"Pirmas kartas" vadinasi R.Dragenytės recenzija, apie kurią kalbėsiu ("Literatūra ir menas", 2006.VII.7). Žinome, jog jai ne pirmas, R.Dragenytė yra darbšti ir atidi recenzentė, nors šiuo atidumu po pastarosios recenzijos leidau sau suabejoti.
Recenzija skirta šiemetinių debiutančių V.Ivanovos ir I.Valantinaitės knygoms, antrąją teko redaguoti man. Todėl negaliu nepastebėti keistoko recenzentės teiginio, jog aš, pristatydamas poetės knygą "Nemune", padariau jai meškos paslaugą, neva atskleisdamas, "kaip iš pluošto nelabai vykusių tekstų buvo sudaryta pakenčiama knyga". Nieko sau redaktorius! Tokiam gal ir telinkėtina knistis tarp "nelabai vykusių tekstų" ar "pakenčiamų knygų", o paskui guostis kokiam laikraščiui.
Deja, dalį minėtos meškos darbo bus nudirbusi pati recenzentė, priskirdama man apibūdinimus, kurių vartoti nesiryžčiau. Ne tik dėl to, kad jie būtų nekorektiški bei nedžentelmeniški. Minėtoje "Nemuno" recenzijoje rašiau, jog "kadaise poetė atsinešė struktūros bei aiškesnių kontūrų stokojantį pluoštą eilių". Net meškai būtų aišku, jog čia kažko (sudarytojo rankos) stokoja pluoštas, o ne tekstai. Būtent tas pluoštas ir buvo sutvarkytas taip, kad gavome knygą, aiškiai pranokstančią "pakenčiamos" ribas.
Apskritai ta mano recenzija "Nemune" kažkokia užkeikta. Už "Poezijos pavasario" įvertinimą D.Zelčiūtė ligi šiol su manim nesikalba, ir panašu, jog niekad nebesikalbės. Tačiau ši tyla tam tikru atžvilgiu geresnė už man priskiriamus niekad nesakytus meškų kalbos žodžius.
Gerbiamas Kęstuti, labai dėkui už Jūsų malonybės akies atkreipimą į mano straipsnį. Rašydama, kad minėtai autorei padarėte "meškos paslaugą" turėjau omeny tai, kad savo recenzijoje Jūs atskleidėte, kaip buvo formuojama knyga, t.y. kad prie tekstų autorei reikėjo dar gerokai padirbėti, kad prie eilėraščių esančios citatos atsirado daug vėliau, tarsi tikintis, kad su jomis knyga atrodys solidžiau. Bent jau aš, kaip skaitytoja, taip supratau. O "meškos paslauga" tame ir slypi, kad vidinės knygos sudarymo virtuvės atskleidimas pasirodė netaktiškas, nes nedarantis garbės tos knygos autorei.
Atsiprašau, jei ką nors supratau netaip.
Pasistengsiu sukalbėti kokią nors maldelę, kad iš meškos vėl pavirstumėte į žmogų.
- rd -
Padarėte daugybę klaidų; asmeniui, recenzuojančiam knygas, tai neatleistina. 1. 2-me sakinyje nepadėjote kablelio po "... paslaugą".2. 2-me sakinyje - net ketvertas "kad". Galėjote vietoj pirmojo pavartoti "jog". 3. "...netaktiškas, nes nedarantis" - kam čia prikergėte tą "nes"? 4. Nėra žodžio "netaip", rašoma "ne taip". Kaip galite imtis recenzuoti, jei šitaip darkote mane? Beje, suminėjau ne viską.
"Darkau"? Gal mane su kuo nors supainiojote? Jeigu vadinate save recenzentu, vadinasi, esame kolegos. Jokia gyva kritika neįmanoma be sveikų pasikandžiojimų. Buvau apie Jus geresnės nuomonės. Maniau, kad nestokojate humoro jausmo. Žaviuosi visais žmonėmis, bet kai jų savimyliškas ego peržengia ribas, nėra gerai.
Darsyk atsiprašau, jei kuo nors užgavau, jei įžeidžiau, jei neteisingai ką nors interpretavau - aattssiipprraaššaauu. Juk visa tai tik žodžiai, kableliai ir taškeliai, kaip posūkiai ir šuliniai, įtrūkiai ir pertrūkiai didžiosios quadragintos užgintos esmės. Sėkmės Jums. Nusišypsokite pagaliau. -rd-
Kęstutis teisingai piktinasi, nes padrikas pluoštas eilių nereiškia, kad tos eilės pačios yra padrikos. Kęstutis rašė, kad tai, ką atnešė Valantinaitė nebuvo knyga - neturėjo jokios struktūros, bet apie tai, kad eilėraščiai būtų blogi, jis nerašė. Be to, Rastenytė, ar kokia ten mergelė, turėtų žinoti, kad žedaltoriai ne tik sudeda ar nurima kablelius - jie dažnai padeda poetui apsispręsti dėl vieno ar kito eilėraščio, parodo, jų nuomone, taisytinas vietas ir tai nėra jokia gėda autoriui.
Esu KALBA (nepainioti su K. Navaku), tad negaliu - ir niekad to nedariau - vadintis "recenzentu". Štai Tamsta tai jau tikrai mane su kažkuo supainiojote. Pasirašiau juk - kalba.