Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-09-30 nr. 3347,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18644

PROZA

Paguoda

ILONA JANULIENĖ

[skaityti komentarus]


Eilinis tvankus vasaros penktadienis. Dirbu. Ties nosies galiuku vis tvenkiasi prakaito lašeliai, kol pagaliau lygiai šešioliktą valandą susiformuoja į didelį tobulos formos lašą ir smagiai kapteli ant svarbiausio kontoros popierėlio. Viskas. Taškas. Atsiplėšiu nuo kėdės ir, pasitaisiusi prie šlaunų prilipusį sijoną, nuskuodžiu laiptais žemyn. Vos tik atlapoju laukujes duris ir įžengiu į saulę, apima nuojauta, kad šiandien, būtent šį vakarą, kažkas nutiks. Hm, gal vyras anksčiau laiko grįš iš ekspedicijos... Jis – geologas. Dieve mano, visur viena ir viena. O gal... Einu dairydamasi į šalis, ieškodama atsakymo ar bent užuominos, patvirtinančios, kad nuojauta teisinga. Deja. Jokių signalų. Jokių ženklų.

Troleibusas, ir tas pilnas įraudusių abejingų veidų, darda į-pras-tai kas-die-niš-kai. Moters balsas, pranešantis stotelių pavadinimus, migdo. Tačiau jam ištarus „Klinikos“, netikėtai viduje sukyla nenumaldomas šleikštulys. Strykteliu iš vietos ir, sukaupusi jėgas, imu irtis pro dviem eilėm išsirikiavusius šešėlius. „Man reik išlipti... reikia... lip...ti...“ Kažkieno drėgnos rankos palydi iki suolelio, tačiau tik prisėdus prasmengu į tirštą tamsų debesį.

Tarytum iš tolybių palengva sugrįžta apleidę garsai, kvapai. Svetimi ir neatpažįstami. Rūke ryškėjančios melsvos sienos dvelkteli vėsa ir kūnu perbėga nemalonus šiurpas. Pajuntu, kaip kairioji krūtis lėtai, bet ritmingai susitraukia-atsileidžia, susitraukia-atsileidžia. Iš paskutiniųjų stengiuosi sukoncentruoti žvilgsnį ir pagaliau savo rankose išvystu raukšlėtą, kokonan suvystytą naujagimį. Apvalios pilkšvai mėlynos akys žvelgia tiesiai į niekur, o burna taip tvirtai įsikibusi krūties, kad, rodos, jokia pasaulyje jėga neatplėštų jo nuo manęs.

– Marija, pati pagalvok. Tu juk net nesilaukei! Neee, tai absurdas kažkoks. Tas vaikas ne mūsų. Supranti? Jis NE MŪ-SŲ!

– Viešpatie, o kieno? Kieno gi?!...

– Ką aš žinau. Koks skirtumas, pagaliau. Gal atsisakė kuri, – jis atsisėda ant lovos krašto, pasiremia rankomis galvą ir žiūri tuščiomis akimis. – Ir nerodyk man to prakeikto rando. Na taip, matau, kad jie kažką tau darė, ne aklas gi, bet... Kažkas pasinaudojo mumis. Nesuprantu, tik kam, kokiu tikslu. Ko gero, sekė, rinko informaciją. Žinojo, kad neturim vaikų, nesusilaukiam, bet geidžiam...

– Išeik. Girdi? Prašau... išeik.

Sunku dirbti, sunku susikaupti, kai žinai, kad namie, balkone paliktam vežimėlyje, miega tavo mažytis gyvas šiltas sutvėrimas. Ir man nusispjaut į visus šituos žvilgsnius ir šnabždesius už nugaros. Nusispjaut, nusispjaut...

Kol atsitūpusi apie kaklą vynioju šaliką, jis stovi pakėlęs smakrą, akis įsmeigęs į artimiausią lubų kampą. Mano akys, mano.

– Na, atsisveikink su auklėtoja ir keliaujam.

Šypteli, paduoda minkštą pirštinėtą rankutę – jo atsisveikinimas visada tylus.

Žingsniuojam neskubėdami pro tuščią parką. Pušų šakos linksta nuo svorio, rodos – tuoj perlūš.

– Mamyt, o ko tėvelis taip toli ieško? Gal kaulų kokių... Ką? O gal lobio?..

– Lobio, zuikeli. Tikriausiai lobio.

Atsisuku atgal. Sninga. Viską paslepiantis baltas purus apklotas baigia paslėpti ir mano pėdas.


 
Rodoma versija 1 iš 1 
0:50:08 Oct 3, 2011   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba