Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-16 nr. 3190

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Romas Daugirdas.
AKTAS
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKOS KONKURSAS 
• Stasys Stacevičius.
(NE)BADAS
4

AKTUALIJOS 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008
• DU APUOKU2

KNYGOS 
• „ŽANGADA“
• „DUBLINIEČIAI“
• „SMOKAS BELJU“
• „GYVENIMO RITMAS“
• Benediktas Januševičius.
ŠIANDIENOS POETAI RAŠO APIE VILNIŲ IR ANGELUS
5
• Ieva Steponavičiūtė–Alekiejūnienė.
BEVEIK DETEKTYVINĖ ASTRIDOS LINDGREN KNYGŲ APIE SEKLĮ KALĮ VERTIMŲ ISTORIJA
 (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• XVIII TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „ŠYPSOS LĖLĖS IR VAIKAI“
• NAUJOSIOS DRAMOS AKCIJA: „DEKALOGAS“ DABAR“
• SCENOJE – PASAULINIO GARSO RAŠYTOJO KŪRINYS1

DAILĖ 
• „PROJEKTINIO“ MĄSTYMO PADARINIAI2
• Aloyzas Stasiulevičius.
PARYŽIETIS IŠ PANDĖLIO
32

MUZIKA 
• „MUZIKA – PASĄMONĖS KALBA“2
• Ala Bendoraitienė.
POMORSKIO IR ČIURLIONIO KVARTETAI

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS3
• NERIJUS CIBULSKAS4

PROZA 
• Herkus Kunčius.
RAŠYTOJO M. G. LAIŠKAI PAREIGŪNUI SVAJŪNUI
4

VERTIMAI 
• Charlie Fish.
VYRAS, KURIS VEDĖ SAVE
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• STOP’ AS. AR KADA NORS ESI BUVĘS PSICHIATRINĖJE LIGONINĖJE?3
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• „LITERATŪRINIS PAVASARIS“ VILNIAUS PEDAGOGINIAME UNIVERSITETE
• PASIRODĖ NAUJAS KETVIRČIO ŽURNALAS – „KELIONĖ SU BERNARDINAI.LT“

IN MEMORIAM 
• „ESU LAIMINGAS, KAD ATRADAU PRANĄ DOMŠAITĮ“
• NATALIJA MANIKIENĖ 1922 12 31–2008 05 11
• PRANAS PIAULOKAS 1945 06 02–2008 05 12

KRONIKA 
• LAIKO ĮKAITAI

DE PROFUNDIS 
• Vladimir Šinkariov.
MAKSIMAS IR FIODORAS
1
• Arnas Varnas.
BRIAUNUOTI KETUREILIAI
4

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tokarczuk, Olga. DIENOS NAMAI, NAKTIES NAMAI. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. – V.: Strofa, 2008.

Net keista, kiek daug įdomiausių dalykų galima prirašyti apie Dievo pamirštą Lenkijos užkampį, kuriame nuo spalio iki kovo nesirodo saulė. Skaitydama Olgos Tokarczuk, kūrybą nesiliauju stebėjusis, kaip ji sugeba nenuobodžiai, nedėstydama fundamentalių tiesų pasakyti tiek daug: „kai žmonės sako „viskas“, „visada“, „niekada“, „kiekvienas“, tai gali tikti tik jiems patiems, o išoriniame pasaulyje tokios bendrybės neegzistuoja. (...) jei kas nors pradeda sakinį nuo žodžio „visada“, vadinasi, prarado ryšį su pasauliu ir šneka apie save“ (p. 100). Rašytoja ir kalba apie save, ir įrodo to ryšio nepraradusi. Jos romane, kuris teisėtai vadinamas kvazi-romanu, – nes susideda iš daugybės, rodos, sunkiai susiejamų pasakojimų, – nėra nieko atsitiktinio. Visus kasdienius dalykus ji suvokia kaip visumą, kurioje sapnai neatsiejami nuo tikrovės, praeities įvykiai –­ nuo dabarties, vietovės išsaugo visus kadaise jose gyvenusių kartų pėdsakus, grybai auga net žiemą, ir nėra nieko, kas neturėtų nepakartojamos istorijos, kad ir kokia ji būtų baisi. Net baisiuose dalykuose, žiūrint jos ramiu, jautriu, tiksliai fiksuojančiu žvilgsniu, nėra nieko tragiška. Protu nesuvokiami saitai ir dėsningumai sieja visus gyventojus, visus daiktus, visas vietas, ir netgi nešneki kaimynė, niekad nekeliavusi toliau nei į gretimą kaimą, yra išmintingesnė ir paslaptingesnė nei pasakų būtybė. Tam tikru atžvilgiu kiekvienas esame pasakų būtybė.

Knyga slepia tūkstančius siužetų ir istorijų. Jos visos glūdi tarp tikrovės ir mito, tarp praeities ir dabarties, tarp vadinamojo magiškojo realizmo ir smagaus komiškumo. Tarsi tarp gyvenimo ir pasakojimo apie gyvenimą, tarp dienos darbų, kupinų susikaupimo ir rituališkumo, ir nakties, kai galima regėti dvasias ir sulaukti netikėčiausių įvykių. Pati prozininkė sako, kad rašo apie laiką, ir prasitaria mananti, kad svarbiausia – eiti savo keliu, o einant neprarasti artumo kitiems jausmo ir neieškoti laimės bet kuria kaina. Juk laimė – čia pat, kasdienybėje: mažytėse kelionėse į gretimą miestelį apsipirkti, šventosios istorijoje, atsitiktinai perskaitytame turistiniame lankstinuke, paslaptingame balse, kurį sapnuose girdi niekuo neišsiskirianti banko darbuotoja ir kuris leidžia jai jaustis naudinga pasauliui. O. Tokarczuk knygos rodo, kad tuštumos ar pilnatvės jausmas priklauso nuo to, kaip į save žiūrėsi ir ką užsirašysi.

Fromm, Erich. PAMIRŠTA KALBA. ĮVADAS Į SAPNŲ, PASAKŲ IR MITŲ SUPRATIMĄ. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas. – V.: Vaga, 2008.

Garsiojo humanisto manymu, žmoniją vienija praėjusių kartų sumanyta universali simbolinė kalba, kurią reikėtų dėstyti vidurinėse mokyklose kaip ir užsienio kalbas. Remdamasis S. Froido ir K. G. Jungo teorijomis, jis bando rasti raktą į pasąmonę, analizuodamas sapnų, mitų ir pasakų simbolius.

E. Frommas neslepia, kad jo tikslas – mokslo populiarinimas. Galbūt todėl jo kalbos stilius atrodo ne itin moksliškas (filosofai nelaikytų jo filosofu, nes kalba „įtartinai“ paprastai.) Stebina kai kurių teiginių kategoriškumas: „Senovės žmonėms, tiek Rytų, tiek Vakarų didžiosiose kultūrose, atsakymas į šį klausimą nekėlė abejonių“ (p. 15) ir šališkumas, kada vieni mitai kruopščiai nagrinėjami, o į kitus nežvelgiama rimtai. Tuo pačiu, nuodugniai tyrinėjant Sofoklio tragedijų tekstus, įrodoma, kad „Edipo kompleksas“ turi mažai bendra su Edipo mitu: „šis mitas simbolizuoja ne kraujomaišišką sūnaus ir motinos meilę, o sūnaus maištą prieš tėvą patriarchalinėje visuomenėje“ (p. 184). Galima rasti labai įdomių, netradicinių įžvalgų, leidžiančių kitaip pažvelgti į kelis populiariosios kultūros dalimi tapusius pasakojimus (tarkime, į pasaką apie Raudonkepuraitę). Čia pat dėstomas trumpas sapnų aiškinimo įvadas, pateikiant daug pavyzdžių. Ši dalis, ko gero, nuobodžiausia, bet yra žmonių, kuriems begaliniai pasakojimai apie svetimus sapnus patinka (todėl jų nemažai ir grožinėje literatūroje).

Vis dėlto E. Frommui pavyksta solidžiai ir kartu originaliai paneigti kai kuriuos šiuolaikinėje visuomenėje įsišaknijusius mitus: vaikų nekaltumo mitą (itin populiarų Vakaruose), patriarchalinės visuomenės santvarkos pranašumą prieš matriarchatą, biologinį psichoanalizės teiginių pagrindą (E. Frommo teorijoje jis keičiamas socialiniu). Pasitelkus Bibliją ir Talmudą, aiškinami dažnam vakariečiui „keisti“ žydų kultūros ir religinės mąstysenos ypatumai. Autorius – iš tų mokslininkų, kuriems labiau rūpi suprasti reiškinį, negu jį paaiškinti tradicinėmis teorijomis. Knyga pravers besidomintiesiems ne tik sapnais ir psichoanalize, bet ir visomis iracionalaus prado apraiškomis kasdienybėje. (Tiesa, susidaro įspūdis, kad redaktoriai per mažai pasirūpino teksto sintakse: raštingesnis skaitytojas pastebės sakinius, kur akivaizdžiai trūksta skyrybos ženklų.)

Arce, Juan Carlos. KLAJOKLĖ GOJOS DVASIA. Iš ispanų kalbos vertė Nijolė Andrejevienė. – V.: Tyto alba, 2008.

Autorius teisininkas nuotraukoje pozuoja taip pat žaviai, kaip ir lietuvis teisininkas M. Areima, uoliai reklamuojantis savo prozos knygą. Iš romano apibūdinimo ketvirtame viršelyje pradedi įtarti, kad tiek svarbių procesų vargu ar tilptų į vieną nestorą knygą: „inžinierius Eifelis stato savo bokštą (...), Monmartre Renuaras, Dega, Tulūzas-Lotrekas bando spalvomis perteikti tekančios saulės įspūdį, o dar po keleto metų V. van Gogas ir Gogenas niauriai ginčijasi dėl meno prasmės ir jų laukiančios šlovės.“ Kas tai – menotyros studija apie XX a. pradžios Paryžių ar tiesiog fantazijos protrūkis, bandant suvokti, kuo to laikotarpio menininkai buvo tiek ypatingi, kad pelnė pasaulinę šlovę?

Greičiausiai autoriui ir rūpi jų šlovė, o ne pasaulėžiūra ar sunkus darbas, nes minėti menininkai romane vaizduojami tarsi šou verslo figūros, kurių gyvenime –­ vien triukšmingi vakarėliai, romanai su laisvo elgesio moterimis, nesibaigiančios kalbos apie triumfą... Menas suvokiamas tik kaip pasipelnymo ir šlovės šaltinis, dailininkai – vienas už kitą keistesni užsispyrėliai. Apie meninę kūrybą kalbama labai abstrakčiai: „beviltiškai kovojo su vartotojišku menu, atakavo senuosius stilius, šūkaliodami teisė turinčius pasisekimą veidmainius ir didžiavosi, kad prieš nugrimzdami bendroje nesėkmių prarajoje niekad nepardavė nė vieno savo paveikslo“ (p. 49). Deja, neišsiverčiama be popkultūros dalimi tapusio epizodo su V. van Gogo ausimi, ir apskritai pasakojimo tonas parodo padoraus, sunkiai dirbančio biurgerio slaptą pasididžiavimą ir pranašumą prieš tuos, kurie Lietuvos provincijoje pašaipiai vadinami „prie meno“.

Daug įtikinamesnės tos romano dalys, kuriose kruopščiai atkuriama tragiškai komiška Francisco Goyos palaikų perkėlimo į tėvynę istorija. Aprašant šį biurokratinių smulkmenų ir prietarų kupiną procesą, daroma įdomių įžvalgų apie tuometinę ispanų visuomenę (tarp jų galima rasti nemažai ir žinomų: „žurnalistui kad tik viską kritikuoti“, p. 31, „Ispanijoje nesigėdijant negalima žengti nė žingsnio“, p. 70), ispanų ir prancūzų tautinius ypatumus ir tarpusavio panieką, diplomatų kasdienybę ir aukštuomenės įsitikinimus (veiksmas vyksta tais laikais, kai būti dailininku reiškė užsitraukti didžiulę gėdą giminei). Gana tiksliai užčiuoptos pirmosios moterų emancipacijos akimirkos. Žodžiu, gyvai, vykusiai pasakojama apie politiką, bet ne apie meną ir meilę – čia tekstas pasidaro tiesiog lėkštas, silpnas ir juokingas.

Oz, Amos. MANO MICHAELIS. Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas. – V.: Alma littera, 2008.

Turbūt nedaug suklysčiau teigdama, kad šio pasakojimo suvokimas daug priklauso nuo skaitytojo lyties. Tiks­liau – nuo lyties lemiamų socialinių mąstymo ypatumų, ypač kalbant apie šeimą, kuri, galima sakyti, ir yra šios knygos pagrindinė veikėja. Nes ir Hana, ir jos vyras Michaelis įsitikinę, kad vyras ir žmona turi tapti nedalomu vienetu (ne veltui vyras vadinamas „mano Michaeliu“ –­ jauna studentė Hana tiki, kad jis užpildys visą jos būtį, įgyvendins svajones ir dalyvaus dvasiniame gyvenime). Be to, autorius, kalbėdamas moters lūpomis, parodo jos mąstymo padrikumą: sapnai, iliuzijos, neaiškios vizijos, vaikystės prisiminimai, slapti troškimai taip susipina su kasdienybe, kad, negavusi tikrovėje to, ko nesąmoningai nori, Hana nuolat serga psichosomatinėmis ligomis. Ar tik „įsikalba“ tas ligas? Požiūris priklauso nuo to, ar skaitytojas įsijaus į vyro – tylaus, kuklaus, drovaus prag­matiko – vaidmenį, ar į moters, kuri patyliukais gailisi, kad praleido galimybę pažinti kitus vyrus, kitus miestus, kitas profesijas, kitus aplinkinius?

Labai svarbus socialinis pasakojimo fonas – 6-ojo dešimtmečio Jeruzalė, kur atsitiktinai susitinka du studentai: jiems didelę įtaką daro giminės, kaimynai, politiniai įvykiai, moksliniai darbai. Ir įvairiausios buitinės smulkmenos, kurios net pasiturinčiose šeimose neretai tampa susvetimėjimo, tylaus nutolimo priežastimi. Gimtajame mieste Hana jaučiasi vieniša ir nesuprasta: „Ar gali kas jaustis Jeruzalėje kaip namie, klausiu savęs. (…) Tai uždarų kiemų miestas, jo siela užsklęsta tarp atšiaurių stiklo šukėmis vainikuotų sienų. Jeruzalės nėra. Tyčia paberti trupiniai nekaltiems žmonėms suklaidinti“ (p. 97). Vyras, rodos, uoliai išpildo visas sąlygas, kad šeima klestėtų, bet yra niekuo neišskirtinis, eilinis „pakeleivis“: su juo, dėl praktinių sumetimų, reikia elgtis mandagiai, bet jis nesugeba įsijausti į šalia esančiojo būseną, nes visuomet turi svarbesnių užsiėmimų. Hana įsivaizduoja esanti princesė, valdanti kitus, bet iš tiesų yra tik silpna romantikė, nutolusi nuo įprastų džiaugsmo ir ramybės šaltinių: vaiko auginimo, religinių papročių, kūrybiško darbo, artimų ryšių. Kas apskritai verčia žmones likti kartu? Ar metams bėgant netampame vieni kitiems dar svetimesni? Romanas kupinas liūdno, skaidraus grožio ir kartu – neišrėkto skausmo.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
1:51:41 Oct 3, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba