Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-16 nr. 3190

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Romas Daugirdas.
AKTAS
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKOS KONKURSAS 
• Stasys Stacevičius.
(NE)BADAS
4

AKTUALIJOS 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008
• DU APUOKU2

KNYGOS 
• „ŽANGADA“
• „DUBLINIEČIAI“
• „SMOKAS BELJU“
• „GYVENIMO RITMAS“
• Benediktas Januševičius.
ŠIANDIENOS POETAI RAŠO APIE VILNIŲ IR ANGELUS
5
• Ieva Steponavičiūtė–Alekiejūnienė.
BEVEIK DETEKTYVINĖ ASTRIDOS LINDGREN KNYGŲ APIE SEKLĮ KALĮ VERTIMŲ ISTORIJA
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• XVIII TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „ŠYPSOS LĖLĖS IR VAIKAI“
• NAUJOSIOS DRAMOS AKCIJA: „DEKALOGAS“ DABAR“
• SCENOJE – PASAULINIO GARSO RAŠYTOJO KŪRINYS1

DAILĖ 
• „PROJEKTINIO“ MĄSTYMO PADARINIAI2
• Aloyzas Stasiulevičius.
PARYŽIETIS IŠ PANDĖLIO
32

MUZIKA 
• „MUZIKA – PASĄMONĖS KALBA“2
• Ala Bendoraitienė.
POMORSKIO IR ČIURLIONIO KVARTETAI

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS3
• NERIJUS CIBULSKAS4

PROZA 
• Herkus Kunčius.
RAŠYTOJO M. G. LAIŠKAI PAREIGŪNUI SVAJŪNUI
4

VERTIMAI 
 Charlie Fish.
VYRAS, KURIS VEDĖ SAVE
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• STOP’ AS. AR KADA NORS ESI BUVĘS PSICHIATRINĖJE LIGONINĖJE?3
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• „LITERATŪRINIS PAVASARIS“ VILNIAUS PEDAGOGINIAME UNIVERSITETE
• PASIRODĖ NAUJAS KETVIRČIO ŽURNALAS – „KELIONĖ SU BERNARDINAI.LT“

IN MEMORIAM 
• „ESU LAIMINGAS, KAD ATRADAU PRANĄ DOMŠAITĮ“
• NATALIJA MANIKIENĖ 1922 12 31–2008 05 11
• PRANAS PIAULOKAS 1945 06 02–2008 05 12

KRONIKA 
• LAIKO ĮKAITAI

DE PROFUNDIS 
• Vladimir Šinkariov.
MAKSIMAS IR FIODORAS
1
• Arnas Varnas.
BRIAUNUOTI KETUREILIAI
4

VERTIMAI

VYRAS, KURIS VEDĖ SAVE

Charlie Fish

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos reprodukcija

– Kodėl gi ne?

Šiais dviem žodžiais mano gerasis bičiulis pastorius Zatarga netikėtai atvėrė man duris į kitokį gyvenimą. Jis man tai ištarė ką tik baigęs dviejų valandų diskusiją telefonu su vyskupu Flemingu, su kuriuo nagrinėjo įvairius Biblijos skirsnius, leisdamiesi iki subtiliausių smulkybių. Jis pabrėžtinai atkreipė mano dėmesį, kad Levitų knyga* draudžia krikščionims vedybas su seserimi, teta, motina, uošve, dukterimi ar (apsaugok, Viešpatie) anūke. Betgi niekur Didžiojoje knygoje nerasi taisyklės, draudžiančios tuoktis su pačiu savimi. Taigi, kai išklojau pastoriui Zatargai, kad būtent tai ir ketinu padaryti, jis galutinai pasidavė, mesdamas tuos du lemtingus žodžius:

– Kodėl gi ne?

Aiškus dalykas – Biblijoj tik per aplaidumą nepaminėti smerktini vedybiniai ryšiai su prosenelėmis, stalais ar akvariumo žuvelėmis. Todėl tikrai nenustebčiau, išgirdęs naujeną, kad būtent dėl šios draudimų spragos vyskupas Flemingas galiausiai vedė savo numylėtą prancūzų pudelį. Arba savo antklodę – juk vis dėlto šitiek metų su ja miega. Vienaip ar kitaip, gavęs gerojo pastoriaus leidimą vesti savo svajonių vyrą, dar turėjau įtikinti savo motiną ir tėvą. Reikia pasakyti, kad iš dviejų dalykų – tarptautinės religijos, nepajudinamai viešpataujančios jau du tūkstantmečius, ir mano paprastučių, stropiai tikinčių gimdytojų – pastaruosius palenkti savo pusėn buvo kur kas sudėtingiau.

Motina paprasčiausiai pamanė, jog tai pokštas. Na ką čia slėpti – tik keletas žmonių nesijuokė, išgirdę šitokią naujieną, bet man būtinai reikėjo priversti motiną patikėti, kad mano apsisprendimas tuoktis su savimi – kuo rimčiausias. Ji kaip užsukta klausinėjo visokių kvailysčių, girdi:

– Kam tau vesti, jei ir taip gali gyventi su savimi?

Arba:

– O kuo rengsiesi vestuvių dieną?

O liūdniausia, kad tėvui po mano akibrokšto pasimaišė protas. Tiesiogine prasme. Metų metus po manųjų vestuvių jis plušėjo be atvangos ištisas dienas, spausdindamas straipsnius įvairiems laikraščiams, registrų biurams bei kosminės erdvės valdybos naujienų bukletams, tvirtindamas, kad jis esąs pirmasis žmogus, turėjęs seksualinių santykių kosmose. Matyt, tėvas ir pats tuo tvirtai tikėjo, nepaisant to, kad glaudžiausias jo sąlyčio su kosmosu taškas buvo didysis klavišas jo kompiuterio klaviatūroje. Kai jo paklausdavo, su kuo jis atseit turėjo laimės pasimylėti kosminėje erdvėje, tėvas trupučiuką patylėdavo, kad būtų dramatiškiau, tada, triuškindamas įsiutusiu žvigsniu, šiurpiai užspiegdavo: „Su savimi!“

Kad ir kaip vyliausi, jog geriausi draugai pritars mano sprendimui, manyčiau, jiems tai pasirodė viso labo linksmas cirko numeris. Kitados dažniausiai mane palaikydavę, po mano vedybų jie iki soties smaginosi, laidydami kandžias pašaipas mano adresu. Kai kurios jų vestuvinės dovanos buvo stačiai žeminančios: pornografiniai žurnalai, šilkinės pirštinaitės, net prie lubų pritaisomas veidrodis.

Ir jau tikrai nusiminiau, kad jie net nesistengė nuslopinti savo linksmybių, kai pastorius Zatarga citavo vedybinius įžadus: „Ar sutinki imti save į vyrus ir gyventi kaip vienas kūnas santuokoje? Ar prisieki mylėti save ir teikti sau paguodą, paklusti sau ir save gerbti ligoje ir sveikatoje, ir būti ištikimas sau, kol gyvas būsi?“ Galėčiau prisiekti, kad tuo momentu vienas iš mano draugų prileido į kelnes iš juoko.

Svaiginamai malonų medaus mėnesį praleidau Las Vegase, pralošinėdamas visas savo santaupas, džiūgaudamas, jog nėra kam manęs graužti dėl besaikio pinigų švaistymo. Pirmajai vedybinei nakčiai išsirinkau ištaigingus apartamentus „Luxor“ viešbučio mansardoje.

Po to, kai vedžiau save, mėgavausi daugybe santuokinio gyvenimo privalumų, išskyrus, žinoma, valstybės pašalpas (būtų buvę lengviau susiremti su pačiu šėtonu, nei priversti mokesčių inspektorių suprasti, kad aš esu savo paties sutuoktinis). Nuo tada, kai perpratau santuokinio atsidavimo sąvoką, ėmiau trokšti partnerio, kuriuo galėčiau pasikliauti. Norėjau turėti ką nors, kas būtų visada šalia, kam galėčiau atverti savo pačias begėdiškiausias paslaptis, tūnančias sielos tamsybėse, ir žinoti, kad nebūsiu išjuoktas. Deja, nors susirasti draugių anaiptol nebuvo sudėtinga, mano pasirinkimui koją pakišdavo apverktinai prastas skonis. Ir štai tada man toptelėjo, kad mano įsivaizduojamai tobulą partnerį įgyti taip paprasta, kad kitam net tokia mintis į galvą neateitų.

Apskritai manau, jog mano santuoka iš esmės buvo neįtikėtinai sėkminga. Mažai kada riedavausi su savo antrąja puse – turiu pasigirti, man stebėtinai pavykdavo išlaikyti puikaus pašnekovo toną. O tuos kelis kartus – jų net neverta minėti – kai vis dėlto mudu ginčijomės, visuomet būdavo mano viršus. O kalbant apie seksą, na, jis buvo toks, kokį tik įstengdavau susigalvoti. Neišvengiau, suprantama, ir žiniasklaidos šniukštinėjimo – daugybės pigių žurnalistėlių, siekiančių susižerti pinigo iš tokios neįprastos mano paties sąjungos. Kai kurie jų straipsniai man atrodydavo juokingi, tuo tarpu kiti būdavo gan užgaulūs, ypač tie, kurie pravardžiuodavo mane didžiausiu pasipūtėliu ir/arba narciziškiausiu vyru pasaulyje. Aš tikrai nemanau esąs toks egotistas** –­ paprasčiausiai taip jau yra, kad jaučiu malonumą, būdamas su savimi.

Manyčiau, tuomet man buvo susijaukę hormonai, o gal prasidėjęs keistas gyvenimo tarpsnis – bala žino, kas man užėjo, bet aš tiesiog beprotiškai įsigeidžiau turėti vaiką. Banalesnės priežasties nesugalvosi: pribrendau suvokimui, jog esu mirtingas, todėl panorau kam nors perduoti savo genus. Taigi daugelį dienų svarstęs visus „už“ ir „prieš“, galop nusprendžiau išsiskirti su savo vyru –­ tam, kad susirasčiau žmoną. Pasitariau su pastoriumi Zatarga, kuris mane kiek atvėsino, išaiškinęs, jog man nepavyks kaip niekur nieko brūkštelėti pareiškimą skyryboms. Tam privalėjau turėti įstatymiškai pagrįstą pateisinimą. Ir – pamanyk tiktai – noras turėti vaiką visai nebuvo priežasčių, pateisinančių skyrybas, sąraše.

Anot mano gerojo pastoriaus, galėčiau atgauti laisvę tik tuomet, jei būčiau nugyvenęs atskirai nuo sutuoktinio bent jau kokius metus, kas mano atveju būtų ganėtinai keblu be akivaizdaus chirurginio įsikišimo. Arba jeigu mano antroji pusė būtų žiauriai su manimi elgusis ar ne trumpiau kaip metus sėdėjusi kalėjime. Visiškai nedegiau noru save aptalžyti ar slampinėti po kalėjimo teritoriją – žinia, tik tokiais būdais galėjau su savimi išsituokti. Liko viena išeitis: svetimavimas. Tiesiog buvau priverstas pasangulauti su kuo nors kitu (ne su pačiu savimi). Turėti normalų, tiesioginį, žmonišką seksą, po kurio atsirastų viltis išsilaisvinti iš vedybinių pančių.

Ir štai taip aš nenoriai nusimoviau sutuoktuvių žiedą ir leidausi ieškotis draugės intymiems pasimatymams. Mano bičiuliai žiauriai priekaištaudavo man, neva sumaniau skirtis tik todėl, kad pagaliau praregėjau. Man regis, motina su palengvėjimu atsikvėpė, kai jai pasakiau, jog mano santykiai su pačiu savimi priėjo liepto galą. O tėvas mažumą patylėjo –­ kad būtų dramatiškiau – išsprogino paklaikusias akis į mane ir kraupiai suspiegė: „Su savimi!“ Galgi tikrai jis gyveno kitame pasaulyje.

Buvau pasiryžęs laukti pakankamai, kol surasiu ką nors, mielai sutiksiantį su manimi permiegoti, pageidautina, neskaitantį tiek daug laikraščių, kad žinotų apie mano vedybas. Tačiau visai neilgai trukus susipažinau su neišraiškingo veido mergina iš Malaizijos, kuri palyginti nesunkiai užkibo ant mano vilionių masalo. Na, seksas buvo, švelniai tariant, keliantis žiovulį. Man pasirodė, kad ji nėra net girdėjusi apie tai, kas įpučia vyrišką ugnį, tuo tarpu aš patsai buvau tikras šios srities specialistas. Kad jai buvo malonu, irgi nepasakyčiau, nes neturėjau progos mokytis suteikti malonumą dailiosios lyties atstovėms.

Po viso to skyrybas sutvarkyti buvo juokų darbas. Netgi atrodė, kad bažnyčia tik ir laukė progos mane su manimi išskirti, tarsi mano santuoka būtų buvusi kokia apmaudi klaida. Keletą mėnesių po skyrybų jaučiausi sumautai vienišas. Nors tiek gerai, kad vietinės reikšmės psichiatras (kurio specializacijos sritis – asmenybės psichikos sutrikimai) pagaliau liovėsi kiekvieną savaitę siuntinėti savo bjaurias vizitines korteles.

Praėjo kone dešimt metų, kol galiausiai susiradau supratingą žmoną, kuri nekvaršino sau galvos dėl to, kad po vestuvių gyvensime trejybėje. Per tuos metus nuoširdžiai vyliausi, jog žinasklaida užmirš „Vyro, kuris vedė save“ istoriją. O tuo tarpu spėjau sukurpti autobiografinį pasakojimą tuo pačiu pavadinimu. Toje knygoje kruopščiai išnagrinėjau visas vedybų su pačiu savimi smulkmenas, nenuslėpdamas nė vienos palaimingos akimirkos, nė vienos savo santykių su pačiu savimi krizės. Knygoje yra ir pasakojimų, kaip mėginau atlaikyti kritiką savo ir savo vyro atžvilgiu. Su pikantiškais intymių santykių niuansais. Ir manau, kad būtent pastarosios skiltys lėmė knygos pasisekimą, kai po kelerių metų ji buvo išleista.

Žmonės tiesiog duso iš smalsumo, trokšdami perskaityti apie tokios neįprastos santuokos peripetijas. Man rodos, ta knyga juos priversdavo mąstyti. Jie skaitydavo mano knygą ir užduodavo sau klausimą: „O su manim ar lengva gyventi? Jeigu aš turėčiau gyventi su savimi, ar įstengčiau?“ Jie visi bent trumpą akimirką nustodavo ieškoti Pono Geručio ar Mažosios Ponios Gerutės ir paklausdavo savęs, ar patys būtų kam nors pakankamai geri sutuoktiniai.

Dar negirdėjau, kad kas mėgdžiotų mane susituokdamas su pačiu savimi. O tai greičiausiai reiškia viena iš dviejų: arba žiniasklaidos dėmesys galutinai išsivadėjo, arba bažnyčios tarnai griežtai nusprendė niekuomet neleisti tam pasikartoti. Šiaip ar taip, viskas jau praeity. Mudu su žmona ką tik persikraustėme į naujus namus, pakankamai erdvius mudviejų kūdikiui, kai ateis į šį pasaulį. Dabar esu laimingas. Nors, tiesą pasakius, niekaip negaliu sutramdyti besiveržiančio šypsnio. Mat mūsų artimiausi kaimynai yra vyskupas Flemingas ir jo žavioji žmona, prancūzų kilmės pudeliukė.

_____________________________

* Levitų knyga (dar vadinama Kunigų knyga, Įstatymo knyga) – pasak Biblijos aiškintojų, viena iš šventųjų knygų, kurių pagrindu buvo sudarytas Senojo Testamento kanonas. Knygoje surašytų įstatymų buvo negalima nevykdyti. Pasak žydų padavimų, levitai – tai patriarcho Jokūbo sūnaus Levio palikuonys, kurių vardai nebuvo įrašyti šalia dvylikos kitų giminių per žmonių surašymą prieš leidžiantis nuo Sinajaus kalno. Levitai gavę iš Dievo ypatingas kunigystės privilegijas –­ turėję rūpintis Sandoros skrynia (Padangte), visais jos reikmenimis ir viskuo, kas jai priklausę. (Rubšio ir Kavaliausko Biblija, LVK (katalikų) leidimas 1998 m., Skaičių Knyga. W. S. LaSor, D. A. Hubbard, F. V. Bush, Žurnalas „Prizmė“ 2005/1.)

** Egotistas – savanaudis, ieškąs ne tiek garbės, kiek naudos sau. Tai nėra tipiškas savanaudis. Nuo egoisto skiriasi tuo, jog egotistui aukščiausia asmeninė vertybė yra ne nauda, o garbė.

Egotizmas – perdėtas savęs vertinimas, domėjimasis savimi, siekis atkreipti į save aplinkinių dėmesį. (Tarptautinių žodžių žodynas)

Iš anglų kalbos vertė JURGITA DIMŠIENĖ

 

Skaitytojų vertinimai


46912. susimaishe2008-05-19 14:23
** Egotistas – savanaudis, ieškąs ne tiek garbės, kiek naudos sau. Tai nėra tipiškas savanaudis. Nuo egoisto skiriasi tuo, jog egotistui aukščiausia asmeninė vertybė yra ne nauda, o garbė.

46960. laumė2008-05-21 15:57
na "kodėl gi ne?" :) bet žodžiai tai trys :(. ko tikėtis toliau?

46961. laumė2008-05-21 16:14
kas čia per kliedesys: "Egotistas – savanaudis, ieškąs ne tiek garbės, kiek naudos sau. Tai nėra tipiškas savanaudis. Nuo egoisto skiriasi tuo, jog egotistui aukščiausia asmeninė vertybė yra ne nauda, o garbė."? atrodo, vertėja yra geroka vėpla. tegu verčia toliau. jeigu išleis knygą, aš nepirksiu.

57267. pirkėjas :-) 2010-02-18 21:58
vertimas puikus, tik nesuprantu , ką čia veikia tokio menko išprusimo žmonės, kurie sugeba perskaityti tik pirmą sakinį ir išnašas. Užtai tokios nesąmonės Lietuvoje, kad asilų priviso...

57268. pirkėjas2010-02-18 21:59
Beje, laume, užsirašyk - ne vertėjas leidžia knygas, o leidėjas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
1:51:27 Oct 3, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba