Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-14 nr. 3104

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
PANTEONAS
33
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE" REZOLIUCIJA
• Kornelijus Platelis.
MAGNUS DUCATUS POESIS
3

LITERATŪRA 
• Banja Nacuišis.
ŠIUOLAIKINIAI JAPONŲ HAIKU: LEKSIKA IR STRUKTŪRA
2

KNYGOS 
 Elena Baliutytė.
DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA
2
• Neringa Mikalauskienė.
KELIŲ EILUČIŲ POETAS
• 451 FARENHEITO11
• PILIS
• ARTŪRO KONANO DOILIO GYVENIMAS
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
REALYBĖS ŠOKAS

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
"VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖ" TIEMS, KURIEMS ŠOKIS – GYVENIMO BŪDAS
4

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
VAIVORYKŠTĖS TESTAS
2

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE
3

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

TEATRAS 
• PAVARGĘS ĮRODINĖTI1

POEZIJA 
• EDITA NAZARAITĖ12

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI
8

VERTIMAI 
• BANJA NACUIŠIS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS KAMPELIS3
• Paulis Paperis.
ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• SAULIUS TUOMS KOND RUODS, GEERS, BI ČĖ LYYS?20

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Deimantas Valančiūnas.
INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960
1

KRONIKA 
• NACIONALINIO DIKTANTO TEKSTO KONKURSAS
• TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS "KULTūROS KRAŠTOVAIZDŽIAI. MIESTAI PO LŪŽIO: KLAIPĖDA, KALININGRADAS, GDANSKAS"
• TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS
• APIE MEŠKAS19

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Haidukas.
APIE DU LAPELIUS
13

KNYGOS

DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA

Elena Baliutytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Rimantas Tumasonis

Šidlauskas M. ORFĖJAS MOKĖJO LIE­TUVIŠKAI. – Vilnius: Homo liber, 2006.

Tokia yra Marijaus Šidlausko literatūros kritikos straipsnių rinktinė "Orfėjas mokėjo lietuviškai". Ne vieno mūsų seniai laukta, ji pasirodė ne autoriaus kokio nors jubiliejaus proga ir net sudaryta ne jo paties, o Valdo Kukulo, iniciatoriaus naujos "Įžvalgų" serijos, kurią ėmėsi leisti "Homo liber" leidykla ir kuri yra skirta "dabartinės literatūros studijoms". Tai jau antroji šios serijos knyga ir, reikia tikėtis, ne paskutinė. Kodėl buvo pasirinkta M.Šidlausko kritika, sudarytojas rašo knygos užsklandos straipsnyje "Marijaus mąstymo horizontai", nurodydamas daug išskirtinių jos savybių. Knyga išleista ne akademinės karjeros tikslu, be tokiu atveju privalomų dviejų recenzentų pavardžių su akademinėmis regalijomis tituliniame lape. Šis "neapsižiūrėjimas" (jei jis ne sąmoningas protestas prieš mokslo biurokratinimą) autoriui, Klaipėdos universiteto docentui, turėtų būti gana nuostolingas: negana to, kad knyga išleista lietuvių kalba, kad išleista Lietuvos, o ne kokio Oksfordo ar Harvardo leidyklos, jai dar trūksta ir jau minėtos vietinės moksliškumo atributikos, ir dėl to už ją autoriui bus skirta jei ir ne 0 balų, tai vis tiek labai nedaug. Tokia šiandien yra mokslo vertintojų aritmetika. Ir apskritai autorius buvo toks trumparegis, kad, Vilniaus universitete baigęs anglų filologiją, persikvalifikavo į lituanistiką: parašė disertaciją iš tokio "nebeaktualaus" laiko kaip tautinio atgimimo epocha, išleido monografiją "Poetas ir visuomenė XIX–XX amžiaus sankirtose" (1994) ir, užuot rašęs anglų kalba, pavyzdžiui, apie nacionalizmo kūną, verčia iš jos į lietuvių kalbą marksistą Terry Eagletoną, beje, postmodernizmo mentalitetui, kurio taip nemėgsta vertėjas, itin parankų autorių. Bet iš akademinių teorijų dangaus leiskimės ant žemės, kur literatūrinė bendruomenė, konkrečiau – poetai, M. Šidlausko kritikos tekstus dar 1996 metais įvertino aukščiausiais balais – Jotvingių premija, ir iki šiol jis yra vienintelis taip pagerbtas kritikas tarp devyniolikos kitų šios premijos laureatų poetų ir vieno kompozitoriaus (B.Kutavičiaus). Tiesą sakant, faktas, kad poetai savo premiją atidavė kritikui, ir dar pagarsėjusiam kritiškumu, yra gana neįprastas, visai priešingas egzistuojančiam rašytojo ir kritiko santykių stereotipui. Kodėl taip atsitiko?

Ar nebūta korupcijos? Po tokios sociokultūrinės įžangos pagaliau atsiverskime knygą ir patikrinkime iškilusius įtarimus.

Sudarytojo valia į knygą pateko dvidešimt septyni tekstai (gaila, žinoma, kad tik tiek, bet tai lėmė kuklus knygos biudžetas) – straipsniai ir recenzijos, rašytos sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos laiku. Seniausias iš jų, pažymėtas 1983-iųjų data, yra J.Strielkūno poezijos rinkinio "Po tylinčiom žvaigždėm" recenzija; naujausias, publikuotas 2005–aisiais, yra knygą pradedantis straipsnis "Naujojo socialumo ilgesys". Kadangi šį straipsnį tam tikru atžvilgiu galima laikyti programiniu (tam neprieštarautų ir jo vieta knygoje), nuo jo ir pradėkime. Literatūros socialumas yra išskirtinis M. Šidlausko kritikos aspektas. Kodėl naujasis socialumas, turbūt aiškinti nereikia: naujasis, nes ne senasis – sovietmečiu sukompromituotas atspindžio socialumas su savo, pasak autoriaus, "žvairiu parankiniu" vulgariuoju sociologizmu. "Negi didžioji meno priedermė yra tiktai atspindėti, o ne spinduliuoti?" (p.92), – retoriškai klausia kritikas. Dėl ano socialumo viskas aišku, bet, pradėjus kalbėti apie naujojo socialumo turinį, iškyla komplikacijų – ir autoriui, ir recenzentei. Kaip senojo ir naujojo socialumo pavyzdį autorius pateikia V.Petkevičiaus "Durnių laivą" ir R.Rastausko "Kitą pasaulį". Bet teoriniu požiūriu jų socialumas yra vienarūšis, bent pagal tuos matmenis, kuriuos kritikas nurodo: abi knygos "yra savotiškas Lietuvos naujosios istorijos epas (...). Abi atstovauja gan apibrėžtoms socialinėms grupėms, turi savąsias interpretacines bendruomenes su atitinkamais lūkesčių horizontais" (p.10). Jas skiria, pasak autoriaus, literatūrinės strategijos, nulemiančios jų skirtingą literatūrinę kokybę. Bet tai jau estetiniai, o ne sociologiniai argumentai. Svarstydamas panašų "nevienareikšmį kazusą" sovietmečio atveju, autorius nebuvo linkęs pasiduoti vienaprasmei priešpriešos schemai: tada "matyt, tektų kalbėti apie įvairuojančius socialumus, judrius jų modelius, panašiai kaip žinojimo sociologija kalba apie socialiai konstruojamas tikroves" (p.9), – teigia jis. Tarp minėtų mūsų laikų "epų" jis brėžia aiškią priešpriešą, bet remdamasis ne sociologiniais, o moraliniais bei estetiniais argumentais, ir tai tik patvirtina, kad teorinė skirtis tarp seno ir naujo socialumo nėra ryški; į tas pačias, pasak autoriaus, užkalkėjusias sąvokas (aktualumas, populiarumas, liaudiškumas, pilietiškumas) veržiasi naujas turinys, kuris autoriui ne visada prie širdies, nes dažnai esąs pernelyg vienaplanis, "horizontalus", o neretai – ir konjunktūrinis. Dėl to kritikas jį papildo egzistenciniu, etiniu ir estetiniu santykiu, o populiarumui priešina pripažinimą, kuris, pasak jo, implikuoja hierarchiškumą, autoritetą, kanoną – visai svetimus "naujojo" socialumo esmei dalykus. Teigdamas, kad socialumo sąvoka yra labiau "funkcinė" nei "episteminė", jis išskiria "orų", "autentišką", "talentingą", "moralų" socialumą. Taigi M.Šidlausko kritikos atveju reikia kalbėti apie trečiąjį, autorinį, socialumo variantą, kurį jis pats pavadino "vertikaliuoju socialumu": "Galbūt šiuo atveju mes jau kalbame apie idealųjį arba vertikalųjį socialumą, atsiremiantį į transcendentines egzistencialumo koordinates, ir šitaip rizikuojame išklysti iš sociologinių horizontalių?" – tikrinasi kritikas, užbėgdamas už akių recenzentės pastabai. Šiaip ar taip, man yra patrauklus šis teoriškai "negrynas", su ryškiomis fenomenologinėmis priemaišomis autoriaus socialumas. Patrauklus, nes tokio socialumo turinyje esmingai atsižvelgiama į tai, kad literatūra yra ne tik socialinis reiškinys, bet ir estetinis fenomenas: "Regis, socialumas autentiškiausias tuomet, kai "užmiršta" savo kovinę užduotį, kai sušildomas unikalia asmenine patirtimi ir į estetinę vaizduotę bei fiktyvumą žiūri ne kaip į priešininką, o kaip į būtinąją savo gyvybingumo sąlygą" (p.9), – teigia kritikas.

Kaip šios dvi priešingos metodologijos sutaria knygos tekstuose? Iš pradžių kokį nors jų vartosenos dėsningumą bandžiau įžvelgti lygindama sovietmečiu rašytus tekstus su vėlesniais; pirmuoju atveju dominuoja fenomenologinis autoriaus santykis su objektu (galėtume aiškinti, kad tai natūralu, nes socialumo sąvokos turinys buvo dviprasmiškas, ideologizuotas; kita vertus, ir tuomet kritikas nevengė kalbėti apie skaitytoją, recepcijos komplikacijas, skaitė poeziją, remdamasis "čia ir dabar" situacija). Bet, atkreipus dėmesį į žanrą (šeši sovietmečio tekstai knygoje – poezijos knygų recenzijos), akivaizdu, kad ne sovietmetis būtų tas lemiamas faktorius fenomenologijos naudai. Ir daugumoje naujuoju laiku parašytų poezijos recenzijų (prozai tenka – pusantros) yra ryški fenomenologo pozicija, kūrinio meniškumas tikrinamas estetinio išgyvenimo patirtimi. Taigi įtakos turi ir žanras (recenzijoje įvertinamas kūrinio meniškumas, estetinė kokybė), ir objektas – poezija. Manau, kad poezijai, bent tokiai, kurią renkasi kritikas (V.P.Bložė, S.Geda, J.Juškaitis, J.Strielkūnas, H.Čigriejus, S.Jonauskas, K.Platelis, G.Grajauskas), estetinį kūrybos fenomeną reflektuojanti metodologija yra tiesiog parankesnė. (Kita vertus, kokia produktyvi gali būti ir recenzento sociologo žiūra, liudytų kad ir tekstas apie R.Rastausko poeziją "Eilėraščių aktoriaus dalis ir dalia".) Sąjūdžio pradžioje rašydamas apie J.Juškaitį, autorius jaučia reikalą ginti poetą nuo tų, kurie gal dar pagal sovietmečio tradiciją reikalautų tiesmuko socialumo: "Todėl beprasmiška J.Juškaitį stumti link stadiono poetų – savo prigimtimi tai ne šios žemės paukštis (...). Poetas turi teisę ieškoti šviesos savo atsiribojime, savo vienumoje, kad galėtų sau nemeluodamas pasakyti: "mano pilkos nepaprastos dienos". Ginamas ne asmeninis egocentrizmas, bet lyrikos, kaip vienatinės žemės, švarumas, atsiribojant nuo objektyvios kronikos, memuarinės esė ar ideologinio pamfleto. Ta pati lyrinė aureolė gaubia ir "Karo vaiką", ir "Tulpes balandžio gaise". Žavėtis vienu ir negirdėti kito reikštų nuskurdinti šią poeziją, kurios esmę vis dėlto siečiau su tokiais eilėraščiais kaip "Gėlė" (p.129). Taigi šiek tiek schematinant galima teigti, kad Šidlauskas – poezijos kritikas – yra fenomenologas, kuris kūrinį išgyvena kaip vidinį įvykį, kaip sukrėtimą ir kuris rūpinasi, kokiu būdu tą patyrimą autentiškai perteikti. "Ar prabildamas apie Joną Juškaitį, įstengsi pasakyti tai, ką taip gražiai jautei tylėdamas?" (p.125) – tikrinasi kritikas. Ar ne apie šį kritikos – kūrybos – procesą knygos "Preliudijoje" kalbama kaip apie asmenišką "Orfėjo dramą", pažįstamą, pasak autoriaus, visiems "nakties reflektuotojams". Beje, ne tik "Preliudijoje", bet ir kituose tekstuose, pavyzdžiui, "Apie noktiurnus, koturnas ir svirplius", yra reflektuojama pati rašymo situacija – nakties metas (su tylos įtampa, garsais, ritmu), kuris galop virsta autentišku, būties akistatos su savimi patikrintu kritikos tekstu: blaiviu, smagiu, ryškiai "ornamentuotu". (O "Preliudijos" frazė "dangų stumdantys Kalotės vėjai" mano galvoje tiesiog įsikūrė lyg tas svirplys Bložės "Noktiurnų" recenzijoje.) Gal dėl tokio egzistencinio savo kritikos pobūdžio autorius, atrodo, nenori tapti kritiko vaidmens socialiniu įkaitu ir turbūt iš tiesų nepriklausytų, jo žodžiais, "aktyviųjų kritikų gildijai", priešingai nei kadaise jo pirmieji mokytojai – V.Kubilius ar V.Daujotytė.

Taigi M.Šidlauskas, kaip literatūros kritikas, būtų "naktinių" "transcenduojančių" kūrinių autorius, o kaip literatūros teoretikas, tegu ir su "praktiniais" nukrypimais, įrodinėtų racionalesnės, "dienos šviesos" metodologijos, būtent literatūros sociologijos, aktualumą ir perspektyviškumą. Viename pokalbyje paprašytas apibūdinti dabartinę literatūrologijos situaciją, jis sakė: "Man atrodo, kad literatūros teoretiko uždavinys būtų šių dienų literatūros, kultūros problemas pajusti tame pačiame kontekste kaip ir socialines problemas.(...) Nebematau galimybių patikimai šnekėti vien apie estetines prasmes, reikšmes, visiškai užmiršdamas, kaip jos egzistuoja, kaip randasi, kaip nyksta" (http://humanitas.hmf.ktu.lt/ literatura/ lt.php/ urnalas_skaitymai/ archyvas/ urnalas_skaitymai/ pokalbiai_diskusijos/ m_idlausk_kalbina_n_gaidauskien_ir_r kmita/ 545.

Laimei, mūsų kategoriškus perskyrimus (kritikas – teoretikas, fenomenologija – sociologija) Šidlausko kritika yra linkusi sukomplikuoti, nes joje labiau mėgstama, autoriaus žodžiais, ne išskiriamoji (arba... arba), o sujungiamoji (ir...ir) jungtis. Tai akivaizdu ir "dviguboje" kritiko metodologijoje: tame pačiame tekste jis yra ir fenomenologas, ir sociologas, tik įvairuoja, kuris iš jų konkrečiu atveju bus viršesnis. Šiuo požiūriu išimtis būtų gal tik vienas labiausiai intriguojančių knygos tekstų "Poetas ir jo aura. Kas gi sukūrė Radauską?". "Principinis antikolektyvistas", estetas Radauskas čia radikaliausiu būdu, prancūzui D.Maingueneau padedant, yra susocialintas, psichoanalitiškai sukompleksintas ir pristatytas kaip tikras sociumo nevykėlis ar nelaimėlis. Ir čia kyla noras "apginti poetą". Juk, pažiūrėjus kitaip, Radauskas gali būti ir tikras herojus, nes, sakykim, ryžosi priklausyti ne aplinkybėms, o sau, kaip D.Saukos knygos "Žemaitės stebuklas" recenzijoje visi mes esame kritiko raginami. Beje, jo užfiksuota "priešsrovinė" Radausko tapatybė taip pat galėtų būti argumentas poeto naudai, ypač prisiminus, kad kritikas kitame tekste yra rašęs: "Pasitvirtina viena – orus socialumas bodisi socialinio paviršiaus kedenimu, jis visada priešsrovinis (išskirta – E.B.) esamų galios struktūrų (ne vien politinių) atžvilgiu, nesuderinamas su prievarta ar naudos siekimu" (p.12–13). Paminėkim "priešsrovinio" Radausko naudai ir puikaus knygos straipsnio apie šiandieninę poeziją pavadinimą "Prieš srovę ir pasroviui", ir apskritai "priešsrovinę" kritiko poziciją visoje knygoje. (Įstrigo R.Kmitos vieno rašinio, skirto mūsų herojui, taiklus pavadinimas: "(Ne)akademinis Marijaus Šidlausko irklavimas prieš srovę".) Beje, "priešsroviniais" knygoje dar pavadinti S.Geda, K.Platelis ir Cz.Miłoszas. O dėl sąvokos "priešsrovinis" įvairuojančių konotacijų autorius galėtų išsisukti, neakademiškai tvirtindamas, kad "sąvokos yra tai, kokias prasmes į jas įdedame" (p.43). Bet iš tiesų dėl tokių įvairavimų (ar kai kurių pasikartojimų) turbūt yra kalta ta paprasta aplinkybė, kad knyga yra straipsnių, rašytų daugiau kaip per du dešimtmečius, rinktinė. Laimei, ši efektinga ir įtikinama Radausko mito dekonstrukcija nedaug paliečia jo poeziją, autoriaus žodžiais, "sveikąją", objektyviąją mito dalį.

Taigi "estetinis teroristas" Radauskas įspūdingai grąžintas sociuman, o štai visuomeniškasis Kudirka jubiliejiniame pagal žanrą, bet ne pagal turinį straipsnyje "Vincas Kudirka amžių kryžkelėje" ne tik "sužmogintas" ir sudramatintas, bet ir "suestetintas", tegu ir šiek tiek pritemptai. Beje, ir kitų XIX a. autorių – A. Strazdo, A.Vienažindžio, A.Baranausko – kūryboje pabrėžiami grynosios lyrikos daigai, ar, tuometiniais terminais, "daila dėl dailos" pradai, o ne jų žodžio pilietinė tarnystė, ir suprantama – kodėl. Autoriaus pozicija meno socialumo ar estetiškumo atžvilgiu yra labiau "funkcinė" nei "episteminė", t.y. priklauso nuo konteksto; bet literatūros vertinimo kriterijai – "episteminiai", visada estetiką jungiantys su etika ir būtimi. Laikydamasis vertybinio požiūrio į kultūrą, pripažindamas literatūros kanoną, krikščioniškąją moralę (šie pasaulėžiūros aspektai išryškinti ir Cz.Miłoszo "Ulro žemės" vertimo recenzijoje), autorius stilingai ir dantingai diskutuoja su "horizontaliojo" socialumo, kitaip – postmodernizmo, mentalitetu, recenzuodamas A.Tereškino "Kūno žymes", R. Gavelio "Vilniaus pokerį", svarstydamas "Medžiagą kanono bylai" ir ragindamas "Skaitytis su skaitytoju". Šiuolaikiniame mene kritikas mato pernelyg suvešėjusias neigimo, destruktyvumo tendencijas, ontologinio matmens, o kartu ir prasmės, trūkumą, piktnaudžiavimą instinktais, iracionalumu, perversijomis. (Priekaištai modernizmui dėl ištuštintos egzistencijos išsakyti D.Saukos "Fausto amžiaus epilogo", R.M.Rilke‘s poezijos vertimų recenzijose.) Kritiko anaiptol nedžiugina ir jam, kaip sociologui, galintys būti labai įdomūs itin suaktyvėję tapsmo rašytoju "viešieji ryšiai": "pasiryžęs tapti poetu jau neprivalai būti piliečiu, tačiau turi aktyviai įsijungti į tapsmo procesą. Ir štai proceso dalyviai tiesiog mūsų akyse įnirtingai prasikala pro švinu išmarginto popieriaus plutą, dairosi sponsorių, stiebiasi į rekomendacijų tiesą ir fondų šviesą, įgunda patys platinti savo liesą tiražą, išsimiklina autobiografijos bei interviu žanruose, išmoksta mušti koja projektų, prezentacijų, mugių tempu, o patys ištvermingiausi, žiūrėk, jau matuojasi reitingų pilvukus disertacijose ir monografijose" (p.94–95), – taikliai ironizuoja knygos autorius. Už prozaizacijos madą kliūva poetams, kritiko žodžiais, "eurorašiams", norintiems būti lengviau išverčiamiems į anglų kalbą, ir apskritai visiems, literatūroje labiau "atrodantiems" nei "būnantiems". Jis mėgsta netikėtai sugretinti literatūros dabartį su išstudijuotos iki smulkmenų ir autentiškai apmąstytos lietuvių literatūros istorijos faktais ar "patikrinti" ją Vakarų kultūros, antikos mitų ir autorių išmintimi.

Ar kritikas yra toks pats principingas bei narsus ir tuomet, kai stoja akis į akį su atskiru autorium? Iš esmės – taip; net ir prie klasikų (o jiems ir skirta dauguma į knygą patekusių recenzijų) jis gerokai "kabinėjasi", tik prieš tai savo žodį šiek tiek nuskausminęs įžangomis bei išlygomis, dėl dalies poetų "nuodėmių" apkaltindamas pačius kritikus (beje, paskutinė pastraipa dažniausiai yra skiriama savikritikai, kuri kartodamasi gali tapti manieringumu; kadangi taip nėra, skubu paaiškinti, kad kritiškumas sau, knygoje apibūdintas kaip sunkiausiai įgyvendinamas socialumo programos siekinys, yra autentiška kritiko moralinė laikysena). Antai Bložės kūryboje kritikas mato "destrukcinį užtaisą", poetinės kalbos hermetizmą, perdėm egocentrines autoriaus intencijas ir kartu – akivaizdų komunikacijos ilgesį ir socialinį užsiangažavimą. Tuo tarpu kritikai apie jį rašę "pakeltomis girnomis", lyg tų problemiškų dalykų Bložės poezijoje niekad nebūtų buvę. Pristatęs poetą kaip "didžiausią mūsų poetinės kalbos reformatorių", kritikas duoda pavyzdžių, kai semantikos ir sintaksės deformacijos yra virtusios inercija ir kai "sintaksė stipresnė už poeziją". "Noktiurnų" recenzija – įžvalgios analizės pavyzdys, bet vis tiek norisi "apginti poetą", kai kritikas rašo: "stilistinę autoriaus nuostatą pradedi suvokti kaip šiokį tokį diktatą (pasaulis būtinai išdrikęs ir paradoksalus, sąlygiškas, alogiškas ir absurdiškas)" (p.123). Bet ar toks priekaištas nereiškia paties kritiko estetinių pažiūrų diktato, tendencijos pasaulį patempti, ištiesinti, pastūmėti Apolono pusėn? Strielkūno poezijoje kritikas nepritaria stiprėjančiam egzistenciniam pesimizmui, užsitęsusiam dramatiškumui: "Regis, rinktinėje pernelyg manipuliuojama savos istorijos tragiškumu, pilant vandenį ant negatyvios kultūrinės mitologijos apologetų malūno" (p.141). Įdomu, kad kritikas autoriui primena J.Brodskio mintį (lemiantį pozityvumo argumentą), kaip sociologui, jam visai neparankią, kad "prozodija visada pergyvena istoriją" (p.141). Savotiškai netikėta ir tai, kad, atrodytų, gana konservatyvių nuostatų kritikas, turintis daug sentimentų lietuvių literatūros klasikai, neigiamai vertina Strielkūno poetizuojamą XIX a. agrarinį mentalitetą, kuriam tokios savybės kaip kantrumas, pastovumas, nuolankumas, neturtas buvo vertybės. "Poetinis skurdo, vargo pakylėjimas, ištikimai prisirišusio prie savo žemės lietuvio stereotipas jau baigia sudėvėti savo patrauklų literatūrinį kūną" (p.142), – teigia kritikas. Beje, tas pats agrarinis pasaulėvaizdis sovietmečiu rašytoje H.Čigriejaus recenzijoje yra vertinamas kur kas palankiau, ir tai turbūt nulėmė "už kadro" likusi polemika su sovietinio gyvenimo būdu: "Tokiu pasaulėvaizdžiu remiasi pasitikėjimas gyvenimu, nors ir matoma, kas tą pasitikėjimą norėtų išjudint" (p.146). Šidlauskas randa dėl ko "pasiskųsti" ir rašydamas apie S.Jonauską, tos pačios ir vis dėlto dar kitokios agrarinės pasaulėjautos atstovą – ramiai filosofuojantį, sveika ironija dilgsintį žemaitį.

Skaitant knygą nuosekliai, autoriaus kritiškumas, neretai sutelktas priešpaskutinėj recenzijos pastraipoj, ima įgauti inertišką, privalomą atspalvį. Yra tos "priešpaskutinės pastraipos" ir aukščiausia nata parašytose S.Gedos ("Babilono atstatymas") bei K.Platelio ("Prakalbos upei") knygų recenzijose, bet šį kartą ne apie "pastraipas". Jau esu užsiminus, kad Šidlauskas yra "ornamentuoto" stiliaus atstovas, ir dabar, tebejausdama šių tekstų sugestiją, įkandin kitų pavadinsiu jį kritiku poetu. O jeigu reiktų iš knygoje minimų autorių parinkti jam kompaniją, – pasaulėjauta, vertybėmis, gal net žmogiškomis savybėmis, ko gero, labiausiai tam tiktų jo bendrakartis (V.Daujotytės žodis) Platelis; taip sakydama remiuosi recenzijos tekstu. Taigi ką iš jo galima pritaikyti pačiam kritikui? Pacituosiu fragmentą, kuriame, "poeziją" pakeitę į "kritiką", galėtume įsivaizduoti kalbą apie Šidlauską: "Jauti stiprų ir patikimą žmogų, kuris gyvenimo upėje moka irtis prieš srovę vienas, visko, kas buvo, yra ir bus, link. Jo poezija turi valingą stuburą, pasižymi disciplinuotu dramatizmu, pagarba tradicijai ir kalbai. Ji gimsta įkvėpimo ir atsakingo susikaupimo įtampoje, ją augina nepriekaištingas amato išmanymas ir to amato ribų nuojauta" (p.160). Juos jungtų ir "ontologinė kūrybos prigimtis", ir moralisto, didakto etinės nuostatos (taikomos taktiškai), ir "poetinis panvitalizmas, teigiantis ontinę, etinę ir estetinę harmoniją". Dar pridėtume abiejų tekstuose ryškų dėmesį antikai, Vakarų pasaulio kultūrai. O štai šiuo minėtoje recenzijoje esančiu apibendrinimu galėčiau baigti savąją: "Ši knyga stiprina įspūdį, kad atkuriama hierarchinė mūsų literatūros nuovoka. O ir gimtoji literatūrinė padangė atrodo giedresnė – jokių sandėrių su barbarybe, jokių susimirksėjimų su panele Publika ar pasalūniškų tarpusavio niuksų. Sveikai oponuojama tiek emociniam išskydimui, tiek nesuprasto genijaus tūžmasčiai" (p.161).

Bet mums dar liko išsiaiškinti, kiek Šidlausko kritika yra nusipelniusi "jūrinio klimato" poetiniam regionui, kurį knygoje įkūnija trys poetai: G.Grajauskas, E.Kelmickas ir R.Rastauskas. (Gaila, kad į knygą nepateko E.Karnauskaitės, R.Kmitos knygų recenzijos. Ir apskritai koks politinis nekorektiškumas! – visoje knygoje nėra nė vienos "kritinės akistatos" su moterimi – poete!). Kaip ir visą knygą, trijų minėtų poetų kūrybos recenzijas smagu ir naudinga skaityti (kaip ir Bložės, Platelio, Gedos atveju, vėl pagauni save iš naujo galvojant, kad tai geriausias tekstas; na, apie "nesukataloguojamą" Grajauską – tai tikrai!). Akivaizdu, kad nuo postmodernizmo (o kritiko požiūrį į jį žinome) visus tris autorius išgelbsti "jūros perspektyva", nes ji "gali išgelbėti visų laikų ir visų erdvių poeziją" (p.176). Toliau nedetalizuodami kritiko puikios vaizdinės ir loginės argumentacijos, pateiksime tik jo išvadą, su kuria visiškai sutinkame: aptartos knygos yra ne tik literatūros faktai, bet ir reiškiniai, įtrauktini į lietuvių literatūros katalogus.

Į tuos pačius katalogus įtrauktina ir ši žvalaus stiliaus, protinga, morali kritikos naktiraščių knyga (ištaisius 14 korektūros klaidų, iš kurių penkios keičia prasmę: "ne klasicistine", p.55 [neoklasicistine]; "badas", p.68 [būdas]; "žemės gelmes", p.117 [gėles]; "ego", p.137 [ergo]; "toninę", p.194 [chtoninę]; Bložės "Noktiurnai" išleisti ne 1999 (p.222), o 1990 metais).

 

Skaitytojų vertinimai


29806. nezinau2006-07-21 21:34
ar šią "dantingą ir stilingą" knygą išleido buvęs "vagos" partorgas?

42803. Aurimas :-( 2007-11-27 19:21
pydaras iskirsiu nx i galwa gausi las ce parase

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
1:40:27 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba