Bradbury R. 451 FARENHEITO. Vertė Edita Mažonienė. K.: Jotema, 2006.
Leidykla "Jotema" rado aukso gyslą iš naujo verčia ir perleidžia XX amžiaus literatūros klasiką. Tik suklumpa dažnai. Tai vertimas kreivas, tai dar kas nors. Na, dėl vertimo tegul juos akyla akimi nužvelgia Laimontas Jonušys, o pati knyga verta skaitymo nuodėmės.
Pakartosiu žinomą, didelėmis raidėmis ant knygos užrašytą frazę "451 Farenheito yra temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius". Visa ši knyga kalba apie knygų deginimą, apie žmogaus bukumą ir nejautrą. Apie abejingumo siaubą.
Gajus Montegas gaisrininkas su piromano polinkiais ir, kaip pasirodo, pasakojimui plėtojantis, net su trupučiuku proto bei sąžinės. Tai jų dėka jis meta mėgstamą knygų deginimo darbą ir atsikvošėja.
Rayaus Bradburyo sukurtas pasaulis kraupus. Be atminties, be kultūros. Blizgantis ir tuščias kaip muilo burbulas. Ir baugiai panašus į mūsų.
Ši knyga perspėjimas ir alegorija. Deja, tai aktualu net ir šiandien. Juk tam, kad išnyktų knygos ir kultūra, nebūtina jas deginti. Yra kitų būdų, daug klastingesnių
Dar vis madinga iš inercijos dėti lygybės ženklą tarp knygos ir kultūros. Deja, "kultūros nešėjas" knyga liko tik kadaise buvusio pažangaus vienintelio informacijos saugojimo ir perdavimo šaltinio simboliu. Akivaizdu, didžioji knygos era, kai įvykiai, jausmai, vaizdai, vaizdiniai, netgi muzika, garsai, ...menai buvo bandomi perdavinėti/pardavinėti/perpardavinėti, užkodavus pirmu po ranka pasitaikiusiu (neišverčiamu) žodynu, - pasibaigė. Vertinant tiek techniniu, tiek meniniu aspektais, šiandieninė senutė knyga jau yra kultūrinis lavonas, nes neturi modernios medijos galimybių. Kaip ir kitoms rašytinės kilmės popierinių pilių demagogijos (religijoms, filosojijoms, istorijoms), kaip ir prieš porą dešimtmečių užgesusi popierinė drama), intelekto progreso myriop pasmerktas knygos verslas šiuolaikinėje kultūroje skaičiuoja paskutinias savo klestėjimo valandas, tyliai pelydamas vakarykščio subjektyvizmo ir melo paklodėse - taip vadinamame literatūros žanre. Amžiną jam atilsį :).
Įdomiai čia parašei, toto. Noriu ir pritarti, ir nesutikti. Nesutikti dėl knygos verslo saulėlydžio. Yra Knygų, kurias norėčiau turėti savo lentynose, bet neturiu (dar). Kai tik įsitaisau savo sename darbo kabinete, prigrūstame knygų, labai greitai ant stalų, kėdžių, palangių, grindų nusidriekia nauji atverstų knygų sluoksniai. Aš jas liečiu (!), verčiu lapus-priminimus ir lapus-prisiminimus, skaitau pieštukines pastabas, nesutinku arba stebiuosi tuometiniu savimi ir vėl kažką rašau. Na neee, tas verslas dar ilgai gyvuos. Gal geriau tiktų kalbėt apie sintezę? Kaip mano brangiausioji šiandien užsuko į privatų med centrą. Sako, moderniausia diagnostine įranga nuskenavo ją ir išrašė kažkokių ... žolelių mišinį. Kvepiančių prisiminimais. Gal tie sintetiniai vaistai tėra tarpininkai - atėjo ir išeis. Tai tarsi grįžimas į Gamtą, tik kitoje kokybėje. Grįžimas, lydimas žinojimo. Knyga irgi yra labiau Gamta, nei Kultūra. Svarbu netapti Vienos Knygos Žmogumi - čia technologijos ir gelbsti.
Paskutiniam anonso sakiniui paskubom surašyta refleksija dar nereiškia, kad esu koks ten knygų vergas ar priešas, xX :).
Mano pažinties su knyga istorija buvo identiška kaip ir su alumi - įdomu buvo tol, kol neišgėriau "savo" cisternos. Abu gi gerai žinome, kad ne tų pageltusių lapų šnaresys, ne tos trys dešimtys juodų avių turtina mūsų vaizduotę ir ne toji 451°F liepsna kaitina mūsų samonę, tik mes patys. Ir aplamai, viskas toje Gamtoje daug paprasčiau, ir ne fizikos čia klausimas. - Kol dar keliaujame alkani, tušti ir vis randame tai, ko mums trūksta, tol ir šildomės, tol ir liečiame, džiaugiamės, tol ir glaudžiamės, tol priklausomi, tol ir gyvi. O vos užsipildę, susikūrę, dairomės naujo savęs savame naujame kur akys mato pasaulyje... ir neatsistebim patys, tarsi būtume ką atradę, ir tikime tuo, ir stebiname kitus... kurį laiką. Gi kasdienė tos Gamtos idėja - nueiti dar toliau.
Kaip miestą, tiksliu - miesto dvasią - galima naikinti netikusia architektūra, taip ir knygų verslą - blogomis knygomis. Tačiau tai tik teoriškai. Nedrįsčiau a priori vertinti, kuris dar neišdygęs pastatas naikins miesto dvasią, nedrįsčiau iš anksto pasmerkti jokio rankraščio. Teisę Visatoje gimti turti bet kas, tačiau ar mano žvilgsnis pagautų naujai atsiradusį vaizdą ar tekstą - kitas klausimas. Rankraščiai ir brėžiniai, esu kažkur girdėjęs, nedega. Taip, toto, Gamta išties nori eiti toliau. Mes galime tik padėti jai.
Architektūra - matematikos, fizikos, filosofijos ir menų pasaulius išvystęs ir į vientisą sistemą jungiantis, kartu su visuomene tūkstantmečius skaičiuojantis mokslas. Kalbant apie pastatus ir miestus, architektūros objektas - vertingų pastatų dizaino ir konstrukcijų principai. Miestų-gyvenviečių teritorijų planavimu/organizavimu užsiima architektūros šaka urbanistika. Gi knygų verslas - tik verslas. Savo prigimtimi - nei kultūra, nei menas, tik atsitiktinis medijos įrankis, techninė priemonė. Nesiginčysiu, spausdinta knyga kaip sąlyginė fizinė informacijos vieneto forma, perdavimo būdas, kaip laikmena turi auksinės plunksnos vertą savo penkių šimtų metų istoriją. Bet tik joje sudėtas autoryste ženklintas turinys yra ta tikroji mums esminė išliekamoji vertė - mūsų vidaus pradžia, būvis ir logiškas tęsinys.
"šiandieninė senutė knyga jau yra kultūrinis lavonas" - nesąmonė. knyga turi savą žavesį, kurio modernios medijos pakeisti nepajėgia. nes tai yra kai kas visiškai KITA. dėl to - nemirtinga, nors ir ne kiekvienam reikalinga.
"mirties manifestavimas": šiandieninė senutė knyga jau yra kultūrinis lavonas; Nedrįsčiau a priori vertinti, kuris dar neišdygęs pastatas naikins miesto dvasią, nedrįsčiau iš anksto pasmerkti jokio rankraščio.- - negi ragana Kornelija nepripratai. Ar neprisimeni prieš 150 m. Nyčės laikų ir daugumos piliečių tuo metu suvokimą (galutinai) savo mirtingumą ir to pasekoje totalų apokalipsiškumo pastebėjimus visame kame ką jie suvokia (net bakalėjoje). Ir būk žmogus, neaukštink tos knygos - ji ir įpratino žmogų būti vienu. Man tai gerai, nes aš labai talentingas, bet kitiems, ypač būsimoms motinoms (moterims) - tai akmuo po kaklu. Socialinių įgūdžių sotir
visada malonu susidurti su tokiais pat talentingais, kaip aš :). o knygos aš labai ir neaukštinu, tiesiog ji turi savo vietą ir turės - manau. beje, specai sako: internetas dar labiau didina žmonių vienišumą. ką manai? nors tavęs, aišku, jis niekaip neigiamai neveikia, kaip ir manęs :)).
specai taip negali sakyti (demagogai/parazitai gal) - sistemos (pagrindinė koproforso dalis inf įrankai) nesuderinamumą jau pastebėjo persų specai (apie nulį Kristaus a) arba Servantesas (don Kichotas paie 16 Kristaus a); bet tai nieko nesako. Stebint jaunimą, kuris dar nepaliestas šio dvidešimtmečio sistemos išsigimėliško terorizmo, interneto poveikis yra toks, kaip mano tėvas žaidžiantis su automobiliu. Systemos iškrypimai yra nekonstatacijos objektas, bet analizės pradžia