Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-14 nr. 3104

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
PANTEONAS
33
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE" REZOLIUCIJA
• Kornelijus Platelis.
MAGNUS DUCATUS POESIS
3

LITERATŪRA 
• Banja Nacuišis.
ŠIUOLAIKINIAI JAPONŲ HAIKU: LEKSIKA IR STRUKTŪRA
2

KNYGOS 
• Elena Baliutytė.
DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA
2
• Neringa Mikalauskienė.
KELIŲ EILUČIŲ POETAS
• 451 FARENHEITO11
• PILIS
• ARTŪRO KONANO DOILIO GYVENIMAS
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
REALYBĖS ŠOKAS

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
"VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖ" TIEMS, KURIEMS ŠOKIS – GYVENIMO BŪDAS
4

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
VAIVORYKŠTĖS TESTAS
2

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE
3

PAVELDAS 
 Remigijus Černius.
PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

TEATRAS 
• PAVARGĘS ĮRODINĖTI1

POEZIJA 
• EDITA NAZARAITĖ12

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI
8

VERTIMAI 
• BANJA NACUIŠIS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS KAMPELIS3
• Paulis Paperis.
ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• SAULIUS TUOMS KOND RUODS, GEERS, BI ČĖ LYYS?20

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Deimantas Valančiūnas.
INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960
1

KRONIKA 
• NACIONALINIO DIKTANTO TEKSTO KONKURSAS
• TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS "KULTūROS KRAŠTOVAIZDŽIAI. MIESTAI PO LŪŽIO: KLAIPĖDA, KALININGRADAS, GDANSKAS"
• TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS
• APIE MEŠKAS19

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Haidukas.
APIE DU LAPELIUS
13

PAVELDAS

PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

Remigijus Černius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Nežinomas XVIII a. dailininkas. Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia

Rugpjūčio 20 d. sukanka 500 metų, kai mirė ir Vilniaus katedroje buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Šios sukakties proga Taikomosios dailės muziejuje Valstybės dieną buvo atidaryta paroda "Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras" (veiks iki 2007 m. liepos 1 d.), kurią parengė Lietuvos dailės muziejus, pilių tyrimo centras "Lietuvos pilys", Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Valdovų rūmų paramos fondas, Lietuvos kultūros paveldo institucijos. Ikonografinės medžiagos parodai taip pat pateikė Britų biblioteka, Krokuvos Vavelio metropolinės kapitulos archyvas, Kunigaikščių Čartoriskių fondo biblioteka, Krokuvos nacionalinis muziejus, Vyriausiasis senųjų aktų archyvas (Varšuva), Krokuvos Jogailaičių universiteto muziejus, Krokuvos Stradomo misionierių namų muziejus, Austrijos nacionalinė biblioteka, Prūsijos valstybės kultūros palikimo slaptasis archyvas (Berlynas), Prancūzijos nacionalinė biblioteka ir kitos įstaigos. Apie edukacinę parodą pasakoja vienas jos kuratorių istorikas Remigijus Černius.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (1492–1506) ir Lenkijos karaliui (1501–1506) Aleksandrui (1461–1506) skirta paroda siekiama į istorinę savimonę sugrąžinti vieno Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovo vardą, aktualinti šio valdovo veiklą bei nuopelnus valstybei ir visuomenei platesniame Europos tarptautinės politikos peripetijų bei kultūros raidos kontekste. Atkreipiamas dėmesys į Aleksandro įtaką Lietuvos sostinės ir didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje plėtrai. Didaktinio pobūdžio tarptautinėje parodoje eksponuojami Aleksandro epochos originalūs dokumentai, su šiuo valdovu susiję dailės kūriniai ir jų faksimilės iš Lietuvos bei užsienio kultūros paveldo institucijų, pateikiami autentiški Aleksandro epochos Lietuvos valdovų rūmų radiniai. Šia paroda yra atnaujinama Taikomosios dailės muziejuje veikianti ilgalaikė ekspozicija "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai".

Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elžbietos ketvirtąjį sūnų – šv. Kazimiero brolį Aleksandrą galima apibūdinti kaip pamirštą Lietuvos valdovą. Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovai, valdę Lietuvą po Vytauto Didžiojo mirties (1430), tarsi pranyko šio valdovo šlovės šešėlyje; tradicinėje lietuvių istoriografijoje jiems skiriama nepakankamai dėmesio, jų vardai bei darbai menkai veikia istorinę savimonę.

iliustracija
Aleksandras ir Elena (Decius L. J. "De Jegellonum familia", Krokuva, 1521; Vilniaus universiteto biblioteka)

Vienas tokių Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovų, trumpai valdęs Lietuvą, o vėliau ir Lenkiją, yra Aleksandras, gimęs 1461 m. rugpjūčio 5 d. Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje. Princui suteiktas Aleksandro vardas turėjo pagerbti ir priminti jo senelio Jogailos pusbrolį – Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Aleksandrą. Jį, kaip ir kitus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vaikus, auklėjo lenkų kronikininkas kanauninkas Janas Dlugošas ir, kaip spėjama, galbūt italų humanistas Filippo Buonnacorsi’s, vadintas Kalimachu. Trys Aleksandro broliai tapo Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos valdovais, vienas – kardinolu, o Kazimieras paskelbtas katalikų šventuoju. Penkios Aleksandro seserys ištekėjo už Europos kunigaikščių.

Po Kazimiero Jogailaičio mirties 1492 m. birželio 7 d. Gardine tų pačių metų liepos 20 d. Vilniuje susirinkę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai ir diduomenė išrinko ir liepos 26 d. pakėlė Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Šis bajorijos suvažiavimas laikomas pirmuoju Lietuvos istorijoje seimu, o Aleksandro valdymas susijęs su Lietuvos parlamentarizmo pradžia. Iki tol visus svarbiausius valstybės sprendimus priimdavo Ponų taryba – įtakingiausi valstybės didikai.

Aleksandro pakėlimo į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ceremonija vyko Vilniaus katedroje. Šis pakėlimas priminė ir prilygo karaliaus karūnavimo ceremonijai. Vienas artimiausių valdovo patarėjų ir pagalbininkų Vilniaus vyskupas Albertas Taboras atliko įšventinimo aktą ir uždėjo Didžiojo kunigaikščio karūną. Apeigos simbolizavo, kad valdžia Didžiajam kunigaikščiui suteikiama paties Dievo. Lietuvos maršalka įteikė antrąjį valdovo valdžios ženklą – kalaviją. Abi Lietuvos didžiojo kunigaikščio insignijos turėjo simbolinę ir istorinę pras­mę – Didžiojo kunigaikščio mitra, vadinama Gedimino kepure, simbolizavo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdžios tęstinumą, o kalavijas, tradiciškai vadinamas Vytauto kalaviju, – žemiškosios valdžios galią, valstybės integralumą.

Aleksandro išrinkimas ir iškilmingas pakėlimas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu reiškė personalinės unijos tarp LDK ir Lenkijos Karalystės nutraukimą. Lietuva vėl turėjo atskirą valdovą, kuris nebuvo Lenkijos karalius. Ši aplinkybė buvo svarbus faktorius formuojantis lietuvių politinės tautos valstybinei savimonei bei Lietuvos valstybingumo puoselėjimo tradicijai. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras patvirtino privilegiją Lietuvos diduomenei. Taip deklaruotas Lietuvos valstybės suverenumas ir jos teritorijos integralumas bei apribotos valdovo galios Ponų tarybos naudai. Be diduomenės pritarimo Didysis kunigaikštis nuo tol negalėjo daryti jokių sprendimų užsienio ir vidaus politikos klausimais, o Ponų taryba faktiškai tapo aukščiausiąja vykdomosios bei teisminės valdžios institucija.

iliustracija
Kalavijas, įdėtas į Aleksandro karstą 1506 m. ir rastas kartu su valdovo palaikais Vilniaus katedros požemiuose 1931-aisiais. Tai vienintelis išlikęs Lietuvos valdovo kalavijas. Laikomas Lietuvos dailės muziejuje

Aleksandras tapo Didžiuoju kunigaikščiu dramatišku valstybei laikotarpiu. Prasidėjo karai su kylančia ir pretenzijas į Lietuvos gudiškąsias teritorijas reiškiančia Maskvos valstybe. Lietuvai tie konfliktai buvo nesėkmingi. Pirmojo (1492–1494) ir antrojo (1500–1503) karo su Maskva metais ji prarado vieną trečdalį teritorijos – plačias šiaurės rytų žemes. Pastangos sudaryti plačią koaliciją prieš Maskvą nebuvo sėkmingos. Lietuvos valstybę alino ir nuolatiniai Krymo chanato totorių antpuoliai, pasiekdavę beveik Vilniaus prieigas ir paskatinę įrengti sostinės gynybinius įtvirtinimus. Slogią karinių praradimų nuotaiką praskaidrino 1506 m. rugpjūčio 6 d. Mykolo Glinskio vadovaujamos Lietuvos kariuomenės pergalė prieš totorius Klecko mūšyje, kur buvo sunaikinta beveik visa priešo kariuomenė ir sustabdyti totorių antpuoliai.

1494 m. "amžinoji" taika su Maskva buvo sutvirtinta Aleksandro ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos, paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus Konstantino XII Paleologo anūkės, vedybomis. Elena atvyko į Vilnių 1495 m. vasario 15-ąją. Tą pačią dieną Vilniaus katedroje įvyko jungtuvės. Tačiau šios vedybos nepagerino santykių su Maskvos valstybe. Maskvos kunigaikštis neleido dukrai keisti konfesijos, ji privalėjo likti stačiatike. Lietuvos valdovo žmonos stačiatikybė buvo problema katalikiškai valstybei. Ivanas III norėjo, kad duktė ir jos atsivežti dvariškiai taptų jo politikos įrankiais, tačiau Elena buvo ištikima savo vyrui ir naujajai tėvynei. Aleksandrui ir jo aplinkos žmonėms pavyko išsiųsti atsivežtus Elenos dvariškius atgal į Maskvą, o Elenos dvarą suformuoti iš patikimų Lietuvos didikų. Tai buvo maža Aleksandro pergalė dideliame kare.

Kariaudama su Lietuvos valstybe, Maskva pradėjo naudoti naują konfesinį ginklą – pasiskelbė LDK stačiatikių gynėja. Šios grėsmės akivaizdoje Aleksandras stengėsi suvienyti įvairių konfesijų Lietuvos gyventojus. Jis norėjo išspręsti ir žmonos konfesijos klausimą – katalikiškos šalies valdovei derėjo būti katalike. Tuomet Aleksandro dvare gimė idėja įgyvendinti Lietuvoje Bažnyčios uniją. Lietuvos stačiatikiai turėjo pripažinti popiežių Bažnyčios vadovu, o melstis pagal Rytų Bažnyčios apeigas, liturgijoje vartoti bažnytinę slavų kalbą. Tačiau Bažnyčios unijos įgyvendinti nepavyko. Šiam planui nepritarė nei popiežius Aleksandras VI, nei Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchai.

iliustracija
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro didysis antspaudas

Tapęs Lietuvos valdovu ir spręsdamas komplikuotas tarptautinės politikos problemas, Aleksandras siekė pertvarkyti ir Lietuvos valdymą. Jis reorganizavo valstybės kanceliarijos darbą. Raštinėje, pavyzdžiui, diplomatinio susirašinėjimo dokumentai imti sisteminti ir rašyti į atskiras knygas. Tad pradėtas nuosekliai formuoti valstybės archyvas – Lietuvos Metrika. Kanceliarijoje atsirado pasiuntinių – pareigūnų, kurie tvarkė kaimyninių valstybių reikalus. Aleksandras reformavo Lietuvos pinigų kalyklą, rėmė miestus, skatino amatus ir prekybą, statė ir dosniai apdovanojo bažnyčias bei vienuolynus.

Aleksandro valdymo laikotarpiu buvo galutinai suformuotas Lietuvos valdovo dvaras, dvaro pareigybės. Tai lėmė aplinkybė, kad Aleksandras nuolatos rezidavo Lietuvoje. Valdovo dvarą sudarė apie tūkstantis dvariškių. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpiu (1440–1492) nebuvo galimybių formuotis Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui, nes jis, nuo 1447 m. būdamas ir Lenkijos karalius, dažniau reziduodavo Lenkijoje ir tenkinosi lenkiškuoju dvaru. Aleksandras ir Elena mėgo muziką, kuri nuolatos skambėjo jų dvare. Čia visą laiką buvo keli giedotojai ir orkestras.

Manoma, jog, pakitus reprezentaciniams Lietuvos valdovo poreikiams, išsiplėtus dvarui, būtent Aleksandras, mėgęs prabangą, perkėlė savo rezidenciją iš Vilniaus aukštutinės pilies į Žemutinę, kurios teritorijoje tuo metu turėjo būti pastatyti nauji erdvūs rūmai. XV a. pabaigoje Europoje tai buvo paplitęs reiškinys – valdovai iš įtvirtintų pilių kėlėsi į ištaigingesnes, erdvesnes rezidencijas.

1501 m. birželį po vyresniojo brolio Jono Alberto mirties Lenkijos seimas nauju Lenkijos karaliumi paskelbė Aleksandrą. Karalystės seimas išrinktam valdovui pasiūlė sudaryti naują Lietuvos ir Lenkijos unijos aktą. Istorijoje šis dokumentas vadinamas Melniko unijos aktu. Ir nors jį Melnike pasirašė Aleksandrą atlydėję Lietuvos didikai, tačiau atmetė Gardine posėdžiavęs Lietuvos seimas. Lietuva nepritarė Melniko unijos projektui, nes jis buvo pragaištingas valstybei, naikino Lietuvos valstybingumą. Planuota unija nebuvo įgyvendinta, o Lietuvos ir Lenkijos valstybes jungė tik bendras valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

Tikriausiai dėl Melniko unijos projekto nesėkmės Lenkijos Karalystės diduomenė nemėgo Aleksandro. Neigiamas šio valdovo vertinimas iki šiol vyrauja ir lenkų istoriografijoje. Aleksand­ras taip pat jautėsi svetimas Krokuvoje. Šį jausmą stiprino Krokuvos dvaro nepalankumas jo žmonai stačiatikei Elenai – ji taip ir nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, liko Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir tebuvo vadinama valdovo žmona. Aleksandras ilgėjosi Lietuvos, dažnai joje lankydavosi. Jis mirė Vilniuje 1506 m. rugpjūčio 20 d. ir buvo palaidotas ne Krokuvos Vavelio katedroje, kaip kiti bendri Lenkijos ir Lietuvos valdovai, bet Vilniaus katedroje su visomis valdovui priderančiomis iškilmėmis. Aleksandras buvo pašarvotas jo paties statytų Vilniaus žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmų didžiojoje auloje, į karstą jam buvo įdėtas Vytauto kalavijas, galvą puošė įkapių karūna. Visą mėnesį atsisveikinti su valdovu į Vilnių vyko Lietuvos diduomenė ir užsienio šalių delegacijos. Aleksandro kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedros koplyčios, pastatytos jo tėvų, kriptoje, kur ilsėjosi ir brolio Kazimiero, vėliau paskelbto šventuoju, palaikai. Šiandien Didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Aleksandro kūnas yra Vilniaus katedros mauzoliejuje po Šv. Kazimiero koplyčia.

iliustracija
Vilniaus miesto gynybinė siena tarp Rūdninkų bokšto ir Aušros vartų (Smuglevičius P. "Vilniaus vaizdų albumas", XVIII a. pabaiga; Krokuvos nacionalinis muziejus)

Iš Aleksandro valdymo epochos išliko keli svarbūs, simbolinę reikšmę turintys paminklai, be kurių šiandien neįsivaizduojamas Lietuvos ir Vilniaus įvaizdis. Svarbiausias jų – elegantiška Šv. Onos bažnyčia. Ji yra vienas nuostabiausių vėlyvosios gotikos, dar vadinamos liepsnojančiąja, kūrinių plytinės gotikos areale. Tradicija byloja, kad šios koplyčios, kaip savo mauzoliejaus, statybą inicijavo pats Aleksandras, gyvenęs blėstančios vėlyvosios gotikos ir gimstančio Renesanso epochoje. Neatsitiktinai ji pastatyta prie bernardinų vienuolyno, kurį įsteigė ir aprūpino Aleksandro tėvai. Bernardinus rėmė ir pats Aleksandras. Be to, Vilniaus bernardinai įsikūrę netoli stačiatikių katedros, kurioje amžino atilsio vietą manė rasianti Aleksandro žmona Elena.

Antrasis ryškus Aleksandro palikimo ženklas Vilniuje – sostinės gynybiniai įtvirtinimai. 1503 m. valdovo nurodymu buvo pradėta statyti Vilniaus miesto gynybinė siena su bokštais, vartais, pylimais ir perkasais. Šias statybas paskatino nuolatiniai Krymo totorių puldinėjimai. Šiandien telikę šių mūrų fragmentai, tačiau vienas iš jų itin svarbus: tai – Aušros vartai, tapę ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono pamaldumo Švč. Mergelei Marijai centru, primenančiu ir Aleksand­ro pamaldumą, įdiegtą jo motinos Elžbietos Habsburgaitės.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
1:40:29 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba