Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-14 nr. 3104

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
PANTEONAS
33
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE" REZOLIUCIJA
• Kornelijus Platelis.
MAGNUS DUCATUS POESIS
3

LITERATŪRA 
• Banja Nacuišis.
ŠIUOLAIKINIAI JAPONŲ HAIKU: LEKSIKA IR STRUKTŪRA
2

KNYGOS 
• Elena Baliutytė.
DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA
2
• Neringa Mikalauskienė.
KELIŲ EILUČIŲ POETAS
• 451 FARENHEITO11
• PILIS
• ARTŪRO KONANO DOILIO GYVENIMAS
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
REALYBĖS ŠOKAS

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
"VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖ" TIEMS, KURIEMS ŠOKIS – GYVENIMO BŪDAS
4

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
VAIVORYKŠTĖS TESTAS
2

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE
3

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

TEATRAS 
• PAVARGĘS ĮRODINĖTI1

POEZIJA 
• EDITA NAZARAITĖ12

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI
8

VERTIMAI 
• BANJA NACUIŠIS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS KAMPELIS3
• Paulis Paperis.
ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• SAULIUS TUOMS KOND RUODS, GEERS, BI ČĖ LYYS?20

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Deimantas Valančiūnas.
INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960
1

KRONIKA 
• NACIONALINIO DIKTANTO TEKSTO KONKURSAS
• TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS "KULTūROS KRAŠTOVAIZDŽIAI. MIESTAI PO LŪŽIO: KLAIPĖDA, KALININGRADAS, GDANSKAS"
 TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS
• APIE MEŠKAS19

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Haidukas.
APIE DU LAPELIUS
13

KRONIKA

TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Žemiškąją kelionę baigė folkloristas Ambraziejus Jonynas (1919.II.2-2006.VII.8). Gimusiam prie Krokialaukio esančiame Krekštėnų kaime, dzūkiška aplinka jam įžiebė polinkį į poeziją (studijų metais dažnai pasirodydavo jo parašytų eilėraščių), uždegė meilę paprastų žmonių sukurtoms dvasinės kultūros vertybėms. Įgijęs humanitarinį aukštąjį išsilavinimą Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, 1946 m. tampa folkloristu. Baigęs aspirantūrą, Lietuvos istorijos institute, o nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institute (jį reformavus – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) dirbo moksliniu bendradarbiu. Sykiu kelerius metus skaitė tautosakos kursą Vilniaus universiteto studentams. 1958 m. jam pavestos Tautosakos sektoriaus (vėliau – skyriaus) vadovo pareigos. Ambraziejus Jonynas 1955 metais pirmas iš pokario Lietuvos folkloristų apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. Darbo specifika, užimamos pareigos skatino ir vertė rašyti įvairiais tautosakos klausimais – nuo valdžios primetamų "aktualijų" iki rimtų teorinių apibendrinimų. Daug laiko pareikalavo ir administracinis darbas: du dešimtmečius eitos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus pavaduotojo pareigos. O kur dar veikla Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje: ilgą laiką Ambraziejus Jonynas buvo jos prezidiumo narys, Centro tarybos respublikinės metodologinės komisijos pirmininkas. Pelnytai jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas.

Pirmasis Ambraziejaus Jonyno darbo tautosakos srityje dešimtmetis – laikas, kai intensyviai naikintas ir niekintas "buržuazinis palikimas", jėga sovietizuotas požiūris į dvasios vertybes. Tad tam tikrą prošvaistę niūrioje pokario kultūrinio gyvenimo padangėje reiškė "Lietuvių tautosakos rinktinės" pasirodymas 1954 metais – tuo laiku, kai anksčiau išleisti lietuvių tautosakos rinkiniai jau buvo tapę sunkiai prieinami. Vienas iš jos rengėjų buvo Ambraziejus Jonynas. Čia dar reikėjo paklusti "tarybinės folkloristikos" reikalavimams, vis dėlto pavyko pateikti būdinguosius tradicinės liaudies kūrybos pavyzdžius. Laisviau operuojant turima medžiaga, jau galėta parengti (kartu su bendradarbiu Kaziu Grigu) knygas "Lietuvių tautosaka 1944–1956" (1957), "Patarlės ir priežodžiai" (1958), darniai pritapusias prie kitų tuo metu ėmusių rodytis senojo tautosakos palikimo publikacijų (Simono Stanevičiaus "Dainų žemaičių", Jurgio Lebedžio parengtos knygos "Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.", pakartotinai išleistų brolių Juškų dainų rinkinių ir kt.).

Labiausiai iš ankstyvųjų savo darbų Ambraziejus Jonynas vertino tai, ką jis nuveikęs kolektyviai rašant "Lietuvių tautosakos apybraižą", pasirodžiusią 1963 metais, kai jau buvo galima objektyviau vertinti tautosakos gyvavimo faktus bei reiškinius. Šiame veikale, pirmąsyk lietuvių folkloristikoje pateikiančiame tokį išsamų gyvu žodžiu plitusios mūsų tautos kūrybos vaizdą, jo yra parašytas įvadinis straipsnis, apžvelgta dauguma dainuojamosios tautosakos ir kai kurie pasakojamosios tautosakos žanrai. Be to, jam teko redaguoti – taisyti ir pildyti – kelių autorių rašytą tekstą, kad knyga taptų vientisa.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvių kalbos ir literatūros institute esąs Lietuvių tautosakos rankraštynas, kasmet pasipildantis maždaug 4000–5000 naujai užrašytų kūrinių, artėjo iki milijoninės sankaupos, kai Tautosakos skyriaus mokslo darbuotojai turėjo susisteminę didelę šios medžiagos, ypač liaudies dainų, dalį, susidarė galimybė imtis rengti leidinį "Lietuvių tautosaka". Penkiomis jo knygomis siekta kondensuotai pateikti ryškų ir drauge išsamų mūsų tautos poetinės kūrybos vaizdą. Ambraziejaus Jonyno pavardę randame kiekvienoje šio leidinio knygoje. Jis redagavo pirmuosius du tomus, skirtus dainuojamajai tautosakai, prisidėjo prie kitų tomų redagavimo. Platūs yra įvadiniai straipsniai, jo parašyti pirmam, antram ir ketvirtam tomams apie leidinyje skelbiamas liaudies dainas, raudas, daugumą pasakojamosios tautosakos žanrų. Drauge su kitais pagrindiniais "Lietuvių tautosakos" rengėjais Ambraziejus Jonynas už šį darbą pelnė Lietuvos valstybinę (tada vadintą Respublikine) premiją.

Keliolika metų Tautosakos skyrius, vadovaujamas Ambraziejaus Jonyno, brandino ir konkretino sumanymą rengti kapitalinį, sisteminį apibendrinamojo pobūdžio daugiatomį liaudies dainų leidinį. Jo darbuotojų pastangomis Lietuvių liaudies dainų katalogas buvo gerokai papildytas; jį sudarė daugiau kaip 400 000 tekstų ir per 65 000 melodijų, be to, atskiromis knygomis buvo išleisti 8 šio katalogo skyriai. Tai leido rengti, kaip vėliau paaiškės, kone keturiasdešimties knygų "Lietuvių liaudies dainyną", "vieną didžiausių ligi šiol atliktų ir dabar tebedirbamą lituanistinės filologijos darbą". Taip šį sumanymą įvertino Ambraziejus Jonynas – vienas iš jo iniciatorių ir pirmųjų šešių jo tomų vyriausiasis redaktorius.

Ambraziejus Jonynas dažnai rasdavo progą informuoti visuomenę apie folkloristų nuveiktus ir vykdomus darbus, tarti žodį svarbiais tautosakos gyvavimo, rinkimo, saugojimo, tyrimo, propagavimo klausimais.

Svarbi Ambraziejaus Jonyno tyrinėjimų tema – literatūros ir folkloro tarpusavio sąveika. Pirmiausia pamėginęs atsekti Butkų Juzės eilių dainingumo priežastis, vėliau pasidomėjęs, kodėl liaudis pamėgo Antano Strazdo kūrinius, jis ėmė aiškintis, kokį ryšį su tautosaka turi Žemaitės, Juliaus Janonio kūryba. Ambraziejaus Jonyno knygoje "Gaivinanti tautosakos srovė" (1979) gvildenama, kokią įtaką turėjo tautosaka lietuvių literatūrai apskritai, jos autoriams ir žanrams skyrium paėmus, kita vertus, – kaip rašytinė kūryba visą laiką veikė ir turtino folklorą.

Vaisingai Ambraziejaus Jonyno pasidarbuota lietuvių tautosakos istoriografijos srityje. Ilgus metus kruopščiai kaupęs medžiagą, naršęs po sunkiai prieinamus ar mažai žinomus šaltinius, jis parašė monografiją "Lietuvių folkloristika: iki XIX a.". Joje chronologiškai išdėstomi faktai, aptikti senuosiuose istorijos, etnografijos ir kalbos darbuose (folkloristinių darbų tada dar nebūta), leido autoriui parodyti, jog mūsų tautosaka aptariamu metu gyvavo kasdienėje žmonių buityje, buvo turtinga, įvairi, vaidino didžiulį kultūrinį bei socialinį vaidmenį, o laikotarpio pabaigoje net peržengė nacionalinės mūsų kultūros ribas ir įėjo į Europos kultūros lobyną.

Domėtis žmonėmis, savo vaisinga veikla pagausinusiais mūsų tautosakos aruodus, nesiliauta ir išėjus monografijai. Knygoje "Liudvikas Rėza tautosakininkas" (1989) Ambraziejus Jonynas apie šį XIX amžiaus pradžios Mažosios Lietuvos dainų skelbėją ir tyrėją rado daug ką naujo pasakyti. O periodinėje spaudoje jis paskelbė straipsnių apie Antano Baranausko ir Vinco Krėvės tautosakinę veiklą.

Ir išėjęs į pensiją, Ambraziejus Jonynas buvo kupinas kūrybinių sumanymų. Spaudoje pasirodydavo jo straipsnių, kuriais buvo populiarinama mūsų tautosakininkų veikla, primenamas ar atskleidžiamas folkloristikai, tautos kultūrai svarbus faktas. Ne vienas sumanymas nespėtas įgyvendinti. Antai naujajai folkloristų kartai teks toliau rašyti lietuvių folkloristikos istoriją, kuriai teorinius pamatus dėjo ir Ambraziejaus Jonyno mokslinis palikimas.

Kostas Aleksynas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
1:40:26 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba