TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE

Agnės Šemberaitės darbas

Į keramikos meną paprastai žiūrima vartotojiškai. "Vartotojas" dažniausiai nesidžiaugia kūrinio formomis, technikos precizija ar unikalumu. Keliami tik klausimai: kokia šio objekto ar daikto paskirtis, ar tai vaza, ar tai dubuo vaisiams, kaip dar galima būtų panaudoti šį "daiktą"? Pamirštama, kad nebūtina šiuos kūrinius paversti tik stalo serviravimo reikmenimis, galima grožėtis formomis, spalvomis, matiniu arba blizgančiu jų paviršiumi.

Turbūt tas "funkcionalistinis" požiūris į keramiką, keramikos kūrinių suvokimas tik kaip priedų, gražinančių buitį, lemia, kad kultūrinėje spaudoje itin retai pasirodo straipsnių apie keramiką, parodas, kuriose eksponuojami tiek funkcionalūs, tiek konceptualūs keraminiai objektai.

Jau daugiau kaip metus maloniai stebina parodos "stikliniame kube", esančiame Gedimino prospekte, šalia Centrinio knygyno. Nežinau, kam priklauso ši idėja eksponuoti parodas pagrindinėje miesto gatvėje, bet galiu tik pasidžiaugti tokia mintimi, kai skubančiam ar lėtai vaikštinėjančiam pėsčiajam pasiūloma ekspromtu pasižiūrėti parodą, negaištant laiko, nesilankant vernisažuose. Jei, už stiklo išvydęs intriguojančius darbus, sustoja net skubantis ir galbūt menu nesidomintis žmogus, vadinasi, ši "stiklinė galerija" neša meną "į mases", ir tai gali nuteikti gana optimistiškai.

Agnė Šemberaitė keramikos niekada neskirstė į atliekančią kokią nors funkciją ir skirtą grožėtis. Jos darbai ir tinkami naudoti, ir dailūs pažiūrėti. Agnė meist­riškai dekoruoja iš pirmo žvilgsnio gana paprastų formų vazas, lėkštes, glazūriniu ar skulptūriniu dekoru – indus, viską paversdama trumpų, šmaikščių istorijų "talpyklomis". Indų paviršius okupuoja personažai, lyg atklydę iš inkunabulinių bestiariumų, stebuklinių pasakų knygų. Tai undinės, žuviažmogiai, sparnuotos salamandros ir dar daugiau neidentifikuojamų padarų. Fantasmagoriškos juoda glazūra dengtos balto molio lėkštės – smagus pokštas, kai patiki, kad tarsi iš Boscho paveikslų atkeliavusios žuvys rengiasi pakliūti į "kitą dimensiją" – istorijos tęsinį su lėkštės paviršiuje nupieštomis tokiomis pat žuvimis, keliaujančiomis į tvenkinį, į svečius pas nuobodžiaujančią undinę...

Valiūkiškumo, subtilaus humoro esama visuose Agnės darbuose: ir animalistiniais motyvais dekoruotose lėkštėse, ir masyviose undinių "portretais" puoštose vazose, ir hibridinių žmogeliukų skulptūrėlėse. Stebuklinių pasakų veikėjai, nors uodeguoti, sparnuoti, bet visada mieli ir jaukūs, kelia smagų šypsnį.

Agnei Šemberaitei puikiai pavyksta ir kitokio pobūdžio tapybos ant molio darbai. Keramikės pieštos ant balto molio gėlės nepretenduoja į banalų, biurgeriško stiliaus servizų dekoravimą. Jos man primena linksmas akvarelines improvizacijas gėlių tema, savo dvasia artimas kinų ar japonų tapybai ant popieriaus, kai keliais brūkštelėjimais sutveriamas bijūno, tulpės ar niekados gamtoje nematytos gėlės grožis.

Smagu rutinos apimtoje gatvėje netikėtai stabtelėti šalia improvizuotos galerijos, paganyti akis į gražius, bet neįmantrius keramikos objektus, smagu, kad nekyla minčių į nuostabius dubenis dėti maisto produktų, užtenka jais vien tik džiaugtis, net nusijuokti bandant "perskaityti" šelmiškas A. Šemberaitės istorijas, įamžintas jų paviršiuje.