PAVARGĘS ĮRODINĖTI

Valdas Pranulis Nuotrauka iš Senamiesčio teatro archyvo

Liūdna žinia: liepos 6 d. savo valia mus paliko teatro režisierius, aktorius Valdas Pranulis (g. 1965.XII.22)…

Likimo mįslės. Baugu mėginti jas įspėti. Bandysi – gali būti nubaustas. Vis dėlto esu linkęs jų neromantizuoti, nemistifikuoti, juolab neidealizuoti taip pasielgusių…

1996-ieji. Rusų dramos teatre – Valdo režisuoto spektaklio "Mamutų medžioklė" (pagal Kazį Sają) premjera. Pirmas Valdo spektaklis, jam tapus Vilniaus senamiesčio teatro vadovu. Pilnutėlė salė. "Talentingą mokinį užauginote…" – Jonui Vaitkui meilikavo vienas kolega režisierius. Taip, "Mamutų medžioklė" buvo spektaklis, pradėjęs naują Senamiesčio teatro etapą. Valdui pavyko mobilizuoti prieš tai be meninio lyderio likusią trupę. Spektaklis buvo kandžiai ironiškas, toks mažumą "vaitkiškas" formos požiūriu…

Susipažinau po premjeros su režisieriumi. Dirbau jo vadovaujamame teatre 1997–2001 metais. Sunkūs laikai buvo tiek Senamiesčio teatrui, tiek režisieriui: benamystės pojūtis (liūdno likimo vadinami Profsąjungų rūmai, vėliau – teatrui nepritaikytos patalpos Naugarduko gatvėje), reikėjo reformuoti aktorių trupę (finansiniai teatro reikalai buvo prasti, beveik nebuvo iš ko mokėti honorarų spektaklių kūrėjams, nepriklausomiems aktoriams), sukurti teatro repertuarą (kur vaidinti? nešildomose patalpose Naugarduko gatvėje, kur ilgą laiką aktoriai net WC neturėjo?!), spręsti vadybos, įvaizdžio, informacijos sklaidos klausimus (kiek per tą laiką darbuotojų – atsitiktinių praeivių – pasikeitė!)… Tiesą sakant, nei anuomet, nei dabar nesupratau, koks Vilniaus miesto savivaldybės požiūris į Senamiesčio teatrą yra iš tikrųjų. Toks savęs ir kitų (gal ne iš blogos valios, gal tiesiog neišmanomi teatro reikalai?) apgaudinėjimas: tarsi rūpintasi teatru, tarsi – ne…

Valdui artima buvo absurdo, grotesko dramaturgija (F.Arrabalio "Piknikas" Šiaulių dramos teatre, 1994; S.Becketto "Laimingos dienos" Panevėžio J.Miltinio dramos teatre ir E.Ionesco "Plikagalvė dainininkė" Klaipėdos dramos teatre – abu 1995 metais…) Bet… dabar galvoju, kad jis neturėjo režisieriaus – pedagogo savybių, būtinų dirbant su jaunais aktoriais. Su patyrusiais scenos meistrais jam sekėsi kurti kur kas geriau. (Tarkim, koks netikėtas buvo Nelės Savičenko ponios Marten vaidmuo spektaklyje "Plikagalvė dainininkė"! Aktorė prisimena: "Jis repetuodamas leido mums žaisti, ir pats kaip vaikas džiaugdavosi, kai pavykdavo…") Suderinti režisieriaus ambicijas su kukliomis jaunųjų vaidintojų galimybėmis reikia mokytis (ar esama kokio teatro pedagogikos kurso studijuojančiųjų režisūrą programoje?). O maži atlyginimai senamiestiečius vertė uždarbiauti įvairiais būdais kitose vietose, kriko komanda… Kalbėjau senamiestiečiams: reikia ieškoti savo nišos konkurencingoje Vilniaus teatro aplinkoje. Nežinau, ar Valdas išgirdo mane. Itin jautriai jis reaguodavo į savo kūrybos viešą vertinimą, kritikais nepasitikėdavo. O ir jie šnairuodavo į Senamiesčio teatrą. (Esama kaži kokio fatališkumo: dar devinto dešimtmečio pabaigoje žiūrėdamas Vlado Limanto režisuotas "Viršininkų" pagal V.Kudirką ištraukas, galvojau, kad Senamiesčio teatras su tokiais vaidinimais šiuolaikiniame mūsų teatre perspektyvos neturi…)

Nemokėjo (nenorėjo?) Valdas kurti komercinių spektaklių. Kartais jo spektakliai tarsi būdavo kaip "daiktas savyje" (Rene de Obaldijos "Agrikultūrinis kosmonautas" Senamiesčio teatre 1997-aisiais, tar­kim), dėl įvairių priežasčių neužsimegzdavo ryšys su publika. Bet mėgo eksperimentuoti, kviesdavosi bendram darbui dailininkus Liną Cicėną, Vilmantą Marcinkevičių, Rimą Driežį. Muziką Valdo spektakliams dažniausiai kurdavo Snieguolė Dikčiūtė.

Kaip degdavo Valdo akys per premjeras ar tuomet, kai pavykdavo vaidinimas! Bet… teatras – efemeriškas menas. Sėkmė – išdavikė – buvusi vakar, šiandien yra niekinė. Įrodinėti (savo tiesą, savo teisę dirbti, kurti) tenka kas kartą iš naujo. O paskutiniai metai Valdui buvo ypač nepalankūs. Teatro žmogui, vertinant save, pravartu būti savotišku "budistu" – nesureikšminti laikinų nesėkmių, neleisti savimeilės demonams užvaldyti visų minčių. O dėl profesijos viešumo tai padaryti nelengva…

Ak, Valdai…

Ridas Viskauskas