ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-24 nr. 870

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

EDWIN BENDYK. Sarajevo sindromas (6) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kiaulių karalienės vargai (94) • -kp-. Sekmadienio postilė (10) • VYTAS GEDUTIS. „Foto Bolivar“ (I) (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie islamo prievoles Kurane* (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Konjako ašara (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • DOMAS LINKEVIČIUS. Svetur II (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Keliautojas (2) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gaudymą krabiukų (18) • JUOZAS ŠORYS. Ašašninkų jotvingiai asarukai (14) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (IV) (2) • dalykai labai veiksmingi nuo stogo pavažiavimo (483) • Skelbimas: Paskaitų ciklas „Kelionės semiotika“ (45) • 2007 m. gruodžio 1 d. Nr. 45 (871) turinys (7) •

Sarajevo sindromas

EDWIN BENDYK

[skaityti komentarus]

iliustracija
Trys serbai (centre – G. Principas), įžiebę Pirmąjį pasaulinį karą, lydimi į teismą Belgrade. 1914

Profesorius Samuelis Huntingtonas, žymusis konservatyvus amerikiečių politologas, skelbia tezę, kad pasaulį drasko nesuderinamų civilizacijų konfliktai. Bene geriausias pavyzdys, pagrindžiantis šią tezę, yra Balkanai, kur susiduria islamas, katalikybė ir stačiatikybė. Girdi, trijų didžiųjų religijų ir jų pagrindu sukurtų vertybių sistemų susipynimas ir suteikia Balkanų katilui sprogstamojo potencialo.

Pačiame šio katilo centre įsikūręs Sarajevas. Kaip tik čia 1914 m. birželio 28 d. Gavrilas Principas šovęs į erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir jo sutuoktinę pradėjo kruvinąjį XX amžių. Po septyniasdešimt metų tame pačiame Sarajeve vykusios žiemos olimpinės žaidynės buvo pripažintos vienomis iš labiausiai vykusių. Jayne Torvill ir Christopheris Deanas šokdami ant ledo pagal Ravelio „Bolero“ ritmą, rodės, visiems laikams ištrynė Balkanų katilo sąvoką. Kas tada galėjo numatyti, kad po aštuonerių metų nebebus Jugoslavijos, o ant taip neseniai olimpiados dalyvius priėmusio oro uosto betono prasidės kitokios, kruvinos, žaidynės. 1992 m. serbų armijos pradėta Sarajevo apgultis truko beveik ketverius metus. Oro uostas tapo vieninteliu keliu pabėgti iš apgulto miesto. Nuo laisvos Bosnijos Sarajevo gyventojus skyrė tik pakilimo takas. Tačiau kelią į laisvę iš vienos pusės tvėrė Radovano Karadžičiaus armijos snaiperiai, iš kitos – JT pajėgų kariai. Pastarųjų uždavinys buvo užtikrinti oro uosto neutralumą. Todėl kai vieną 1993 m. vasaros naktį penkiasdešimt septynerių Bisera Začevič susirengė bėgti į laisvę, ją apšvietė JT prožektorius ir padarė taikiniu serbų kulkai. Paskui prie mirtinai sužeistos moters privažiavo JT transporteris, kad pagal humanitarizmo principus suteiktų pagalbą. Deja, buvo per vėlu.

Toks pat likimas kaip Biserą ištiko šimtus Sarajevo gyventojų. Nuo snaiperių kulkų ir artilerijos sviedinių mieste žuvo apie 11 tūkstančių žmonių. Antai vienoje Sarajevo gatvėje minimos liūdnos metinės. Prieš 14 metų, pirmosiomis apgulties dienomis, sprogus iš granatsvaidžio iššautai granatai, žuvo keturi vaikai. Dviejų žuvusių vaikų motina prisimena, kad jai neliko nieko kita, kaip į maišelį surinkti išsimėčiusias kūnų liekanas. Greta jos stovi pensininkas Jovanas Divjakas, buvęs Jugoslavijos krašto apsaugos generolas – serbas, tapęs Bosnijos ir Hercegovinos armijos vado pavaduotoju ir vadovavęs Sarajevo gynybai.

„Civilizacijų susidūrimas? Nesąmonė, – sako jis, rodydamas, kur ėjo fronto linija. – Paprasčiausias karas, kuriame kiekviena pusė siekė užimti kuo didesnę teritoriją.“ Tačiau kodėl karas taip išsiplėtė? Gal tai galima paaiškinti, kaip įtikinėja Huntingtonas, amžina įtampa tarp buvusioje Jugoslavijoje gyvenusių tautų, atstovaujančių skirtingoms religijoms, civilizacijoms ir vertybių sistemoms?

Ugas Vlaisljavljevičius, Sarajevo universiteto filosofas, primena Jugoslavijos komunizmo ir maršalo Josipo Broz Tito projekto fenomeną. „Tito sėkmę lėmė tai, kad jis sugebėjo paveldėtus tautinius konfliktus transformuoti į naują, revoliucinį visuomeninį potencialą. Lygios ir teisingos visuomenės be klasių ir konfliktų vizija užvaldė ne tik intelektualus. Ja tikėjo ir paprasti žmonės“, – aiškino jis tarptautiniame simpoziume „Naujoji Agora“, kurį Sarajeve surengė Lenkijos fondas „Fundacja Pogranicze“. 1952–1964 m. gyvenimo lygis, vertinant pagal realias pajamas, Sarajeve kasmet augo 11 proc. Miestas iš mažiau negu šimtatūkstantinio miestelio virto pusę milijono gyventojų turinčiu metropoliu. Prieš pat Bosnijos karo pradžią 1992 m. 50 proc. gyventojų save vadino bosniais (musulmonais), 30 proc. – serbais, 6,6 proc. – kroatais ir 10 proc. – jugoslavais, o miestas buvo daugiakultūrės, taikiai gyvenančios bendruomenės etalonas. Generolas Divjakas prisimena: „Geresnės sistemos už Tito socializmą nė su žiburiu nerasi. Visi turėjome pasus, galėjome važiuoti kur panorėję. Turėjome darbą ir gyvenome taikiai.“

Tačiau 1980 m. maršalas Tito mirė, o pasaulis pradėjo sparčiai keistis ir net liberaliausia socializmo atmaina negalėjo atlaikyti akistatos su globalia realybe. Sėkminga 1984 m. olimpiada jau negalėjo užkirsti kelio krizei. Tito išgalvotoje ir visą gyvenimą puoselėtoje Jugoslavijos politinėje sistemoje pradėjo rastis plyšių ir į juos ėmė skverbtis ambicingi naujosios kartos politikai, tokie kaip Slobodanas Miloševičius. Prasidėjusi ekonominė krizė ir kartu su ja augantis visuomenės nepasitenkinimas suteikė progą paieškoti naujų valdžios ir politikos įteisinimo šaltinių. Prasidėjo, anot serbų filosofo Ivano Čolovičiaus, simbolių politika, stulbinamai primenanti mūsų istorinę politiką.

Lemiamos žaidynės dėl Jugoslavijos ateities įvyko 1990 m. Tačiau padėtis buvo kitokia nei XX a. pradžioje. 1914 m. Balkanų katilas sprogo todėl, kad ten kirtosi didžiausių supervalstybių interesai, o XX a. paskutiniame dešimtmetyje Jugoslavija nugrimzdo į karus todėl, kad niekam ji nerūpėjo. Garsus ekonomistas Jeffrey Sachsas savo knygoje „Padaryti galą skurdui“ prisimena tuos laikus, kai jis teikė konsultacijas Ante Markovičiui, Jugoslavijos premjerui, rengusiam stabilizacijos planą. Pasak jo, Miloševičius visomis galiomis stengėsi sutrukdyti įgyvendinti tą planą, žinodamas, kad ekonominis nestabilumas padidins jo šansus įgyti valdžią. Serbų vado sąjungininku tapo Vakarai, įkalbinėję Markovičių neatidėti užsienio skolos mokėjimų. Stabilizacijos plano įgyvendinti nepavyko. Netrukus prasidėjo chroniški Jugoslavijos karai.

XX a. paskutiniame dešimtmetyje Balkanų katilo ir civilizacijų susidūrimo koncepcijos atrodė paprasčiausias ir geriausias suirusios Jugoslavijos konfliktų paaiškinimas. Pasitelkdami jį, europiečiai, susivieniję į tuometinę Europos Sąjungą, galėjo iš aukšto numoti ranka – girdi, Jugoslavijos problemos su mumis nesusijusios.

Praėjus dešimčiai metų – po Rugsėjo 11-osios patyrimo, o paskui po sprogimų Madride ir Londone, po riaušių Prancūzijos priemiesčiuose, po Theo van Gogho mirties ir Ayaan Hirsi Ali skandalo Olandijoje, po to, kai Prancūzija ir Olandija atmetė Europos Konstitucijos projektą, ir po referendumo dėl Katalonijos autonomijos, – Jugoslavijos patyrimas pasirodo kitokioje šviesoje. „Postbalkaniškasis sindromas pasireiškia visoje Europoje“, – minėtame simpoziume tvirtino serbų rašytojas ir Serbijos nacionalinės bibliotekos direktorius Sretenas Ugričius. Jo manymu, žemyną paveikė pax postbalkanica sindromas, kurio esmė – daugiakultūrės bendrijos irimas ir plintantis politinis populizmas, pagrįstas simboliais. Anot jo, šia liga serga visa Europa.

„Ksenofobija, nacionalizmas, religinis fanatizmas klesti kiekviename pasaulio užkampyje. Praėjus dešimčiai metų po Sarajevo apsiausties pabaigos, laikas sugrąžino mus į Sarajevą, kad naujai interpretuotume Bosnijos patirtį“, – tvirtina Krzysztofas Czyżewskis, Seinų fondo „Fundacja Pogranicze“, nuo seno skatinančio kultūrų dialogą, vadovas. Galbūt ši patirtis anaiptol nėra tik vietinio, balkaniško pakvaišimo išraiška. Galbūt, kaip teigia Ugričius, Balkanų patyrimas yra pranašiškas ženklas, atskleidžiantis visos šiuolaikinės civilizacijos ateitį.

Jos simbolis yra ypatinga vieta Sarajeve, viječnica – gražus, neoorientalistinis pastatas, kuris kadaise atliko rotušės funkcijas, o socialistinėje Jugoslavijoje buvo paverstas nacionaline ir universitetine biblioteka. Iki 1992 m. joje buvo surinkta du milijonai tomų, dokumentuojančių daugiakultūrę Bosnijos ir Hercegovinos tradiciją. 1992 m. Sarajevą apgulusi kariuomenė tyčia apšaudė pastatą ir sukėlė gaisrą, ir šis sunaikino visą kolekciją. Mustafa Ceričius, Bosnijos ir Hercegovinos didysis muftijus, primena simbolinį sutapimą: viječnica sudegė praėjus lygiai 500 metų po to, kai Kastilijos valdovai, aršūs katalikai, sunaikino užimtos Kordobos biblioteką.

1492 m. prasidėjo naujųjų laikų epocha, o pasibaigė ji 1992 m. Sarajeve. Jugoslavijos komunizmas buvo tik vienas iš bandymų realizuoti Apšvietos utopiją, teigiančią, kad žmonių ir visuomenės gyvenimą galima tvarkyti racionaliai, remiantis proto galia. Tito ir šimtai tūkstančių žmonių, deklaravusių jugoslavišką tapatybę, neabejojo, kad realiame gyvenime galima gyventi vienam šalia kito taikiai, panašiai kaip taikiai viena šalia kitos bibliotekoje guli milijonai knygų, parašytų skirtingomis kalbomis.

Nuniokota viječnica pamažu kyla iš griuvėsių. Tačiau jos buvusi didybė niekada nebebus atkurta, panašiai kaip Sarajevas bei Bosnija ir Hercegovina niekada nebebus daugiakultūriškumo simbolis. Šiandien daugiau kaip 80 proc. Sarajevo gyventojų sudaro bosniai. Serbai pabėgo į savo anklavus Serbijos Respublikoje, visas kraštas pasidalijo į uždarus getus, kuriuose galioja skirtingos konstitucijos. „Tačiau toks susiskirstymas į getus vyksta visoje Europoje“, – tvirtino konferencijos dalyvis Ashokas Bhalotra, architektas iš Olandijos. Kiti, svetimieji, imigrantai išstumiami iš „sveikų“ bendruomenių. Išstūmimas vyksta švelniai: turtingieji (kitaip tariant, baltieji) persikelia į uždarus rajonus, neturtingieji, daugiausia imigrantai, lieka komunalinių namų rajonuose, nustumti į visuomeninio gyvenimo periferiją. Netgi kairiosios partijos nebekelia senųjų, didžiųjų visuomeninės integracijos projektų.

Tačiau Joelis Kotkinas, amerikiečių mokslininkas, tyrinėjantis šiuolaikinių miestų raidos ir globalizacijos tendencijas, žurnalo „The American Interest“ puslapiuose įtikinėja, kad daugiakultūriškumo idėja nėra mirusi. Reikia tik pašalinti politines konotacijas ir palikti visą reikalą nematomai laisvosios rinkos rankai. Tuomet pradės plėtotis tai, ką jis vadina gatvių daugiakultūriškumu, kai prieštaringų interesų mediatoriumi taps rinka, varoma universalaus pelno troškimo.

Atremdamas konservatorių, tarp jų ir minėto Huntingtono, nuogąstavimus, kad Amerika praranda tapatybę dėl nepajėgių integruotis imigrantų antplūdžio, Kotkinas remiasi pačios Amerikos patyrimu. Jis pateikia argumentus, kurie perša išvadą, kad Amerikai negresia postbalkaniškasis sindromas. Priešingai, Jungtinės Valstijos juda postetninės ateities link. Prasideda epocha, kurioje tapatybė tampa rinkos pasiūlos objektu. Postetninis žmogus kuria savąjį „aš“ rinkdamasis rinkos siūlomus elementus: drabužius, muziką, maistą. Netgi religija vis labiau tampa šiuolaikinės rinkodaros objektu.

Sarajevas, regis, tam tikra dalimi patvirtina Kotkino tezę. Nuo pasiūlos čia net akys raibsta, galima nusipirkti ko širdis geidžia. Parduotuvėse lūžtančiomis lentynomis mielai priimamos Bosnijos markės, Amerikos doleriai ir Europos eurai, pasų ir gimimo liudijimų niekas nereikalauja. Galbūt naujasis Sarajevas, o vėliau ir visa Europa, taps tokia kaip Kotkino aprašytoji Amerika – „gatvės tendencijų, kurių plėtotės intelektualai kaip visada nepastebi, produktu“? Gal ir gundanti vizija, bet yra viena gana esminga bėda – panaši vizija jau kartą yra išsisklaidžiusi tarsi dūmas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą globali rinka funkcionavo neką prasčiau negu šiandien, o tuometiniai civilizuoto pasaulio gyventojai, kaip rašė iškilus XX a. ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas, „laikė tą tvarką įprasta, įtvirtinta kartą ir visiems laikams, kuri niekada nepasikeis, nebent į gera, o bet kokį nukrypimą nuo jos – šokiruojančiu, skandalingu ir lengvai atitaisomu“. Bet neilgai trukus, 1914 m. birželio 28 d., Sarajeve nuaidėjo šūviai.


„Polityka“, 2006.VIII.19

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103398. twiceafterdinner2007-11-28 23:51
"Prasideda epocha, kurioje tapatybė tampa rinkos pasiūlos objektu." Kiek postetninis zmogus, savaja tapatybe [savo "as"] pirkdamas-parduodamas rinkoje (skuduru, muzikos, maisto produktu pavidalu) is tiesu yra "as"?

103414. basas2007-11-29 10:31
Ar šio teksto vertėjas nusistatęs prieš kablelius? Labai daug kur jų trūksta šiame tekste... „Neką“ - kas čia per daiktas? Apie patį tekstą: savaime aišku, kad destabilizacija didėja ir didės, nes erdvės mažėja. Juk žmogus - teritorinis gyvūnas... be to, graužiamas vartotojiškumo viruso. Taigi kofliktų niekados nestigs. O maršalas Tito nušviestas kaip pažanguolis. Ar man tik taip pasivaideno?

103677. Baltrus2007-12-01 17:16
Tikrai, nėra ko aukštinti maršalo Tito, stalininiais metodais likvidavusio savo priešininkus-SSSR simpatikus. Buvo tokie lageriai Adrijos jūros salose, kur žmonės išeidavo iš proto nuo vandens ir maisto stygiaus ir saulės pertekliaus.

103728. -iras :-) 2007-12-02 00:11
Prieštaraučiau Basam, manau, kad kablelių kaip tik ne per daug ir ne per mažai. Aš gal norėčiau antros pastraipos pabaigoje ne "humanitarizmo ...", o "humanizmo principų", vietoje "postetninių" - "poetninių". O autoriui pritardama dėl to, kad "tapatybė tampa rinkos pasiūlos" objektu, laikau silpnu šį teiginį įrodantį argumentą "postetninis žmogus kuria savąjį „aš“ rinkdamasis rinkos siūlomus elementus: drabužius, muziką, maistą" - tai amžinieji poreikiai, ir juos tenkinant pasiūlos įvairovė skatina rinktis, tik gal ji ne tiek kuria, kiek atspindi tapatybę?..

103858. barsas2007-12-02 23:38
baltrau,eik tu nachui

103884. e2007-12-03 17:08
tolerancijos ribos pleciasi. o gal visai be ju?
aisku, politika netoleruotina, ta - tai jau ne. parasysi kaip libane bombarduojami kaimai su civiliais gyventojais- greit iscenzuruos. tiesa, tam virsininkas ir yra virsininkas. k a d n u s p r e s t u.

Rodoma versija 200 iš 204 
1:39:20 Oct 3, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba