Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-14 nr. 3104

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gytis Norvilas.
PANTEONAS
33
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• KONFERENCIJOS "PROFESIONALAUS MENO SKLAIDA LIETUVOJE" REZOLIUCIJA
• Kornelijus Platelis.
MAGNUS DUCATUS POESIS
3

LITERATŪRA 
• Banja Nacuišis.
ŠIUOLAIKINIAI JAPONŲ HAIKU: LEKSIKA IR STRUKTŪRA
2

KNYGOS 
• Elena Baliutytė.
DANTINGA IR STILINGA LITERATŪROS KRITIKOS KNYGA
2
• Neringa Mikalauskienė.
KELIŲ EILUČIŲ POETAS
• 451 FARENHEITO11
• PILIS
• ARTŪRO KONANO DOILIO GYVENIMAS
• NAUJOS KNYGOS

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
REALYBĖS ŠOKAS

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
"VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖ" TIEMS, KURIEMS ŠOKIS – GYVENIMO BŪDAS
4

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
VAIVORYKŠTĖS TESTAS
2

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
TRUMPOS ISTORIJOS LĖKŠTĖS PAVIRŠIUJE
3

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
PARODA "LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS IR LENKIJOS KARALIUS ALEKSANDRAS"

TEATRAS 
• PAVARGĘS ĮRODINĖTI1

POEZIJA 
• EDITA NAZARAITĖ12

PROZA 
 Astrida Petraitytė.
TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI
8

VERTIMAI 
• BANJA NACUIŠIS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS KAMPELIS3
• Paulis Paperis.
ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• SAULIUS TUOMS KOND RUODS, GEERS, BI ČĖ LYYS?20

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Deimantas Valančiūnas.
INDIJOS KINO "AUKSO AMŽIUS": 1950–1960
1

KRONIKA 
• NACIONALINIO DIKTANTO TEKSTO KONKURSAS
• TARPTAUTINIS THOMO MANNO FESTIVALIS "KULTūROS KRAŠTOVAIZDŽIAI. MIESTAI PO LŪŽIO: KLAIPĖDA, KALININGRADAS, GDANSKAS"
• TAUTOS POETINĖS KŪRYBOS TYRĖJAS
• APIE MEŠKAS19

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Haidukas.
APIE DU LAPELIUS
13

PROZA

TRYS PATRICIJOS GYVENIMAI

Astrida Petraitytė

[skaityti komentarus]

Pirmasis

Nepakeldama akių, įkniubusi į jau patikrintą paraišką, jau ir įvertintą: atitinka formaliuosius kriterijus, paskirtą ekspertų teismui, Patricija papurtė galvą: "Ne, dar turiu darbo". Dana nuo veidrodėlio, prieš kurį darėsi, jau verždamasi iš šio priplėkusio užkaborio, savo virpančias, pelenguojančias – nelyg čiuptuvėliai – lūpas, metė į ją nepatiklų žvilgsnį, po poros minučių, švysčiodama ant peties rankinuką kaip šuolio į laisvę vėliavėlę, dar stabtelėjo ties jos stalu – "Neini?" Patiriamos prievartos nykulys nebuvo neįveikiamas. Patricija pakėlė galvą, šyptelėjo – jos ryškioji, energingoji kolegė, – ak, juk bendradalė bent tuo, jog srauniosios Jaunystės upės išdžiūvo, dabar tenka rieškučiomis semti požeminių gyslų sroveles, – atsišaukė vylingais mirksniukais: ek, mesk į kampą tą kontoros žiurkės išnarą, maunam... – Ir visai ne namo, ką ji veiktų visą gegužės vakarą su savo vyru, snaudžiančiu prieš televizorių, ir visai ne vien žalias jaunimėlis kavinių stalelius aptupia, prisimeni, juk tikrai prisimeni, kaip pernai ją toks Amerikos lietuvis... Na taip, tas buvo vasarą, Palangoj, bet.. bet juk tik ieškodamas gali rasti... Danos akys jaunatviškai žiburiavo, savo blyksniais blankindamos kosmetikos išpurtintą odą. Patricija automatiškai pakartojo "Dar turiu darbo", nurydama apmaudą: net ir mandagumo šypsenėlė negali švystelti – būtinai būsi už jos kaip už pasaitėlio nutverta; vėl palinko prie popierių, dabar jau paėmė ir tušinuką – tuoj tuoj turės įrėžti itin svarbų įrašą... Durys trinktelėjo, užtrenkdamos ir turbūt mesteltą "Iki ryt!".

Laimei, Patricija ilgai nedelsdama sušlavė popierius į stalčių – tuoj su instrukcijomis iš Vedėjo įpūškavęs stropuolis priekabuolis Alfredas aptiko ją besirausiančią rankinuke, jau besirengiančią kilti, tad tik patempė iš teisuoliškos nuoskaudos lūpą, bet nebegalėjo pasitelkti sąjungininkės prieš tą pataršką ir pamaivą Daną, kaip visad privėlusią gausybę klaidų, juk jam vėl teko rausti prieš Vedėją, o ta paukštytė, jūs tik pažiūrėkit, jau išlėkusi, o dar tik be penkiolikos penkios... Patricija šyptelėjo – blankiai, kiek su apmaudu ir gailesčiu: juk storulis Alfredas įraudęs šnopavo ir iš nesveikatos, dėl savo aritmiškos širdies, rūpestingoji jo pačiutė turbūt jau laukia su vaistų buteliuku. Taip ir gadiniesi žmogus sveikatą per kitų ydas! Kiek pamindžikavęs pusiaukelėj, galiausiai apsisprendęs, jog ir ji tiek teverta pasitikėjimo, nėra ko vienai, tik ir tykančiai kuo greičiau išsprukti, dalintis kartu su Vedėju prieitomis nemaloniomis išvadomis dėl kitos, Kolega klestelėjo už savo stalo, skausminga mina liudydamas, jog ir vėl turės kiūtoti bent valandą po darbo, taisydamas skubruolių klaidas!

"Gero vakaro", – šypsodamasi pakilo nuo kėdės Patricija, jausdama širdy nykų baugulį, – o kas gero bus iš jos vakaro? Kur ji taip lekia, kas jos laukia – pasimatymai, atrakcijos, būtini apsilankymai pas modistę? Cha, juk ir piniginėj viso labo keliolika litų, o atlyginimas tik kitą savaitę, taip, į "Rimi" teks užeiti – kone karštligiškai kibo į šią būtinybę, nes, išėjus iš pilko jų užkaborio į gatvę, staiga nutvilkė dienos skaistuma – juk dar tik penkios, dar diena, dar tiek valandų šiai dienai skirto gyvenimo!.. Taip taip, ji gali skaityti, mėgautis menu, muzika, bet... Vėl dilgtelėjo širdį apmaudingas gailestavimas: gal atbuko, gal sudiržo jos siela, bet vis labiau nutolsta, nuslysta apsvaigimo, užsimiršimo, panirimo galimybė, taip dažnai įtraukdavusi jaunystės dienomis, ne, jau nebeįkniubs valandų valandomis į knygą, hm, prieš kiek pradėjo "Baudoliną", prieš penkias ar šešetą dienų, žinoma, paskaitys ir šįvakar – keletą puslapių...

Kai, nusipirkusi duonos, varškės ir džiovintų datulių, – pasilepins jų saldumu, kad atlėgtų kažko nerimstanti širdis, – artėjo prie namų, iš tolo pamatė suolelį užtūpusią kaimynių trijulę – lūpos savaime šiepėsi, galva kinknojo mielai labindamasi – "zdraste, zdraste..." Ir trys senikės – Galia, Liusia ir Marina – sulinksėjo, sutarškėjo atsakydamos: "S raboty?", "Ustali?", "Eščio molody"... Širdingiausiai, žinoma, švietė geraširdis storulės Galios veidas, jos artimiausia kaimynė, į kurios duris Patricija gali nerausdama pasibelsti prieš atlyginimą likusi su keliais centais, tikrai rūpėjo ne formalus mandagumas, šypsančiomis, bet skvarbiomis akutėmis ji sustabdė jau ketinančią praplasnoti Patriciją: "A kak vaša dočka? Čto pišet? Kogda prijezžajet?" Patricija net pasidėjo ant žemės pirkinių maišelį, taip taip, savo širdies džiaugsmus mielosioms kaimynėms ji tikrai atvers: "Da, da, prijezžajet – v ijule, pobudet mesiac..." "Ir vėl visoms trims linksmai sukudakavus: "Kakaja radost, uže skoro, mesiac s lišnim", ji, laimingoji besišypsanti suaugusios, užsienyje besimokančios dukros mama, jau galėjo tolti nuo namisėdų senikių – ne nulėkdama, o išdidžiai oriai žengdama.

Ir kaip jai taip nusisekė – įsikelti į senų sovietinių nomenklatūrininkų namą, kone vien rusų ar tik rusakalbių, taip ir neišmokusių lietuviškai, iš kurių didystės dabar telikę graudūs senatviniai dūsavimai, – vos užkėlusi koją ant laiptelio Patricija vėl bakino save, išties nesuprasdama: kur buvo tada, prieš keletą metų, kai, po skyrybų pardavęs butą, vyras atidalino joms su Augustėle tikrai didesnę dalį, argi negalėjo rinktis, argi negalėjo verčiau įsikurti viename jaukiame kambarėlyje nei šiuose erdviuose dviejų kambarių plotuose, juk taip įprasta – turėti kaimynus, su jais bičiuliautis, užeiti vakare išgerti arbatos...

Ir ko čia dabar taip nekantriai puoli prie pašto dėželės, negi manai, kad blizguliuojantys išpjovose popieriai – laiškai, atvirukai, oficialūs kvietimai, pranešimai? Tramdė save, besukančią raktelį, žinoma, ne veltui, dar pervertė šūsnį ištrauktų popierių po vieną lapelį – tik reklama, išpardavimas, akcijos, nuolaidos. Kol kilo iki savo ketvirto aukšto, įnirtingai maigė pirštais šiukšlių dėžei skirtą makulatūros gniužulą.

Taip taip, ji skaitys keletą valandų, leis sau šį malonumą kaip senais gerais laikais, nesugalvos murkdyti dubeny keleto skudurėlių, kuo – būna – susigundo iš dvasios tingulio. Patricija dabar šiepėsi džiugesio šypsena, – štai geria ji arbatą, ne šiaip juodą ar žalią, o "čiun mei", tai Augustė išvykdama prigrasino "nedeklasuotis", negrįžti prie tradicinio birzgalo, bet ir toliau puoselėti jos, vis kaži kokių naujų vėjų pasigaunančios dukrelės, tradiciją. Taip taip, o juk ir varškę su uogiene smaližiauti ne kiekvienas gali, – mėgino bakstelėti savąją sąžinę, nes žvilgsnis vis, slapukiškai prakirtęs lango stiklą, desperatiškai plasnojo šviesioje ir tuščioje dangaus erdvėje: tu turi namus, džiaukis, turi jaukius namus ir juose aibę gėrybių, – ramdė save aukšta imperatyvine gaida. Galiausiai, plaudama lėkštę ir puodelį, paguodė su atlaidžia šypsenėle: o juk jau vakaras, jau ims temti ir gegužės dangus... Iš virtuvės ji ryžtingai pasuko savo kambario link – ten ant stalo laukia "Baudolinas", ten ji bent porai valandų gali – turi – panirti į minkštą fotelį, bet... kryžkelėje stabtelėjo, sudvejojo, tada staigiai atsuko "Baudolinui" nugarą, įlėkė į dukros valdas, nuspaudė kompiuterio mygtuką, klestelėjo į krėslą ir, kol ekranas įsibėgėdamas mirguliavo, vėl pašaipiai tramdė save: nebus tau jokių laiškų, juk galėtum ramiai kartą per savaitę tikrinti, o ne kiekvieną mielą dieną, lyg, kurią nors praleidus, laiškai nebetilptų, virstų lauk iš tos nesuvokiamosios pašto dėžutės... Bet dabar pelė jau savaime bėgo seniai pragraužtu urveliu, nors prieš paskutinį šmurkštelėjimą – "Send/Receive" Patricija darkart gnybtelėjo savo vaikiškam nekantrumui: cha, bene vėl gausi erekciją garantuojančių vaistų reklamą, arba Benas, tas entuziastingas kolega iš gretimo kabineto, kasdien bent porąkart sutinkamas koridoriuje, tradiciškai atsiųs porą nuorodų – kokius straipsnelius būtina perskaityti "Delfyje" ar "Bernardinuose"... Laiškas buvo tik vienas, ji jau kone apatiškai rengėsi atlėkusįjį trinti net neatsidariusi – o, betgi tas vienintelis laiškas iš Augustės! Lūpoms savaime skleidžiantis į šypseną, – dukters laiškų, nors ir trumpučių, intonacija visad primindavo ir tos geraširdiškos išdaigininkės mielą veidelį, – ji sekundėlę tiesiog džiugiai gėrė į save šypsenėlėmis primargintą tekstuką. Paskui perskaitė.

hi mumco ☺

tavo augusciausiai is augusciu ☺ sekasi puikiai ☺ tik mumco nepradek dabar krimstis bet sia vasara nepavyks parkakti tavo darbstuole ☺ dukrele kraus pinigus ☺☺☺ tikrai jau sutariau tuoj po egzu du men kalu po 10 val picerijoj galesiu po darbo parsinest apgrauzta pica ☺ mumco! betgi atvaryk tu kokiai savaitelei su draugele susispausim miegosi poniskai zinok amsterdame ne vien raudoni zibintai ☺☺☺ kraukis didiji lagamina nepamirsk lietuvisku bombonkiu triskart buc ir vienas niuksas i pasone tavo baltoji verge☺

Patricija atsitokėjo tik pasiansui įstrigus – ak, po galais, ji vėl sėdi prie tų kvailų kortų! Taip, ji nusipelnė to nykaus pasidygėjimo savimi, sunkiai užgulusio širdį, tik nežinia, dėl ko labiau – dėl puritoniškos veidmainystės, prisiminus savo paniekinamą purkštelėjimą, kai duktė mėgino gundyti pramoginėmis kompiuterio galimybėmis, ar dėl tuščiai švaistomo laiko, knygai – Knygoms – dūlant neatverstoms, o gal dėl viso pasyvaus, lūkuriuojančio – kas nors įvyks, kas nors ją ištrauks, įtrauks – gyvenimo...

Kortos niekaip nesidėliojo, Patricija kramtė iš nekantrumo lūpas, žinojo, kad pradėjusi žais iki pirmos sėkmės – juk dažnai tai būna jei ne pirmas, tai antras, trečias bandymas, sugaišinantis ją vos keletą minučių ir suteikiantis lengvos relaksacijos pojūtį, bet, po galais, ir vėl ne, gal dešimtąkart ir vėl ne... Kai, nejausdama jokio smagumo, galiausiai kortas suguldė į keturias krūveles, buvo po pusės devynių, o och, ji vėjais paleido daugiau kaip valandą, per tą laiką būtų galima... būtų galima – nebuvo reikalo detalizuoti: gyventi. Ji suvėlino ir į savo įprastinę "Panoramą", dabar lauks dešimtos valandos žinių, nors tiek gerai – turi ryškiai nužymėtą privalomo skaitymo valandą...

Pusę vienuoliktos palindusi po dušu, Patricija juto, kaip vandens srovelės nuteka kūnu, palikdamos ryškius pratakus, įsigrauždamos į dulkių – pilkų, perštinčių kasdienos dulkių – luobą, ech, dar stipriau, dar karščiau, vandens srovė jau netrikdomai slydo lygiu, tviskančiu, gurgždančiu odos paviršiumi... Taip, jau švari, jau gaivi, metas į lovą. Ryt bus nauja diena.

Antrasis

Jos pirštai nervingai mygo mobilaus mygtukus, och, po velnių, suskaudo dantimis tramdomą apatinę lūpą, ir vėl: pora normalių signalų, tada – šaižus, smilkinius veriantis užimto telefono pypsėjimas. Patricija švystelėjo mobilų ant sofos, nulėkė į virtuvę, gurkštelėjo mineralinio, atsignybo batono. Po minutės jos ranka vėl spaudė mobilų – tuoj tuoj pasigirs bejausmis pypsėjimas, užtveriantis ją tuštumos rate: man tavęs nėra man tavęs nėra man tavęs nėra... Ji tramdė save, skubiai prisukinėjo išbyrėti ketinančius varžtelius, o kai išgirdo prislopintą: "Ar būtinai turi man skambinti savaitgaliais?", ne iškart galėjo net ir vidujai sureaguoti – jos mechanizmo rateliai sukosi į priešingas puses. "Atsiliepė, jis atsiliepė", – perliejo palengvėjimo srautas. "Gal į kekšytes sumanė mane įrašyti, kad drįsta leisti skambinti, kai tik niekas nemato ir negirdi!" – įtūžis raudoniu plūdo į skruostus. Bet viską pergalėjo desperatiška pasiklydusio vaiko baimė, galiausiai išlemeno: "Aš norėjau... man reikėjo pasikalbėti..." Patriciją pervėrė neviltis – jis neatsišaukė, jis neatsišaukė į jos pauzę; nuoskaudos nuosėdos jau lipdėsi į pykčio gniutulą. "Tai ir... – nespėjo užbaigti, – nereikia, sudie", kai staiga normaliu dalykišku, be jokio slapukiško šnabždesio – išėjo į kitą kambarį? – balsu jai buvo atsakyta: "Jei norėtum, jei tau paranku, galim susitikt dvyliktą prie Petro ir Povilo – vežu į muzikos pamoką dukrą".

"Aš... aš..." – Patricija dabar kapanojosi iš po užgriuvusios kaltės, savos niekybės ir niekšybės lavinos – jis priėmė jos skambutį kaip teroro išpuolį! "Aš tik norėjau pasikalbėti telefonu", – galiausiai atsitiesė ir oriai atrėmė kybančius ore kaltinimus. "Ar Augustei kas?" – dabar jau jo balsas buvo sunerimęs. "Ne! – išrėkė ji, jausdama, kaip įtūžio ir nuoskaudos ašaros veržiasi į akis ir gniaužia gerklę. – Augustei nieko neatsitiko! Jei gali su manim kalbėti tik apie dukrą, tai... tai..." Jai net suskaudo nykštį, užspaudusį tvinksintį delne pokalbio pulsą. Patricija sėdėjo ant sofos, regis, nieko, be veidu srūvančių ašarų, nejausdama. Bet tuoj buvo supurtyta, lyg iš rankoj sugniaužto mobilaus būtų pasklidus elektros srovė: taip, Gediminas. "Klausau", – atsiliepė ji slopiu balsu, rengdama prakalbą: ne, jai visai nėra blogai, jis galįs būti ramus... Bet šiltas, kaltės prislėgtas jo balsas jau graužėsi po jos tvirtybės karkasu, jau smelkėsi tirpindamas į ledo luobele besidengiančias arterijas – iš akių vėl kliūstelėjo ašaros, šįkart iš deginančios versmelės. "Atleisk, Patricija... Aš kaip visad esu egoistas. Negaliu ir šeštadienį išmest iš galvos firmos rūpesčių, turim problemų... Atsiprašau". – "Viskas gerai", – ji jautėsi kvailutė, galinti tik šieptis – visu paburkusiu nuo ašarų veidu, paraudusiom akim. "Tai gal galėtume dvyliktą susitikti? Pusvalanduką pasikalbėtume – aš Indrę nuvežu, paskui turiu vėl paimti. Bet galiu atvažiuoti ir kur tau patogiau..." – "Ne ne, – girdėdama savo džiaugsmingą krykštavimą, Patricija pasiskubino stabdyti jos ašaroms neatsparaus žmogaus nuolankumo priepuolį. – Man visai gerai prie Petro ir Povilo, puiku, jei gali – aš būsiu dvyliktą, iki, ačiū!" Lia lia lia, – tas porą valandų iki pusės dvyliktos, kai jau reikėjo lėkti į troleibusą, Patricija pasidainuodama švysčiojo po kambarius su skudurėliu, kartkartėm smagiai pasisukdama ant kulno ar plasteldama rankom.

Vos išlipusi "Menų gimnazijos" stotelėje, ji ėmė akimis naršyti nykią, nors ir garbingu Popiežiaus vardu pavadintą, aikštelę prieš Petro ir Povilo bažnyčią – negi nėra? Tik keletas mašinų, jokio žmogaus silueto. Patricija užgniaužė bekliūstelintį purkštavimą, dar nusišaipė iš savęs – aikštingos damutės, kurios privaloma laukti, bet vos spėjo išvinguriuoti perėjime tarp mašinų, nuoskaudos pyktis prasiveržė nebetramdomas – taip, pilkoji "Audi" jau buvo čia, ir Gediminas pro pravertas dureles jai mojo ranka. Patricija skriete perskriejo aikštelę ir jau rėkė išgąstingai prie sėdynės atlošo besispaudžiančiam solidžiam, lengvai žilstelėjusiam vyriškiui: "Tai kuždėsimės pasislėpę? Negali išlipti? Negali su manim pasirodyti? Dar kas pamatys? O gal..." Ji gurktelėjo nukąstą frazę, po galais, tas skausmingai nuolankus žvilgsnis... Ir vėl jos pečiai turi gunktelėti po kaltės našta, nusipurtyta prieš septynetą metų: ji yra prievartautoja, terorizuojanti nekaltą ir silpną. "Sveikas, Gediminai, išsipustęs kaip į vestuves..." – ji šypsodamasi nužvelgė kostiumuotą, kaklaraištį ryšintį poną, šalia kurio įsispraudė. O kai šis dar sumišęs teisinosi: "Čiagi nėra suoliukų, pamaniau... Bet jei nori, galim pasivaikščiot... Ar nueit į kavinę išgert kavos...", Patricija tik purtė pasivaipydama galvą – turėjo šaipytis iš savęs, užsigeidusios apsižliumti, įkniubti į tuos baltus gurgždančius marškinius, terlioti juos ašaromis ir seilėtu "atleisk"... Staiga krestelėjo galvą, įsmeigė į vis dar sutrikusį savo buvusiojo veidą pašaipų – agresyvų, baugų – žvilgsnį ir su iššūkiu paklausė: "Ar turiu pasakyt kokią svarbią priežastį, dėl kurios tave gaišinu?" – "Ne, neturi", – jo pašaipa buvo geraširdė, jis atsitiesė ir atsipūtė. Dabar Patricija žvelgė išgąstingai – lyg vaikas, staiga pervertas išminties: suaugusiųjų pasaulyje visi tavo aiškinimai yra kvaili, bet tu kitų neturi. "Juk pats sakei... Tada... Nori, kad liktume draugai. Ir...ir sakei... – pati pašiurpusi nuo savo įžūlumo, Patricija išpyškino, – sakei, kad esu brangus tau žmogus ir kad tavoji Valerija žino, jog bendrausi su manim ne tik dukters reikalais!" Ji, regis, net ūgtelėjo – žvelgė į jį iš aukšto, kupina puikuoliškos paniekos: štai kokių niekų jis yra pripliurpęs! Bet tuoj jos žvilgsnis tapo išgąstingas – veidas prieš ją buvo rimtas, susikaupęs, nesiteisinantis ir neatgailaujantis. "Bet juk draugais nebūnama nustatytomis valandomis. Kaip tu gali, kaip tu galėjai, – jos balsas tapo tramdomu šauksmu, – neatsiliepti į mano skambutį!" Jis gūžtelėjo pečiais, gal kaltai, gal apmaudingai. "Ech, Patrikai, ne visada ir draugams turi laiko, juk... – dabar jis turėjo gurktelti nebaigtą frazę, purtyti ją, trūkčiojančią nuo raudos, išgąstingai klausti: – Kas? Kas atsitiko?" Iš jo pareikalavo kantrybės ta minutė, kai Patricija kūkčiojo balsu, braukė delnu ašaras, šniurkščiojo nosim, juokėsi ir vėl kūkčiojo; galiausiai dar trūkčiojančiu balsu, bet, akimis gręždamasi į jo sielos gelmes, paklausė: "Ar atsimeni, kada mane taip vadindavai? Patriku?". Regis, jai pavyko išplėšti jo sielą iš čia ir dabar, su švilpesiu nuskraidinti ten, anapus dvidešimties, gal net daugiau metų, ir kai jis, jau grįžęs, bet dar persmelktas savo jaunystės, tyliai linktelėjo, ji pati atsakė, tarsi bejausmiškai konstatuodama: "Tada, kai mane mylėjai". Patricija žvelgė į mašalais aptrėkštą mašinos langą, tylėjo, gal vis dar buvo ten, tuose metuose, bet tuoj turėjo krūptelėti – tvirtas vyriškas delnas suspaudė jos pirštus; dabar tylėjo abu, žvilgsniuose drisko viena po kitos visos uždangos. Galiausiai jis, jau atitraukęs ranką ir nuleidęs galvą, tyliai, tarsi pailsęs pasakė: "Juk, Patricija, žinai... Man neužteko jėgų. Esu per silpnas tokiems emocijų pikams, amplitudėms, nuolatinei įtampai... Tave ne tik mylėjau – myliu, juk žinai". Kai jos akyse ėmė žiebtis viliūgiškos kibirkštėlės, išdrįso nusišaipyti ir jis: "Bet su tavim gyventi negaliu". Buvo bepasigailįs – Patricijos akyse plykstelėjo skausmas; ne ne, viskas gerai – ji jau juokėsi, paskui gal juokais, gal rimtai reziumavo: "O man taip ir geriau – kad mylėtum, su manim negyvendamas, negu atvirkščiai". Jiedu šypsojosi ir linksėjo vienas kitam, jis vėl suspaudė jos delną, švelniai, globėjiškai. "Augustė man prisakė tave įkalbėt nuvažiuoti į Amsterdamą... – nebetęsė paruoštų argumentų, tik pasiteiravo: – Važiuosi?" Patricija tylomis linktelėjo, tada, atšlijusi nuo to puošnaus, dailaus ir taip pasirengusio ją paremti vyriškio, priglaudė smilkinį prie lango stiklo. "Kas?" – vėl išsigandęs, – bet nenustebęs, nes žinojo turįs būt pasiruošęs, paklausė jis. Ji šypsodamasi papurtė galvą: nieko, žinoma, nieko, tik jos pikai, jos amplitudės ne visada veržiasi vulkanu ant nekaltųjų galvų, kartais, nerasdamos provėžos, sūkuriuoja smilkiniuose, ech, kad galėtų įsitverti – kaip į šią tvirtą, prilaikančią ranką – į tvinksinčią savo gyvenimo pilnatvę...

"Na, iki!" – Patricija atplėšė dureles, susidauždama kelį, liuoktelėjo lauk ir šlubuodama nuskubėjo per aikštę. Dar atsisuko – sutiko nerimastingą žvilgsnį, nusišypsojo – plačiai, drąsinančiai, pamojavo – tarsi likusiajam reikėtų paguodos ir paramos.

Trečiasis

Och, pagalvės tumulas ėmė spausti gerklę, ir Patricija vėl bloškėsi ant nugaros, keletąkart mėšlungiškai nurijo seiles, na taip, viskas gerai, ji apsikamšė šalti pradedančius pečius, galėtų jau ir miegoti, kažin kiek dabar? Jau turbūt po pirmos, jau ir per karšta, išmetė vieną koją virš antklodės, gerai – ramiai kvėpuos, gal paskaičiuos, ne, daugiau kaip iki dešimties suskaičiuoti nepavyks, o ant nugaros juk ji niekad negali užmigti, pasivertė ant šono, hm, o kaip būtų, jei ne paslika išsitiestų ant pilvo, – tada tuoj imtų spazmuoti ištemptas gerklas, – bet susiriestų kamuoliuku, va va, kaip jauku, turėtų snaudulys užplaukti... ech, betgi prigulė ranką...

Patricija sugraibė nuo grindų žadintuvą, nuspaudusi jo švieselės mygtuką, įsisteibeilijo į ciferblatą – taip, be dvidešimties trys, vėl pastatė žadintuvą šalia lovos, pirštai kurį laiką dvejojo – gal vėl kartoti migdymosi ritualą? Ech, staiga Patricija nubloškė antklodę, pašoko, įsispyrė į šlepetes, užsimetė chalatą ir po akimirkos jau stovėjo prieš lango juodumą, pirštai dabar spaudė palangės atbrailą... Stovėjo keletą minučių, gal ir pusvalandį – vis taip pat sučiauptomis lūpomis ir pusiau primerktomis po suraukta kakta akimis. Į ką ji galėjo stebeilyti, – juk tolimieji gatvės žiburiai liko už jos taip susiaurėjusio akiračio. Vis tebesilaikydama už palangės, ėmė staiga kinknoti visu kūnu: pirmyn į langą, atgalios, pirmyn, vėl atgalios – ar tik neblinktels visu ūgiu?..

Patricija šastelėjo nuo lango, jau buvo prie knygų spintos, jau pirštai spaudė, suko rakčiuką, jau kita ranka naršė popierių, aplankų, segtuvų šūsnies apačioje, jau traukė storą "kontorinį" sąsiuvinį... Kai atsisėdo ant savo sujauktos lovos krašto, pasidėjusi ant kelių atsiverstą – jau gerokai į antrą pusę – sąsiuvinį, laikydama rankoj tušinuką, dar kurį laiką žiūrėjo prieš save – sučiauptom lūpom, pusiaumirka po suraukta kakta akim...Tada ėmė skrebenti...

Sumerks naktis – blakstienas? Ne. Žinai:

Sumerks į juodus vandenis jinai

Drobulę – sielą tavo, baltą buvusią.

Norėtum tart: "Pakeliama našta

Baltumas sielos, lengvas blizgesys". –

Į tolių švitesį vėl žvilgsnis juk nuklys.

– Žiūrėk, kas liko: dėmės.

Betgi baltos.

Gal Niekio akys Tinklo raizginy?

 

Skaitytojų vertinimai


29658. Korra2006-07-17 08:37
Nuobooodu, o jau nuoboduuu, o jau nykuuuu, o kur tie žadėti trys gyvenimai lyg ir neaišku. Prirašyta daug, bet apie ką? Apie moterį? Apie beprasmybę? Autorė darbšti - daug rašo.

29672. krankt2006-07-17 16:42
Tokia nieko sau nuotaika sukuria, man patiko, tik "Treciasis" silpnokas. Tu, Korra, gal rytines kavos nebuvai isgerusi? :)

29694. Korra2006-07-17 21:52
Nežinau, bet man rodos, kad per daug visko, per ilga. Nežinau, man labiau tokie apsakymai kaip Šlepiko, kaip Jakučiūno patinka.

29697. krankt Korrai2006-07-17 22:13
Slepikas tikrai labai graziai raso. Si autore turi potencijos, gal apsislifuos.

29703. Cyptyp2006-07-17 22:59
Truputis nykulio, dar truputėlesnis truputis nykaus baugulio, tvinksinti, bet nepritvinkstanti Patricijos gyvenimų, esančių ne su ja, o atskirai nuo jos, pilnatvė. O ta Patricija taip ir liko atskirai nuo manęs, autorė - atskirai nuo Patricijos, atskirai nuo dalies ilgų sakinių su trimis nereikalingais žodžiais vietoj vieno reikalingo. Gal taip ir turi būti?

29776. Korra2006-07-19 22:52
Aš kaip moteris nesupratau - ko ji nori, ta Patricija? Veikia amžiaus žirklės ar ne? Klimaksas? Tiesiog norisi čiulpti (kaip man), ar nesinori? Neaišku.

29783. krankt Korrai2006-07-20 02:33
Kad moteru niekas nesupranta - nei vyrai, nei moterys. Gal katinai. :)

29785. rudra2006-07-20 08:17
Na nejau neaišku, apie ką čia ir ko nori Patricija? Šis giliamintškas kūrinys - apie tai, kad bobai be diedo yra nelabai gerai, nesimiega naktimis ir taip netyčia tampama poetese. Ak, poezija... O kartais puolama rašyti pridususius apsakymus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
1:40:14 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba