ŠEŠIOLIKTASIS BOCHUMO VIDEOMENO FESTIVALIS

Ich Liebe Das Video Machen

"FC Basel! FC Basel!" – skanduoja filmo herojus. Net ir žinant, kad lietuviai pamišę dėl krepšinio, įdomu pažiūrėti, kaip elgiasi kitų šalių futbolo aistruoliai. Ypač Vokietijoje – šalyje, kur viskas, pradedant "Lufthansos" lėktuvais, kurių nosys papuoštos juodai baltu kamuoliu, baigiant futbolo aikštelę vaizduojančiais kilimėliais oro uosto bagažo skyriuje, atvykėliams primena apie artėjantį pasaulio čempionatą. Vis dėlto XVI Bochumo videomeno festivalyje futbolo akcentų nebuvo daug – be šveicaro filmuko apie Bazelio klubo aistruolius, daugiau kamuolių ekrane nesimatė.

Bet apie viską iš eilės...

I diena

Ar žinojote, jog rožinės "FlyLAL" ir salotinės "AirBaltic" yra labiausiai drebančius lėktuvus turinčios oro linijos pasaulyje?

Mes irgi nežinojom, kol neišbandėm skirtumo tarp baltiškų kompanijų ir Europos aviacijos sunkiasvorių.

Nepaisant to, kad Bochumas, esantis Šiaurės Vokietijoje, nėra labai toli, ten patekti nėra paprasta ir vieno lėktuvo neužteks.

Šiaip taip nusigavę vieton, labiausiai stebėjomės:

* 24 valandas per parą veikiančia metro linija Klaipėdos dydžio Bochume (nors linija vienintelė, ji kažkodėl pažymėta trisdešimt penktuoju numeriu)

* naktinio gyvenimo nebuvimu (net ir Klaipėdoje yra kur nueiti, ar ne?)

* senų tradicijų videofestivaliu gana nedideliame mieste (pirmasis festivalis įvyko 1989 metais. Įdomu, ar dar liko festivalio archyvuose aptrintos VHS kasetės su filmukais iš tų laikų...)

* jokių kontrolierių viešajame transporte (mūsų nuostabą supras tie, kurie patyrė, kaip dažnai gaudomi zuikiai didžiuosiuose Vokietijos miestuose, tokiuose kaip Berlynas)

Bochumo videomeno festivalis vyksta kadaise anglių kasyklomis garsėjusiame Rūro regione. Ir nors visi filmukai rodomi regiono centre – Rūro universitete, vakarėliai perkelia renginį į įvairias miesto erdves: apleistas sodybas, barus ir t.t.

Universitetas, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas, yra šiek tiek toliau nuo miestelio, ten patekti galima metro. Pastatų ansamblis kiek primena mūsiškį "Saulėtekį". Pagrindiniai skirtumai (Rūro universiteto naudai): vietinis "shopping streetas", kuriame yra ne tik kebabų ir knygų, nuosavas kino teatras, turtingos audiovizualinės galimybės, regbio aikštelė netoliese esančiame parke. Prie "Saulėtekio" privalumų būtų galima paminėti neent...am...

Vos priėjusius prie universiteto, mus pasitinka iškaba su dideliu festivalio logotipu. Tiesa, šiuo metu Vokietijos universiteto darbuotojai streikuoja dėl lėšų mažinimo, tad vos įėjus vidun į akis krinta streikuotojų stendas.

Jie gana atkakliai siūlo kažkokius lapus su informacija. Skubiai prabėgam pro juos, murmėdami lietuviškai. Pats universitetas, pasak vienos festivalio organizatorės lietuvės Dorijos, yra "antras šlykščiausias universitetas Vokietijoje". Nebloga pasitikimo skanduotė iš toli atvykusiems kraštiečiams, o beje, kas pirmas, Dora?

Kad ir koks šlykštus jis būtų, mums čia patinka. Betoninės sienos kvepia industrine romantika, nors būnant ilgiau pradeda šiek tiek slėgti. Man regis, architektai neblogai akcentavo žinomo posakio dalį, kuri sako, jog "mokslo šaknys karčios".

Universitetas nemažas – jame dienas leidžia per 35 000 įvairiataučių studentų. Lietuvių sutikome dvi, tingime skaičiuoti, bet ir taip aišku, jog ne kažin koks procentas. Tačiau faktas, jog viena jų prisideda prie kasmetinio videomeno festivalio, manom, šiek tiek padidina tą procentą. Pas ją svetingai ir apsistojome gražiame triaukščiame vokiškame namuke. Viskas, mes išvargę – miegot.

II diena

Pats laikas atkreipti dėmesį į programą. O ji įvairi: nuo VJ pasirodymų iki filmų "screeningų", kuriuose žiūrovai balsuoja keldami žalią arba raudoną korteles; filmoteka, kurioje ramiai įkritus į minkštutėlį fotelį galima darkart pažiūrėti vakarykštį favoritą (į filmoteką patenka visi festivalio pagrindinėje programoje rodomi filmai); kelios vaizdo instaliacijos.

Viena jų pastatyta išilgai tako į pagrindinę salę – du į vienas kitą nukreipti televizoriai su besispjaudančiu (ir "apsispjaunančiu") autoriumi.

Papildomos programos – nuo audiovizualinio fejerverko "Optronica" (tai gana garsus Londone vykstantis festivalis, ieškantis naujų vaizdo ir garso suliejimo krypčių) iki Vilniaus geležinkelio paskirtį praplėtusio "Next Festival". Na ir, žinoma, konkursinė programa, padalinta į penkis blokus.

Konkursinėje programoje – du lietuvių filmukai: AXX matytas "Estettomotto" ir Rimanto Lukavičiaus "Kuku".

Vakarais nykų miestelio naktinį gyvenimą praskaidrina festivalio vakarėliai, į kuriuos norinčių patekti yra žymiai daugiau nei į patį festivalį. Ryškiausias festivalio akcentas – videomeno, o ne kino renginys. Tai jaučiama tiek festivalio atributikos dizaine, tiek atmosferoje (laukiantiems kino seanso nuobodžiauti neleis įrengtos videoinstaliacijos), tiek ir pačioje programoje. Įdomu buvo stebėti vadinamąjį VJ contest. Penkios VJ komandos po pusvalandį rodė savo sugebėjimus ir virtuoziškumą grojant muzikai.

Šou pradėjo prancūzai Stabil, kurie buvo itin techniški – projektuodami vaizdą dviem projektoriais, kurių vienas buvo nukreiptas į visiem pažįstamą ekrano drobę, o kitas – į besisukantį permatomą kubą.

Abstrakčios projekcijos kiek priminė 3D MAXu darytas vizualizacijas. Viskas atrodė ir matematiškai tikslu, ir gana šilta bei nuoširdu ir žavu. Antri prie pulto stojo kinai, pasivadinę 8GG, – jau gana garsūs ir žinomi VJ.

Sukūrę inovacinę techninę sistemą, kuri itin tiksliai reaguoja į garsą ir leidžia vaizdui nuo jo neatsilikti, vaizdais kiek priminė mūsiškius šauniuosius Rüt Rüt – truputį išdykėliška ir nerimta, tačiau labai žavu. Ir jeigu prancūzai linijomis ir geometrinėmis figūromis puošė taisyklingą minimal technoritmą, tai kinai ieškojo daugiau žaismingesnio, kapoto ritmo.

Čekams, smagiu pavadinimu "Carpets Curtains", kiek nepasisekė – dėl techninių kliūčių jų pasirodymas buvo atidėtas, ir jį pamatė tik nedaugelis. Ketvirta VJ pora – Aleksas ir Jeremis iš Amsterdamo. Na, čia jau skonio reikalas, bet dainuojančios įvairiaspalvės manekenės su čiulpinukais man atrodo šiek tiek nebešviežia. Technika gana paprasta: kiekvienam naujam garsui – naujas vaizdas.

Paskutinis konkurso dalyvis vėlgi iš Prancūzijos – d-rush. Jų pasirodymas išsiskyrė interaktyvumu – nepatingėję prieš pasirodymą (jie buvo paskutiniai) aplėkti Bochumą ir priklijuoti savo lipdukų bei sugebėję užklijuoti plakatą net prieš policijos stotį, jie visa tai nufilmavo. Kaip patys teigia, "jų pasirodymai visada skirtingi".

Kitą dieną, nuėję pasižiūrėti jų gatvės meno, viską radome. Žavus ekshibicionizmas.

III diena

Trečia festivalio diena prasidėjo vėlyvaisiais pusryčiais ir festivalio svečio, kuris šįkart buvo lietuvių "Next Festival", pristatymu.

Vėliau – konkursinės programos paskutinės dalys, audiovizualinio projekto LEM pristatymas. Daugelis suvažiavusių dalyvių laukė apdovanojimų. Atėjo vakaras, užgeso šviesos, į salę kviečiamos įvairios žiuri (jų buvo trys), kurių sprendimai pasitinkami garsiais sveikinimo šūksniais ir tyliais nusivylimo atodūsiais. VJ varžybas laimėjo konceptualieji d-rush, pagrindinius prizus išsidalino subtilus ir poetiškas Andreso Denegri’o pasakojimas apie Argentinos kasdienybę filme "Uyuni", prancūzo Jeano Gabrielio Periot sukarpyta dokumentika "Even if she had been a criminal" ir vizualus Arasho T. Riahio galvosūkis "Mississippi". Plojimai, plojimai.

Dalyviai išsiskirstė, o mes dar trumpam likom, mat laukė pasivaikščiojimas aplink apleistas anglies kasyklas. Iki pasimatymo, keistasis Bochume!

______________________

Puslapį parengė L.K.