TIKĖTI AR NETIKĖTI

Pasaulio televizijos rodo: aukų Irake nemažėja. Lietuvos televizijose dainininkų ir užsidainavusių apie pavasarį daugėja. LNK laida „Nuo... iki“ tikrina magiją: ar tebeveikia piramidė Dzūkijoje, ar žmonės vis semiasi galios iš „stebuklingo šaltinio“?

Šiauliuose po paskaitos, skirtos Lietuvos televizijos 50-mečiui, gavau keblų klausimą apie vandenį. Iš pradžių maniau, kad per daug pilsčiau iš tuščio į kiaurą, bet paskui įteikė pernai vienoje Maskvos televizijoje sukurtą filmą „Vanduo“ ir paklausė: tikėti juo ar ne? Filmas lyg ir dokumentinis, lyg ir mokslo populiarinimo, gali būti ir „nuo ...iki“. Jo esmė – vanduo ne tik vanduo, bet ir sugerianti milijonų metų informaciją materija, keičianti savo struktūrą ne tik nuo karščio ar šalčio, bet ir nuo gero ar blogo žodžio. Vanduo gydo arba teršia mus, turinčius beveik 90 procentų vandens. Vanduo turi atmintį – tai bent. Kalba pasaulio moks­lininkai, rodo eksperimentus su pašventintu ir su paprastu vandeniu, cituojama „Biblija“, vaizdai primena A. Tarkovskio filmus. Pribloškiantis finalas: viso pasaulio religijos teigiamai veikia vandens struktūrą – švyti molekulinės snaigės, skiriasi tik jų kontūrai. Visi esame iš vandens kilę, ir viskas kosmose su juo susiję. Žemės ateitis – irgi. Tikėti ar ne, kad vandens stiklinė turi kosminės galios?

Anksčiau tokie filmai „Kronikos“ kino teatre sulaukdavo savaitinių eilių. Dabar liko tik televizija, kuria ne visada gali pasitikėti. Kaip rašo romane „Hektoras ir Bernardas“ estų filosofas Reinas Raudas, pramokęs ir lietuviškai, „televizija ir spauda mano akyse yra praradusios svarbą, aš jų tiesiog nepastebiu, kaip nepastebi lentynų su kačių ar šunų ėdalu žmogus, atėjęs į maisto parduotuvę nusipirkti maisto sau. Tikriausiai ir šunų ėdalas yra įvairios kokybės, bet tai juk neturi man rūpėti“. Pragariškų scenų tapytojas Šarūnas Sauka pila dervą ant televizijos: „Ten tiesiog pasišlykštėjimo bedugnės. Atrodo, jau prieitos idiotizmo ribos kokioje nors laidoje (...) Na, galvoji, toliau jau tikrai nebėra kur. Ne, pasirodo valstybiniu lygiu prasideda idiotizmas. Tada galvoju, kad visa tai eis dar toliau.“

Prieš 50 metų, nepaisant propagandinio idiotizmo, viskas televizijoje atrodė kaip gyvybės vanduo. Žiūrėjome viską: pirmuosius diktorius, pirmąsias žinias, sudėliotas iš laikraščių iškarpų ir kino kronikos, ypač pirmąsias transliacijas iš sporto arenų ir koncertų salių. Dabar bėgame ne per pasaulį, o per televizijos kanalus. Nuo vandens – prie duonos mūsų kasdieninės. Atsimenu, kaip žurnalistas Vitas Lingys (vėliau žuvęs nuo kulkos) kartą į seminarą atsinešė 4 maišelius grūdų, papylė juos ant stalo ir užminė kursiokams mįslę: kur rugiai, o kur avižos? Dabar Rūta Grinevičiūtė „Paskutinėje instancijoje“ (LNK) laksto po parduotuves ir klausinėja, ar pažymėta, kas genetiškai modifikuota, o kas – ne. Ar kas žino, kaip genetiškai apdoroti augalai veikia mūsų sveikatą? „Gyvenimo linijoje“ (RTR „Planeta“) Piotras Kapica, buvęs laidos „Akivaizdu, nors neįtikėtina“ vedėjas, sako, kad prieš kokį milijoną metų mažyčio geno pasikeitimas nulėmė homo sapiens atsiradimą. Televizija mus pavertė homo ludens. Kuo tapsime prisikirtę naujoviško maisto? Daugelyje JAV valstijų išnyko bitės. Lietuva dar ginasi nuo galingų maisto kompanijų invazijos. Bet ar ilgai, jei tik vienas mokslininkas „Paskutinėje instancijoje“ pripažįsta mokslo silpnybę: pernelyg įsivaizduojame esą visažiniai. Filmas „Vanduo“ įspėja: kiekviena mūsų mintis ar intencija nedingsta be pėdsakų. Geri ar blogi žodžiai – irgi.

Edita Mildažytė (LTV) sako, kad žydai iš seno žino gerų darbų galią ir dešimtąją pajamų dalį atiduoda labdarai. Lietuviai labiau linkę savo tautiečius išmelžti, o ne padėti. Jei ir duoda, laukia amžino dėkingumo. Bet kaip kitaip surengsi „Bėdų turgų“ (LTV)? Žurnalistai negali gyventi be šurmulio. „Puikiajame šou“ (TV3) primenamas pagrindinis jų darbo principas: privalai iš musės padaryti dramblį. Jei atvirkščiai – niekam neįdomu. Buvęs Rusijos kultūros ministras Michailas Švidkojus turbūt mano atvirkščiai: laidoje „Gyvenimas gražus“ (RTR „Planeta“) vaidina mergišių ir kartu su visais, tarp kurių ir buvęs populiarios laidos „Gyvūnijos pasaulyje“ vedėjas Nikolajus Drozdovas, traukia dainą apie mergišius. „Šlovės minutėje“ (PBK) rusų rašytoja Tatjana Tolstaja balsuoja „ne“ prieš pianistą, kuris skambina kojomis, bet teigiamai įvertina unikalią merginą, kuri dainuoja dviem balsais – kaip Liudmila Gurčenko ir kaip Borisas Moisejevas. Mūsų žvaigždės traukia duetu, bet gal ir lietuviška „Šlovės minutė“ ne už kalnų? Gal ir mūsų televizijai jau ruošiami smuikininkai, sugebantys griežti smuiku iš abiejų galų? Taip prabėgo balandžio 15-oji – pasaulinė kultūros diena.

„Algimantas ieško šonkaulio“, – paskelbė Henrikas Vaitiekūnas LTV laidoje „Būna ir geriau“. Erdvus namas, gražūs baldai, bet Algimantas neturi su kuo aptarti televizijos. Gal ir Adomas gavo Ievą, kad būtų į ką žiūrėti? Tik ar nenutiks, kaip nutiko „AXX. Gėris 2“ filme „Dėmė“: atsiskyrėlis Matas parsiveda iš miško priluptą vyruką, o tas pradeda šeimininkauti trobelėje. „Aksininkai“ į „Gėrį 2“ pakvietė anglus, kurie pažadėjo, kad „Geismo ir grožio“ finalininkas Emilis Vėlyvis su filmu „Zero“ pateks ne tik į Anglijos ekranus, bet bus pakviestas ir į Kanus. Lietuvoje „AXX“ kol kas gavo 10 000 litų valdiško palaikymo. Nelengva patekti į lietuviško kino trobelę...

Skirmantas Valiulis