo zakristijonu Pašvitinyje, aštuoniolikmetis Beniukas su draugais iškėlė trispalvę virš vėjo malūno Pakruojo rajone, paskui, jau suimtas, viską prisiėmė tik sau, o išleistas iš psichiatrinės gaudavo tik menkiausius darbus, o būsto – visai nebe... Galop sumanė sumėtyti pėdsakus, ir, kai jau noko žemuogės, beveik be rublio pėsčiom iš Aukštaitijos patraukė į Dzūkiją, lanku, užgriebdamas ir gudų žemes... Kaip patsai pasakojo, maitinęsis žemuogėmis, žolėm, šaknim, grybais, sraigėm, kartais iš žmonių gaudavęs duonos ir druskos, išsivirdavęs šio to ant laužo, nakvodavęs, jeigu kas priimdavo, troboj ar daržinėj, dažniau – po atviru dangum, šiaudų kaugėj ar ant šviežių medšakių... Paskui buvo lyg ir pakenčiami metai Marcinkonių lentpjūvėj, Merkinės tarybinio ūkio katilinėj, bet jau nepriklausomybės laikais, žlugus bendrovei, Barzdelė liko be darbo irgi beveik be pajamų, vėl maitinosi žolėm ir sraigėm, o kartą rado žvyrkelyje suvažinėtą ežį, išsivirė, paragavo – tfu...

Šiek tiek padėjau tam Vėliavininkui Barzdelei, nes jis pats nemėgo nei prašyti, nei lankstytis, ir kai iki Benedikto mirties buvo likusios savaitės, politkalinių sąjunga irgi rajono valdžia net pirmalaikę pensiją jam parūpino, o pas mane liko dalis Benedikto dienoraščių, bet juose apie materialųjį badą kalbama nedaug, daugiau – apie ramybės ir apie žinių badą, apie vienišiui neišvengiamą bendravimo badą.

Ar ištverčiau tiek pat? Ar turiu kantrybės genų? Turėtų jų būti, juk badai kildavo dažnai, dar iki karaliaus Mindaugo ir po jo, bulvių nebuvo, išjodavo „sausumos vikingai“ maisto atsargų iš kaimynų išplėšti, o išlikdavo tik atspariausi, o išlikusieji stipriai pasidaugindavo... Gal vėl artėja laikas jų genams pasireikšti, nes pasak rimtų mokslavyrių, žmonija šiandien vartoja 125 proc. to, kas būtina kokybiškam gyvenimui, tačiau vienos valstybės vartoja gal 300 proc. kitos – gal 30... Kinija irgi Rusija dar nepersivalgė, bet gamtai jau suka vidurius, jos pasąmonė kibirkščiuoja... Tačiau, užvalgius lašinių, vis tiek gera skaityti, pavyzdžiui, Arūno Bukančio knygelę „Neįprasti reiškiniai Lietuvos žemėse“. Ten citata iš M. Stryjkovskio „Kronikos“ apie 1314–1315 metų padėtį byloja: „Krašte vėl kilo toks baisus badas, kad žmonėms maistui neužteko žolių, šaknų ir panašiai. Tėvai žudę ir valgę savo vaikus, o vaikai – tėvus, dar kiti badą marinę, valgydami lavonus ir kritusius gyvulius.“

Žiū, rimtame rusiškame žurnale „Znanije – sila“ vienas autorius įrodinėja, kad „žmogus yra tai, ką jis valgo“. Vadinasi, gal jau esu bendravęs su žmogumi Bulve, žmogumi Karve, žmogumi Višta irgi Žąsinu, bet įdomiau būna su žmogumi Vynuoge, žmogumi Arbūzu, žmogumi Stručiu ar Varlės Šlaunele. Viešpats savo išrinktajai tautai uždraudė valgyti kiaulę ir kitus nešvarius padarus, ir aš andai pabandžiau maitintis pagal Raštą... Bet pajutau, kad nėr prasmės tapti žmogumi Dilgėle ar žmogumi Avinu, žmogumi Ešeriu ar Karosu. Aišku, Kiaule būti kiauliška, bet užvis labiausia nesinorėtų tapti žmogumi Žmogumi. Geriau jau žmogumi Vandeniu irgi Druska – kaip andai Petras Cidzikas.

– Kryžių neša, vėl kryžių neša!.. – pasklinda žinia po gretimą kaimą anais metais, nes talentingas vietinis drožėjas, užsivertęs ant pečių nemažą savo kryžių, toksai barzdotas, aukštokas, liesokas, su kančia veide ir, aišku, pagiringas, bet iš toliau vis tiek panašus į tradicinį Kristų, neša savo iškaltą kryžių, parduoti jį bogina, su kryžium kyla į kalną, suvargęs lyg Biblijoj... Parduos jis tą kryžių, vis tiek parduos, o pabandyk tu parduoti Bibliją ar savo pasakojimėlį apie šviesos badą, kurį jautė toks mano kalbintas taikingas senolis, juodųjų serbentų augintojas, kai jaunystėj septynerius metus slėpėsi po tėvo grindimis – nuo rusų ir nuo savų. Pasak jo, kai iš slėptuvės pagaliau išeini „į saulę“, tai įvyksta kažkas gražesnio, bet ir siaubingesnio, negu apsirijusiam po paprasto badavimo.

Po to vedamojo „Giružyje“, kurs vadinosi „Ar kils badas?“, kai kurie mano tolimi artimieji pamano, jog tai gresia tik autoriui, ir pirmasis su rūkytais lašiniais atūžia minėtasis Jonas P., paskui sūdytų lašinių gabalą atbogina toks senas dailidė, kurį vadiname Linksmuoju Grabdirbiu, netrukus šviežių lašinių perduoda giminaitė irgi jaunoji ūkininkė, o kuklioji verslininkė atveža net pusę „kindziaus“ – ir man jau nepatogu darosi, aiškinu, kad ne apie save aš ten, apie Afriką, Aziją...

Bent paaiškėja, kad baisu nebus, nes ir gero siaubo filmuko TV ekrane neįmanoma pasižiūrėti, pertraukia ir užgožia jį reklama, vis siūlo dantų pastą ir nežinia ką nuo vidurių pūtimo, tad išjungiu TV, o nacionalinis radijas vėl surikiuoja aktualijas:

1. Profesionalioje Lietuvos kariuomenėje netarnaus nė 1 proc. šauktinių.

2. Mokytojams algos 10 proc. didės nuo gegužės.

3. Šiluma 50 proc. brangs nuo sezono pradžios.

4. Saulė nemokamai ir normaliai švies dar milijardą metų.

 

Skaitytojų vertinimai


46904. DELFI.lt2008-05-19 00:01
Būtai Prnksssz! Pūtai prksnnnzz...

46956. vytautas :-( 2008-05-21 12:50
Gaila, bet nieko gera cia nera. Koks cia tas ese? Juokas vienas.

50009. H2008-12-03 22:51
Kažkoks dinozauriškas rašymo būdas - matyt autoriui trūksta kantrybės. Gal rajono laikraščiui toks stilius ir gerai, bet ne daugiau.

52171. Paulius :-( 2009-03-25 20:25
o ka zinai ar saule po 100 metu bus nemokama?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
1:51:46 Oct 3, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba