VAIVORYKŠTĖS TESTAS

Zenonas Baltrušis Kornelijaus Platelio nuotrauka

Drąsus žmogus yra fotografas Zenonas Baltrušis. Jo nebaimė pasaulį ir jį persmelkiančią gyvybę matyti atvirai, vaikiškai, be intelekto pakeistos ar kultūrinių įtakų transformuotos sąmonės sukelia švelnią šypseną: kaip sunkiai apginama tokia menininko pozicija, ir kiek joje... šviesos. Neužtaškytos superintelektualų pagiringais vapėjimais, nesudrumstos menininką lydinčio individualistinio skausmo, tegu ir talentingai, tačiau iškreipiančio kūrinį nevilties grimasa; šviesos pirmapradės, tokios, kuri užklumpa vaiką, dar mokantį stebėtis ir džiūgauti.

Z. Baltrušio, priėjusio gyvenimo pusiaukelę, parodoje, vasaros pirmosiomis dienomis eksponuotoje Maironio lietuvių literatūros muziejuje, žiūrovai išvydo tai, ko galbūt mažiausiai tikėjosi. Kultūrai atstovaujantys įpratę Zenoną matyti nuolat besisukiojantį literatūros vakaruose, parodų atidarymuose. Neatskiriamas nuo Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens, geranoriškai "dykai" kairėn ir dešinėn dalijantis fotografuojamų menininkų portretus, jubiliejinei parodai Baltrušis pateikė šį tą netikėta... 37 spalvotos fotografijos – iškalbingas prisilietimas prie gamtos, liudijantis šio menininko brandą. Fotografijos mylėtojai žino, kaip pavojinga fotomenininkui pateikti spalvotą ekspoziciją: bent kiek padauginsi intensyvios spalvos, ir darbus netruks kas nors pavadinti kiču. Spalvos fotografijoje pajauta galbūt yra vienas labiausiai menininką testuojančių veiksnių. Z. Baltrušis šį "egzaminą" išlaiko tarsi be pastangų. Bet tas "lengvumas" tik iš pirmo žvilgsnio atrodo toks lengvas.

Seniai atrasta saviraiškos sala: Zenonas gamtoje ir su ja tikresnis nei mieste, kupiname rafinuotumo, konkurencijų inspiruojamo "viauksėjimo". Jis su niekuo nesigrumia, darbais nieko nemėgina paneigti, nuginčyti ar įrodyti. Laikydamasis klasikinių formos kanonų (fotografijos mokslai drausmina žvilgsnį, neprieštarauja Zenono prigimčiai), jis pasakoja savo gyvenimo patirtis, kurios skleidžiasi per aguonos žiedą, virpa perregimuose lietaus lašuose, pakibusiuose ant tobulai numegzto voratinklio, ar sodria žaluma, tapusia fonu antkapio tvorelės skulptūriniam rieduliui ir tamsuojančiam kryžiui, paneigia mirtį. Labiausiai ir yra patrauklus ramus, išmintingas, be pretenzijos požiūris į mirtį: daugelį darbų Zenonas fotografavo įvairiose Lietuvos kapinaitėse. Priešaušriai, kai šviesa tik skleidžiasi ir atsargiai ryškina kontūrus bei spalvas, pavakario dulsvi tonai, kai prarandami pasaulio kontūrai... Fiksuojama gyvastis, ji – visur, kad ir kur būtumei. Pačiose sutemų, sustingusio laiko įsčiose – kapinėse – gyvybė veržte veržiasi. Sustabdyta akimirka, kur ką tik vyko veiksmas: tobulos formos pilkas antkapio rutulys įskeltas, voratinklis, pagavęs tris klevo lapus. Mirganti šviesa ir ramybė patiriama, kai pasaulis mylimas ir su juo gyvenama taikiai. Kai pasaulis matomas ir girdimas. Kai vientisas.

Arba – kapinaičių tvorelė ir peržydėjusios pienės. Arba – spalvų gyvastis: pirmapradėj žalumoj įgriuvusi aprūdijusi, rausvai violetinė metalinė tvorelė. Gyvybė! Jaudinantis vaizdo minimalizmas: Kristaus palenkta ir vos įžiūrima galva krucifikse, apsilaupę kryžiaus dažai, rudas natūralus gamtos fonas už jo, vėjo užpūstas geltonas rudens lapas, harmoninga esatis nesaties karalystėje – kaip susitaikymas. Pasaulio – kaip Vienio – nuotrauka. Nesuskaidyta darnai atnašaujančio fotomenininko sąmonė. Kristus, per samanas kaip per laiką žengdamas, laimina nuskeltomis rankomis. Graudus grožio paprastumo akibrokštas šių dienų įmantriems vaizdininkams: kapinių Pieta – Švenčiausioji Motina, uždėjusi ranką vaikui ant galvos, tokia tikroviška, net... žemiška; skulptūra yra antrasis nuotraukos planas, jis neryškus, virpantis, o pirmame plane – sodriai oranžinės lelijos žiedai vitališkai gieda gyvybės giesmę..

Šimtai rytmečių, tykant saulės patekėjimo. Atklūpėtos valandos savo bažnyčioje – žemėje, atsargiai nutaikius kameros objektyvą į gražuolį drugį, atrėmus žvilgsnį į ką tik prasiskleidusią aguoną, suklupus prie lašais nusagstyto voratinklio. "Aš renkuosi šias fotografijas, – parodos atidarymo metu garsiai ištarė kolegė, – visas su voratinkliais". Voratinkliai skamba tyliais vandens karoliukais, jie kybo sumegzti ant kelių ruduojančių smilgų, jų didelis staltiesę primenantis nėrinys nepriekaištingai užbaigtas.

Medinio rato, kabančio ant daržinės sienos, ir voro megztų voratinklio ratų paralelė – viena įstabiausių Z. Baltrušio poetinių įžvalgų. Jomis jis dalijasi su žiūrovais atvirai, neįmantraudamas, džiaugdamasis formomis ir pasaulio spalvomis. Nuotraukos tokios gražios, kad piktesni konkurentai galėtų apkaltinti Zenoną atvirukiniu saldumu. Tik visa, ką įžvelgiame jo gamtos psalmėse, pernelyg tikra ir patirta, ir patiriama, kai kasdienybė prasideda ir baigiasi į pasaulį žvelgiant smalsiai ir nuolatos stebintis bei dėkojant už saulėlydžius ir saulėtekius. Dėkojama už gaisruojančias aguonų, kaip žiedo tapsmo, vėliavas antrame nuotraukos plane ir žalias jų galvutes ant stiebelių – pirmame. Už nulinkusį žalią žiedą. Dėkojama už vieškelio, vedančio į motinos sodybą, dulkes. Tuo viekeliu tik tik važiuota lietaus ir saulės, dulkės šoka į dangų apkibdamos išsidriekusią vaivorykštę. Tokia Zenono Baltrušio pusiaukelė.