KAIP TAPAU ŠŠ

Ko tik naujo žmogus apie save nesužinai! Ir ne kokius „Žmones“, o „Literatūrmenį“ skaitydamas. Štai praeitam numery (balandžio 13 d.) bridau (p. 2), bridau (p. 3) per Eugenijaus Ignatavičiaus „Kolaborantų iliuzijas“, kol p. 19 sužinojau esąs ŠŠ (Šumausko šlovintojas). Cituoju: „Nusišnekama iki to, kad LTSR ministras pirmininkas Motiejus Šumauskas buvo „pirmojo ryškumo žvaigždė, padariusi akivaizdų įnašą į pasaulinę civilizaciją“ (V. Gasiliūnas).“

Pradžioj susinervinau dėl šito kvailo liapsuso, po kiek laiko pagalvojau: va taip ir randas „kontroversiškos asmenybės“ įvaizdis; visai intriguojamai skambėtų: partizano Broniaus Krivicko raštų rengėjas, metęsis adoruot sovietinės nomenklatūros šulų. Deja, mano digresijom ir manymais apkaišytas stilius taip aukštai nepajėgus pakilt. VU Filologijos fakultetas tokių pasažų apie žvaigždes ir įnašus pasaulio civilizacijon neskatino, čia kitą mokyklą reikia būt baigus...

Taigi kaip per Eugenijaus Ignatavičiaus malonę tapau ŠŠ? „Metuose“ (2006, Nr. 11) buvo pokalbis apie atsiminimų knygas „Atmintis be atminties“. 102 puslapy, pratęsdamas Vytauto Rubavičiaus svarstymus, kaip buvusi nomenklatūra kuria savo įvaizdį, pridūriau: „Yra ir dar radikalesnių svarbos įvardijimų. Tarkim, lyg niekur nieko pareiškiama, kad LTSR ministras pirmininkas Motiejus Šumauskas buvo „pirmojo ryškumo žvaigždė, padariusi akivaizdų įnašą į pasaulinę civilizaciją“. Regis, aišku, kad ne mano ši sparnuota mintis, kad kitam žmogui ji priklauso. Kalbėdami išnašų nesakom, bet jei jau rašau, turiu atskleist šaltinį. ŠŠ yra Algis Samajauskas, išleidęs knygą „Ąžuolai nebijo vėtrų: Atsiminimai apie Motiejų Šumauską“ (Vilnius, „Gairės“, 2005). „Vietoj pratarmės“ jisai rašo: „Gyvenimas man leido sutikti nemažai pirmojo ryškumo žvaigždžių (...). Šių žmonių (Antano Sniečkaus, Motiejaus Šumausko, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo etc.) įnašas į pasaulinę civilizaciją akivaizdus ir pamokantis, kaip reikia aukotis savo tautos labui“ (p. 10). Iš cituoto teksto ir susidėstė mintis, kurią prisiminiau dalyvaudamas pokalby „Metų“ redakcijoj. ŠŠ klausimu viskas.

Bet kadangi retai tenka rašyt meilės laiškus, dar apie vieną dalyką – nerimtą požiūrį į Klaipėdos kultūrą. Tai savotiškas irgi praeitam numery buvusio Rimanto Kmitos laiško P.S., skirtas pirmiausia Karoliui Baubliui, prižiūrinčiam literatūros kritiką. Pamačius Sigitos Bartkutės recenziją „Būtis trapi – būtis smagi“, dingtelėjo: vaidenas! Taigi jau skaičiau, buvo skelbta Gintaro Grajausko rengiamuos „Gintaro lašuos“ („Klaipėdos“ dienraščio priede) vasario 28. Nuorodos apie perspausdinimą – jokios. Negražu. Kad nesijaustum vienišas, Karoli, paguosiu: „Nemunas“ iš ten pat buvo vogtelėjęs (gal irgi nenorom, bet argi tai keičia esmę?) Nidos Gaidauskienės pokalbį su Laura Sintija Černiauskaite, taip pat nieko nepažymėdamas.

Tiek šįkart meilės – Virginijus Gasiliūnas