Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-14 nr. 3104

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
PANTEONAS
33
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE" REZOLIUCIJA
• Kornelijus Platelis.
MAGNUS DUCATUS POESIS
3

LITERATŪRA 
• Banja Nacuišis.
ŠIUOLAIKINIAI JAPONŲ HAIKU: LEKSIKA IR STRUKTŪRA
2

KNYGOS 
• Elena Baliutytė.
DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA
2
• Neringa Mikalauskienė.
KELIŲ EILUČIŲ POETAS
• 451 FARENHEITO11
• PILIS
• ARTŪRO KONANO DOILIO GYVENIMAS
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
 Skirmantas Valiulis.
REALYBĖS ŠOKAS

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
"VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖ" TIEMS, KURIEMS ŠOKIS – GYVENIMO BŪDAS
4

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
VAIVORYKŠTĖS TESTAS
2

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE
3

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

TEATRAS 
• PAVARGĘS ĮRODINĖTI1

POEZIJA 
• EDITA NAZARAITĖ12

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI
8

VERTIMAI 
• BANJA NACUIŠIS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS KAMPELIS3
• Paulis Paperis.
ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• SAULIUS TUOMS KOND RUODS, GEERS, BI ČĖ LYYS?20

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Deimantas Valančiūnas.
INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960
1

KRONIKA 
• NACIONALINIO DIKTANTO TEKSTO KONKURSAS
• TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS "KULTūROS KRAŠTOVAIZDŽIAI. MIESTAI PO LŪŽIO: KLAIPĖDA, KALININGRADAS, GDANSKAS"
• TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS
• APIE MEŠKAS19

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Haidukas.
APIE DU LAPELIUS
13

KINAS

REALYBĖS ŠOKAS

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Visi esame kaip Kristus"

Abu su kino kritiku iš Kauno Gediminu Jankausku bėgome nuo vilko – užbėgome ant meškos. Politikos sferoje – Lietuva rinkosi premjerą, Lenkijoje jis atsistatydino. Karšta buvo gimtinėje, bet dar karščiau Lenkijoje, Lagove, beveik prie Vokietijos sienos, kur vyko 36-asis tarptautinis kino festivalis. Nepaisant dusinančios saulės, į A.Puipos filmą "Dievų miškas" susirinko pilna salė žiūrovų. Jautėmės kaip Lietuvoje, kino teatre "Coca Cola Plaza – Vingis". Manėme paspruksią nuo lietuviškų realybės šou, o Lagove pataikėme į kino realybės šoką. Juodžiausias humoras tvokstelėjo iš lenkų debiutanto R.Krzempeko filmo "Mūsų laukia pasaulis". Filmo herojus Piotras iki Kristaus amžiaus gyveno iš mamos pensijos, tačiau, šiai pakliuvus į sanatoriją, teko it skęstančiam griebtis ir už šiaudo. Šių dienų "rastinjakai" mėgsta įmitusias damas su šuniukais. Tačiau herojus neišlaiko bandymo ir karštos pensininkės išbildinamas pro duris. Kur toliau? Į parduotuvę! Užsienietis bosas išrikiuoja laimės ištroškusius lenkus: kam žandą paglosto, kam – užpakalį, o kam ir į dantis pažiūri. Priimtas! Už 800 zlotų ars kaip arklys, bet sandėlio vedėjas neduoda ramybės, lenda tiesiog su vazelinu į norimą vietą. Veiksmas dar suintensyvėja, kai stadione visiems norintiems įspraudžia į ranką puslitrį ir liepia bėgti. Antialkoholinės varžybos! Finalas – kitame epizode, kur daromas pasaulinis eksperimentas: herojus sutinka 40 dienų išbūti kapo duobėje nevalgęs, negėręs ir nekvėpavęs. It Jėzus Kristus dykumoje.

Sakoma, neminėk viešpaties vardo be reikalo, bet lenkai jį mini, ypač režisieriaus M.Koterskio filme "Visi esame kaip Kristus". Šio režisieriaus retrospektyva ir susitikimas su juo buvo tikra festivalio puošmena. Jis prisipažino, kad kurti filmus jam kančia, nors, pamatęs tokias juostas kaip "Porno", "Nieko juokinga", "Ailavju", nepasakytum, kad režisierius varžytųsi kokių nors slidžių temų ar būtų sausuolis. Paro­dyti šių dienų Jėzų ne tas pats, kas sukurti debiutinį filmą "Bepročių namai" ir gauti iš savo kino mokytojų įvertinimą: "Beviltiškas, bet pakenčiamas". Žiūrovui irgi nelengva, nes jam šventa yra šventa, supaveikslinta poros tūkstantmečių tradicijos, o ir kino šimtmetis jau susigyveno su istoriškuoju ir sakraliniu Kristumi. Lenkai net knygą išleido apie katalikybės temą jų kine. Tačiau "Da Vinčio kodas" ar M.Scorsese’s "Paskutinis Kristaus gundymas" gundo ir lenkų kinematografininkus ieškoti erezijų kine. Žinoma, K.Kieślowskio "Dekalogas" tebelieka tikėjimo ir gyvenimo temos viršukalnė, kaip ir kiti jo filmai. Ir Lagovas negalėjo apeiti K.Kieślowskio mirties dešimtmečio – rodė dokumentinius jo filmus ir naują dokumentinę juostą apie jį "Still alive" ("Vis dar gyvas"). Panašumo su M.Koterskiu tik tiek, kad ir šis šventųjų ieško gyvenimo dugne. Jau pirmasis kadras – Jėzus su kryžiumi suklumpa šiukšlyne – primena dar neišėjusį į ekranus K.Jankaus filmą "Jėzus iš Lietuvos". Lietuvišką Jėzų – narkomaną, erotomaną ir neturtėlį lenkų kine lyg ir pakeičia alkoholikas su visomis alkoholizmo stadijomis ir kryžiaus nešimo stacijomis. Kartu tai ir šiuolaikinio intelektualo kančios, nusivylimo ir abejonių kelias (herojus – kultūrologas).

"Visas festivalis kažkoks melancholiškas. Nė vieno herojiško, pavyzdinio žmogaus", - stebėjosi baltarusių režisierius A.Alajus, sugebantis savo dokumentiniams filmams rasti įspūdingų žmonių. Jo "Raudonasis velnias" – apie lakūną Ivaną Fiodorovą, karo metais pašovusį daugiau lėktuvų, negu rusų asai Kožedubas ir Pokryškinas kartu sudėjus. Dabar jam 93 metai, noriai pasakoja, kaip pietavo su Hitleriu, kai buvo pakviestas išbandyti vokiškų lėktuvų, kaip spaudė ranką Stalinas, nors ir nedavė jam didvyrio vardo. Mat Ivanas per girtų peštynes kavinėje iš pistoleto nudėjo NKVD karininką. Paliko Ivaną gyvą, bet liepė lindėti it pelytei narvelyje. Baltarusių režisierius jau turi medžiagą ir kitam filmui – apie Nikolajų Pavlenką, kuris su L.Berijos leidimu buvo subūręs specialų NKVD dalinį, apsirūpinęs leidimais, kad nebūtų kontrolės, darė pasakišką biznį užimtame Karaliaučiuje. Būtų ir Kišiniove puikiai varęs "benderišką" aferą, bet užklupo Stalino ereliai ir sušaudė. Pamatęs, kaip filme "Juodas kelias" enkavedistai po karo šaudo iš Vokietijos susigrąžintus rusų belaisvius, negalėjau patikėti, kad tai – ne vaidyba. "Ką jūs! – išpūtė akis režisierius. – Tikri kadrai iš archyvų. Mano filmuose nieko nepatikrinta nėra, galiu parodyti kalnus dokumentų". Kad tokį seklį turėtų mūsų LNK – "XX a. slaptieji archyvai"...

Tačiau vaidyba, taip pat, pasak lenkų režisieriaus M.Koterskio, "faktų sutirštinimas – dabar įprasta kino dokumentikoje be rėmų". Jo dokumentinių filmų retrospektyva įtikino, kad lenkų kine yra įvairių stilių išliekamoji dokumentika. Yra K.Kieślowskis, sugebėjęs įsižiūrėti į kiekvieno žmogaus nepakartojamą veidą ir kartu duoti tam tikro laiko visuomenės socialinį pjūvį. Ir yra M.Koterskis, kuris suteatrina dokumentą. Puikus pavyzdys – du jo filmai apie narkomaniją. Viename jis padarė panašų eksperimentą, kuriam dabar susiruošė mūsų kino dokumentininkas A.Maceina: metams apsigyveno narkomanų reabilitacijos sodyboje kaime. Iš arti stebėjo, kalbėjosi, filmavo. Iš pokalbių tekstų (2000 p.) gimė dokumentinė pjesė, turėjusi pasisekimą teatre. Filmas – ilgas, kaip ir diskusijos jame. Lyg šio varianto antitezė gimė kitas projektas – iš brošiūros apie narkomanijos priežastis. Režisierius kruopščiai parinko "teksto skaitytojus", neleido nė vienam sakyti ilgų monologų, kruopščiai paruošė kadro kompoziciją, ir išėjo sukrečiantis filmas. Lenkai ir šiandien neabejingi tiesos sakymui, – jų naujausių filmų herojai jaučiasi sutrikę pasaulyje be aiškių moralinių imperatyvų ir socialinių direktyvų. Tiesa, per televiziją politikai ir komentatoriai vis mala, kad gyvenimas nuolat gerėja, o suveržti diržus teks neilgam (filmas "Mūsų laukia pasaulis"). Tačiau gatvėje reporteris gauna aiškius atsakymus: "Vogiau ir vogsiu, nes neturiu iš ko gyventi", "Nemokėjau mokesčių ir nemokėsiu", "Mano uždarbio šaltinis? Va!" – moteriškė parodo į žinomą vietą. Čia televizijos laida netikėtai pasibaigia. Tačiau tai, kas lieka už ekrano, – svarbiausia. Tą pabrėžia ir ukrainiečiai, parodę suvaidintą dokumentinį 2 valandų filmą "Dalyvavimo efektas". Jame daug patetikos, poezijos ir dainų apie Odesą. Įspūdingi kadrai – pirmosios rusų kino žvaigždės Veros Cholodnajos laidotuvės. Visi kažkodėl žiūri į kino kamerą, o komentatorius po šimto metų klausia: "Negi jūs manote, kad esate nemirtingi?"

Iš esmės filmas "Dalyvavimo efektas" kalba apie Odesos kino studijos merdėjimą – privatizavimą. Pasirodo, Rytuose jau yra kino studijų gynimo nuo "prichvatizatorių" sąjunga. Papasakojau, kaip Lietuvoje gynėme kino teatrą "Lietuva". Suprato ir užjautė. Tik per vėlai Lietuvoje gimė mintis, kad reikia tarptautinio solidarumo. Lenkai pernai įkūrė valstybinį kino meno institutą ir iš karto greta kitų programų milijonus zlotų paskyrė retų filmų salėms bei diskusiniams kino klubams. Lietuvoje vis tebedrebame dėl "Skalvijos" likimo, bet šiemet atsirado daugiau lėšų ir ypatingiems kino festivaliams bei programoms.

iliustracija
"Realybės šokas"

Mūsų jaunimas parašė kino manifestą, kuria kitokius kino finansavimo projektus, o lenkai susibūrė į jaunųjų sąjungą, Kinematografininkų sąjungą palikdami klasikams ir senjorams. Jaunųjų tikslas – paremti debiutus iki pirmo ilgametražio filmo. Kiti panašumai? Jaunimas visoje Rytų Europoje rengia "off" kino festivalius, kuria filmus ir organizuoja jų demonstravimą įvairiausiais būdais, dažniausiai už kino teatrų ribų. Lagove irgi atsisakoma kino žiūrėjimo salėje nuo ryto iki vakaro. Pirmiausia čia yra graži lauko arena vakariniams kino seansams ir koncertams. Yra atskiras videocentras, kur rodo filmus svečiai. Vien ukrainiečių programos pakako keliems vakarams, o lietuviai su A.Matelio filmų rinktine sutilpo ir į vieną ilgą seansą. Dauguma labiausiai gyrė A.Matelio filmą "10 min. iki Ikaro skrydžio". Naujausias filmas "Prieš parskrendant į Žemę" turėjo rimtų konkurentų – ir tema, ir stiliumi. Kavinėje "Po bokštu" žiūrėjome bendrą rusų ir lenkų dokumentinių filmų programą, kurią sukūrė grupė "Paladino". Ją sudarė jauni kino režisieriai, daugiausia studijuojantys A.Wajdos privačioje akademijoje Varšuvoje. Galėtų daugiau ir lietuvių pasimokyti nuvykę pas kaimynus, juolab kad ten dėstoma ne teorija, o praktika, ir nereikia kiaurus metus kiurksoti Varšuvoje. Iš tokios mišrios studentiškos programos įdomiausias buvo pusvalandinis dokumentinis filmas "Sodo namelis", kurio herojai kurčnebyliai beveik iš nieko susirentė ne tik pašiūrę su lietvamzdžiu, bet ir grilį dešrelėms kepti. "Ir buvo laimingi", – pridūrė kino entuziastai, kurių čia pilna vis tų pačių, lyg ir nesenstančių, žinoma, kol nepasižiūri į save. Toje kavinėje K.Kozyros (prisiminkime jos "Pirtį" ŠMC) asistentė rodė filmus apie jos naujausius projektus Lenkijoje ir Europoje, kai videokamera jungiama su performansu, į veiksmą įtraukiama publika. Vieną vakarą buvo surengta keista retrospektyva – klausėmės socializmo "statytojų" lenkų dainų. Yra grupė dainininkų, kurie atitinkamu stiliumi suskaido vakarą į tris epizodus: "stalinistišką", V.Gomulkos laikų "derliaus šventes" ir televizijos epochos kavines bei kabaretus. Gal mūsų "Senasis televizorius" (LTV), "Labas rytas" galėtų imtis panašios iniciatyvos?

Režisierius S.Mucha, dirbantis Vokietijoje, filme "Realybės šokas" pamėgino sukurti dokumentišką Lenkijos miestelio, esančio prie Baltarusijos sienos, atmosferą. Kai kas panašu į mūsų "Grūto parką", tik mes dar ne visai supratome, kokias jis teikia galimybes postmoderniam kinui. S.Mucha sukuria kavinę "Pas Volodią", kurioje stovi Lenino biustas, o miškelyje klaidžioja meška su Europos Sąjungos vėliava. Tragikomišką klausimą: "Kas pavogė Europos vėliavą iš Volodios" lydėjo mano prisiminimai iš skaitytų Lenino raštų, kuriuose jau Pirmojo pasaulinio karo metu buvo idėjų apie socialistų suvienytą ir nutautintą Europą.

Rusų režisierius S.Govoruchinas filme "Ne vien duona" prisiminė ne tik Atlydžio metu pagarsėjusį V.Dudincevo romaną, bet ir socialistinio realizmo stilių. Lenkų kritikai stebėjosi, kad galima šitaip sugrįžti į Stalino laikus. Kitas rusų filmas – "Dulkės", atvirkščiai, mėgina žvelgti į ateitį ir prognozuoti keistus slaptus eksperimentus su žmogumi. Televizija įvarė norą tobulinti savo kūną. Antsvorio kankinamas filmo herojus sutinka, kad su juo eksperimentuotų, kai pažadama jį padaryti Schwarzenegeriu. Nuobodokos tik filosofinės diskusijos apie žmogų – kosmoso dulkę. Jaunas režisierius S.Lobanas gyrėsi filmą sukūręs už 3 000 eurų, bet vietoj vieno mėnesio lipdęs jį visus metus. Ar ne mūsų "Diringo" brolis? Beje, ir taikinys panašus – reklama, televizija, eksperimentai su žmonėmis it su I.Pavlovo šuneliais.

Tik realybės šokas tarpais buvo stipresnis. Kad ir lenkų filme "Jos vardas Justina", kuriame vaikinukas išsiveža savo meilę į Berlyną ir parduoda – kaip prostitutę. Faktai: pasaulyje kasmet parduodama 2 milijonai žmonių, iš jų – 200 000 – prostitucijai. Iš Lenkijos – kasmet 15 000. Iš Lietuvos – galime tik spėti, nes filmų apie tai veik neturime, o "Ragana ir lietus" yra vis labiau tolstanti seksualinės revoliucijos prošvaistė.

Festivalio pokrypį į realybės šou atspindi ir žiuri sprendimas niekam neduoti auksinio prizo. Vietoj jo buvo apdovanoti grupės "Paladino" dokumentiniai filmai. Sidabrą ir bronzą gavo vaidybiniai filmai: "Indėnas ir slaugė" (Čekija), "Kusskuss – tavo laimė priklauso nuo manęs" (Vokietija) ir "Tyla" (Slovakija). Lėmė realybė: tema ir meninis lygis. Visi trys buvo apie šemą besijaukiančioje ir kartu naujaip nesikuriančioje Europoje. O meninė kokybė daugelio filmų buvo tokia apylygė, dažniausiai menkenė už kino dokumentiką, kad laureatais galėjo tapti daug kas, net J.Lapinskaitės "Stiklo šalis", pristatyta konkursui ir sulaukusi katučių. Lėmė žiuri žaidimai ir išskaičiavimai. Iš gausios lenkų programos specialių prizų gavo tik A.Baranskio filmas apie rašytoją Miromą Białoszewskį – "Du žmonės, truputis laiko" ir filmas "Mano vardas Justina", kurio režisierė – venesuelietė Franco de Peńa. Kino tarptautėjimas ir tema, ir kūrėjų grupėmis – naujojo Rytų Europos kino bruožas.

Kuo dar šiemet nustebino Lagovas, kuriame buvau jau kokį 15-ą kartą? Puikia vengrų režisierių I.Sabo ir B.Jancso retrospektyva. Kino klasika ir nelaisvės metais buvo klasika. M.Jancso filmas "Desperatai" (pas mus rodytas pavadinimu "Neviltis"), nors jo veiksmas vyksta po 1848 m. revoliucijos, priminė XX a. baisumus: išdavystes, tardymus, kankinimus, muštrą armijoje, savižudybes. Dabar dar aiškiau, ką norėjo pasakyti R.Vabalas filmu "Akmuo ant akmens" – irgi tik tariamuoju XIX amžiumi. Nenuostabu, kad šiemet ir teorinis Lagovo seminaras, grįždamas į socialistinio kino praeitį, ryžtingai prabilo apie naujų sienų ir užtvarų statybą dabartyje. Lenkų kino kritiko T.Sobolevskio, šiemetinio Lagovo kino festivalio programos sudarytojo, žodžiai geriausiai atspindi nuotaikas ne vien Lenkijoje: "Situacijos paradoksalumas tas, kad garsiausiai kalbantys apie vienybę, gėrį, tiesą ir grožį iš esmės siekia nustumti į šalį tuos, kurie kitaip mano ar kuo kitu tiki".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
1:40:24 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba