Be titnago,
be saulės,
ugnis įsiraitė į kirmėlių magistralę,
prasigraužė kraujo kanalą,
įdumpliavo širdžių liejiką,
kūną paversdama
fakelu. Šviesa iš šviesos,
ugnis iš ugnies, užblėso akys žmogaus,
sklidinos liepsnos, salamandra
įsvilino pelenus
po akmeniu.
Dabar ugnis –
ant nukritusios ugniagesio pirštinės,
ugnis jo delne,
ugnis medienoje,
sėkloj, pelenuos. Ugnis,
apsivijus užuolaidos apačią. Ugnis,
kur didžioji salamandra
suka ratus aplinkui upės žiotis. Ugnis,
šnypščianti iš savosios knygos.
Ugnis šiauduose,
ugnis vagies gerklėje,
kiklopo aky,
ant paukščio snapo; ugnis,
kai lydosi šamotas,
ugnis už nedegančios sienos,
ugnis, kur liepsnoja nykštukinės amfibijos,
ugnis, kur jos raudonas liežuvis
liežia pro mėlyną kraujo asbestą.
Ypac toks turinio ir formos atitikimas. Kazkoks naturalus ugnies stichiskumas. Man tikrai patiko. Nors as, priesingai nei dauguma sitos svetaines atsauksmiu autoriu, tik profanas.
Degėsių kvapas Pegaso vietoje... Kaip tik žiūrėjau diskusijas per NBC, CNN, etc.: sugužėję „gaisrininkai” visur rado tą patį vieną padegėją -- priemonę-ugnį tikslu pasirinkusį narcissizmu sergantį neįgalą.
Galima parašyti ilgiausią šio teksto pratęsimą. Tam gal reiktų pasiimt kokį "X kalbos didysis žodynas". Geriausiai tai atliktų kompiuteris, nes kiekvienoj eilutėj turės pagal kokį nors atsitiktinumo dėsnį parinkti, kad būtų vis kiti žodžiai po "Ugnis". Bus nuostabios metaforos:
Ugnis natipuodyje
Ugnis, ten kur kabo varvekliai
Ugnis ant kanalizacijos šulinio dangčio
Tęsti galit patys. Gi tai "poezija", taisyklių beveik nėra.
Ui, vienos X kalbos žodyno nepakaks. Reikia dar super intelektualą vaizduoti. Tada kiklopo neužteks, reik paimti įvairių tautų mitologijos ir religijos žodynus:
Ugnis Krišnos akyje
Ugnis Apsaros šlaunyse
Ugnis Achūra Mazda rankoj
Baikit čia tyčiotis. Man, pavyzdžiui šis eilėraštis buvo be galo naudingas praktine prasme - išėjau iš namu pamiršus įjungtą šildytuvą, ir bevažiuodama prisiminiau šį rytą perskaitytą eilėraštį "ugnis, apsivijus užuolaidos apačią...". Na, ir savo šildytuvą įjungtą prisiminiau. Teko grįžt, bet namai "sveiki". O dar sako, kad poezija, kaip ir kiti menai, niekam nenaudingi. O jei rimtai, tai iš tiesų nėr čia ko tyčiotis, ką mes žinom, kodėl tas eilėraštis buvo parašytas...
Kas prisimena Martinaicio "Vaziuosime, namai, I Vilniu"? Tai daro sita jo pasisakyma dar skaudesni. Sita straipsni reiketu privalomai ireminti, liepti mintinai iskalt kiekvienam zuokui, savivaldybes architektam, kitiem klerkam, ireminti 2mX3m remuose ir pakabinti zuoko svetaineje, miegamajame ir uzkabint ant jo namo vietoje reklaminio plakato
Šiaip tai daugelis ugnyje gyvena -- Šnipiškės taip nuostabiai ugnyje. Nors realiai -- įdomiausias matytas gaisras (ugnis) buvo statomo TV bokšto. Įdomu buvo stebėti gaisrą 200 metrų aukštyje.
Atrodo, literatūra numirė XX a. viduryje. Pati savaime. Todėl, kad viską pasakė papasakojo, išsakė išpasakojo pirmtakai. Beliko sapalionės ir spėliojimai, kodėl, pavyzdžiui, šitą eilėraštį poetas sukūrė. Gal neišsimiegojo, gal persivalgė, gal jo niekas nemyli, gal Šnipiškėse vėl supleškėjo lūšna. Ir niekam neateina į galvą pasvarstyti, ką poetas pasakė.Visiems aišku, kad nieko.
užvakar pagalvojau, kad gera eilėraščių knyga yra ta, kurią galima vakare atsigulus paskaitinėt atsiverčiant pirmą pasitaikiusį puslapį, pavargusiomis akimis ir per dieną išūžta galva. tą vakarą "panaktinis" tomelis buvo Marčėno "Eilinė"
knygų krūvelei ant prielovinės spintelės pasiekus kritinį aukštį, paprastai naktį ji griūna, ir iš kairės pasigirsta piktas balsas. ryte knygų lavonėliai iškaišomi į lentynas ir padaroma vieta naujiems kūneliams. ir viskas prasideda nuo pradžios
Visai geras eilerastis. Kataloginis, ant greituju, i poezijos paukste saudoma kalasnikovo (ar Uzi) serijomis - tos ugnies poziciju apibreztys. Bet normaliai, kataloge, kaip auksingoje dirvoje, blyksteli liudnumas.