Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-20 nr. 3139

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
UGNIS
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
 Marcelijus Martinaitis.
VILNIAU, KAIME MANO…
41

POKALBIAI 
• „NEMUNUI“ – 40!13

KNYGOS 
• „GYVENIMO APOLOGIJA: NIETZSCHE’S TEORINĖS INTERPRETACIJOS“1
• „LIETUVOS VALDOVO DVARO PRABANGA XIII A. VIDURYJE–XVI A. PRADŽIOJE“1
• „DŽENTELMENAI IR ŽAIDĖJAI“1
• „LAKŠTINGALŲ NAKTIS“
• SĄŽININGŲ LIUDIJIMŲ KNYGA3
• Paulina Žemgulytė.
KNYGA KAIP TEATRALIŠKAS MOSTAS
• Karolis Baublys.
AR ANTANAS VIENUOLIS TĖRA UŽMIRŠTA KLASIKA
3
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Dorothea von Törne.
PILKASIS DELFINAS

DAILĖ 
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.
VILNIAUS MENAS IR MENININKAI GRAFIKO AKIMIS
• Rita Mikučionytė.
NAUJOS IDĖJOS IR PROVOKACIJOS R. NOREIKAITĖS-MILIŪNIENĖS TAPYBOJE
• DAILĖS KONKURSAS „LIETUVOS LAIKAS“
• Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
ALBINAS ELSKUS – MISTIŠKŲ VITRAŽŲ KŪRĖJAS
• MIKO J. ŠILEIKIO IR TEOFILIO PETRAIČIO PREMIJŲ DAILĖS KONKURSO „LIETUVOS LAIKAS“ NUOSTATAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
JERONIMUI KAČINSKUI – 100
1
• Aušra Narvydaitė.
2007-ŲJŲ „SUGRĮŽIMAI“

TEATRAS 
• „BEMBILENDO“ PREMJERA
• IV TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „KARAKUMŲ ASILĖLIS 2007“1

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ22

PROZA 
• Justinas Bočiarovas.
PROST A
10

VERTIMAI 
• Ota Pavel.
KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ8

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI
• KAIP TAPAU ŠŠ1
• LMKA
• PRASIDEDA BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ
• EUGENIJUS MINDAUGAS BUDRYS
1925 02 16–2007 04 06

SKELBIMAI 
• KONKURSAS KALBOS PREMIJAI GAUTI
• LITUANISTIKOS TRADICIJŲ IR PAVELDO ĮPRASMINIMO KOMISIJA SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• Vaiva Kuodytė.
PAVASARINĖS NUOSKILOS
39

SIC!

VILNIAU, KAIME MANO…

Marcelijus Martinaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arnoldo Baryso nuotrauka

Vilnius dabartiniams jo gyventojams daugiau nei po poros šimtų metų pagaliau vėl tampa didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvos miestu – sostine su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: naujoviška architektūra, globalizacijos poveikiais, naujų gyventojų antplūdžiu, gatvių kamša bei tarša, pramogų ir komercijos brovimusi į ypač pažeidžiamus senuosius kvartalus, savo galias demonstruojančiu naujuoju valdžios, biznio bei kriminaliniu elitu, agresyvia prabanga, bomžais, šiukšlynais, išmaldos kaulintojais.

Kas galėjo pagalvoti, jog kada nors bus nesveika kvėpuoti Vilniaus oru, ir dar – pačiame jo seniausiame sakraliame centre! Visos įmanomos erdvės užimamos, privatizuojamos, grobiamos, aptveriamos, stumiant į paribius visa, kas negali apsiginti, kam neparašyti ir nerašomi įstatymai. Beje, ir įstatymai, susiblokavus valdininkams ir verslui, taip pat sumaniai „privatizuojami“.

Pagaliau pirmą kartą pajutome, kad Vilniuje darosi ankšta, kai kur – net labai, Vilniuje, kuris garsėjo ir kurį garsinome žaliomis kalvomis, laisvomis erdvėmis, unikalia gamtos apsuptimi, tas grožybes rodėme svečiams. O dabar ji, gamta, nors ir lėtai, traukiasi iš kelio įžūliems pinigams, automobiliams, „akropoliams“, prekybos gigantams. Vilnius, atrodytų, dabar neturi kokių nors aiškesnių savo kultūrinių, urbanistinių bei geografinių vystymosi ribų, savo vizijos, ką, sakysime, patvirtina ginčai dėl naujai iškepto jo plėtros plano. Taigi, sostinė neturi susikūrusi savo aiškios ir pastovios urbanistinės bei architektūrinės vizijos, todėl plėtros eklektika, kaip ne kartą įsitikinome, ypač paranki tenkinti nežabotus verslo ar šiaip visokių avantiūristų apetitus.

Laisvai paleistas daugintis, plėstis į aukštį ir plotį, kyla toks nenusakomas monstras, ryjantis didžiausius mokesčių mokėtojų pinigus, intelektualiai sekinantis provinciją. Čia visai Lietuvai nustatomos kainos, skirstomi pinigai ir nuvertinamas daugybės žmonių triūsas, iš čia su elitine kultūra plinta „postmodernus“ kultūrinis snobizmas ir politinis avantiūrizmas, korupciniai ryšiai, o seniausias mūsų Vilniaus universitetas, kuriuo taip didžiuojamės, akivaizdžiai netenka humanitarinės aureolės, praranda net savo istorinės mokslo šventovės šlovę.

Keistai atsirūgsta toks gerai pažįstamas sovietinės sostinės modelis: viskas privalo būti sutraukta centre, po ranka valdžiai, valdininkams, kurie čia dauginami be jokio saiko. Dėl mero kėdės kaunamasi aršiau nei dėl prezidento vietos. Daug šnekėta, bet vadinamoji regioninė sklaida iš čia, kaip buvo tikimasi, menkai plinta: „centras“ daugiau ima, negu atiduoda, todėl sostinę valdyti pelningiau nei kokią „Mažeikių naftą“. Sako, Vilnius finansinėmis, verslo ir kitomis išgalėmis jau atstoja pusę Lietuvos!

Žinoma, sostinė turi būti sostinė, įvairūs pokyčiai bei modernizacija neišvengiama. Reikia jai ir prašmatnumo, ir blizgesio, ir reprezentacinių teritorijų, nes Vilnius turi reprezentuoti valstybingumą, kartu būdamas žymiausias istorinis, kultūrinis, sakralinis bei mokslo centras, derinantis šias visas funkcijas, nė vienos jų neužgožiantis. Tačiau to negalima pasakyti apie šiandien dominuojančią miesto, tiksliau – sostinės viziją.

Vilniaus, kaip jis atrodė anksčiau, tokio jau nėra, t.y. mūsų miesto, koks jis buvo seniesiems vilniečiams, jo kultūriniam elitui, čia gyvenusioms tautoms, mums, jaunesniems, vadinamai „pirmajai kartai nuo žagrės“. Stiklais, prašmatniais prekybos „centrais“ blizgėdamas į nebūtį grimzta istorinis miestas, supanašėdamas su Vakaruose nusižiūrėta stiklais tviskančia komercinių ir pramoninių priemiesčių architektūra, tarsi pats tapdamas kažkokiu Europos priemiesčiu be jam būdingų struktūrinių bei erdvinių ženklų.

Kokiam galui iš Vilniaus dabar daromas toks nepatogus didmiestis, kai to neturėtų reikalauti nei jo geografinė padėtis, nei istoriniai bei erdviniai parametrai, nei gyventojų perteklius, kuris, nežinia kieno valia, nesulaikomai auga? Vilnius galbūt jau praranda paskutinį šansą tapti miestu, kuriame būtų malonu, jauku ir patogu gyventi.

Pamestas kažkoks svarbus nuo pašalinių jėgų bei savų plėšikų miestą saugojęs raktas, todėl atsiveria laisvos erdvės persemantizavimui, degradavimui, niokojimui. Veikia savotiškas provincializmo sindromas, siekiant, kad Vilniuje būtų kas nors „kaip Niujorke“, Briuselyje ir kitur. Iš ten parsivežama įvairiausių nusižiūrėtų kopijų, kurios pavirsta išsigimėliškais dešiniojo Neries kranto architektūriniais kastratais, stiklinėmis pamėklėmis, plintančiomis kaip naujamadiškas sostinės stilius.

Vilnius akivaizdžiai praranda kultūros ir meno miesto vaizdinį, nors ir pretenduoja į 2009 m. pasaulio kultūros sostinės vardą. Tik kažin kiek jo, autentiško, beliks, ypač kai matai, kaip pačios griūva senų pastatų sienos, kaip ekskavatorius negailestingai jaukia jo archeologinius sluoksnius, kaip keičiamas išorinis namų ir gatvių vaizdas? Įsigalintys nauji industriniai bei komerciniai standartai niveliuoja istorinių rajonų autentiką, miesto struktūrą, senamiestis integruojamas į visą Vilniaus komercinę infrastruktūrą.

Vienas žinomas fotomenininkas, daug metų fotografavęs Vilnių, sako, jog senamiestis dabar labiausiai tinka daryti nuotraukas reklamai, turistiniams bukletams, reklaminių leidinių viršeliams, Lietuvos „imidžą“ reklamuojantiems albumams, o ne meninei fotografijai. Labai greitai, kaip jau sakiau, mūsų akyse Vilnius netenka savo unikalaus meninio istorinio vaizdo!

Taigi netenkame dar vieno miesto. Nesenas Vilnius, tariant V. Drėmos žodžiais, dingsta arba jau yra dingęs. Sunku suskaičiuoti, kiek tame mieste yra buvę miestų. Tie miestai mieste dabar atpažįstami tik iš pavienių detalių, prisiminimų, paveikslų, nuotraukų, šventovių bokštų, literatūros kūrinių, gatvelių perspektyvų, į kurias dar neįsiveržė nuvorišai. Tai A.Mickevičiaus, J.Bułhako, iš naujesnių jos gyventojų – V.Drėmos, Cz. Miłoszo, A.Žukausko, T.Venclovos, J.Vaičiūnaitės Vilnius. Dažna kultūrinė, tautinė ar socialinė gyventojų grupė čia turėjo savo Vilnių.

Dar yra ir kaimo Vilnius, kurį atsivežėme po karo. Dabar dažnai pajuntu, kaip manyje veikia ankstyvoje jaunystėje patirta ta kaimiška Vilniaus nostalgija su jo buvusiais nešvariais kiemais, apsilupinėjusiomis sienomis, karo griuvėsių liekanomis, jį užplūdusiais ir įvairiomis tarmėmis kalbančiais kaimiško sukirpimo jaunais žmonėmis, tačiau su nuostabiais bažnyčių bokštais ir iš visur matoma Gedimino pilimi, nors ir su okupantų pasiūta vėliava.

Daug gražiausio Vilniaus su nuostabiais ir iškiliais bokštais buvo matoma viršuje, danguje, tarp kalvų, debesų, po saule. Tas viršutinis Vilnius jau visiems laikams sugadintas, dešiniajame Neries krante kylant „Niujorkui“, išaugus tiems stikliniams monstrams, suniokojusiems tokį pažįstamą ir nepakartojamą miesto siluetą, žalių kalvų ritmą, nuostabų ryšį su tolimomis užmiesčio erdvėmis!

Į Vilnių po karo atvykę jame jau beveik neradome seniems kvartalams būdingų senučių, dėvinčių seno kirpimo drabužiais, orių senukų su lazdele ir šuneliu, vienuolių, senienų krautuvėlių, savo skurdu prekiaujančių žydų. Dar buvo tik užrašų įvairiomis kalbomis, persišviečiančių pro gaisrų suodžius ar tinką.

Kažin ar Vilnius tada buvo miestas? Kartais atrodo, kad vienu metu jis buvo tapęs didžiausiu Lietuvos kaimu. Jis beveik jau neturėjo savo senųjų gyventojų, net keletą metų jame gyvendamas nebuvau sutikęs nė vieno tikro vilniečio! Atvykusieji su senąja, gerokai praretinta ir išblaškyta vilniečių karta beveik nesusitiko. Miestas neteko žydų, jį paliko didžiuma senųjų lenkų, daugelis inteligentų buvo represuota. O juk ne pirmą kartą jis degė, keitėsi gyventojai, labiau nei kitame Lietuvos mieste. Kas jį ištiko dabar?

Galvoju, ar iki šiol Vilnius nekenčia nuo to, kad didžiuma jo gyventojų buvo visokie migrantai, emigrantai, ateiviai, kolonistai? Ištuštėjusį miestą „okupavo“ provincija, naujojo režimo vairuotojai ir šaukliai. Į sostinę vieni vežė savo neturtą, sulaužytas biografijas, bėgo iš kolektyvinamų kaimų, mažų provincijos miestelių, iš ten atsivežė savo nuoskaudas, įpročius, dainas, „išnaudojamųjų“ kompleksus, kerštą turtui ir prabangai, kūrė agresyvią poeziją, ardydami brangius baldus, kūrendami prašmatnių butų ir salių parketą.

Po karo traukėme į jį berželiais apkaišytais sunkvežimiais su daina: „Atstatysim miestą Gedimino“... Važiavome į buvusį prarastą, bet suromantintą miestą, pažįstamą iš K.Šimonio vizijų, tarpukario atvirukų, mintyse su mokyklose pai­šyta trispalve Gedimino bokšte. Tačiau mes jo visai nepažinojome, ir beveik iki to meto, kada jame užaugo mūsų vaikai ir kada patys apie jį pradėjome rašyti, skaityti senųjų vilniečių prisiminimus, ieškoti pavardžių, veidų, piešinių, nuotraukų, miesto planų, senųjų gatvių pavadinimų, vietų, kuriose stovėjo rūmai, šventovės, senieji gynybiniai įtvirtinimai.

Tai buvo tarsi didelis naujakurių kaimas, paveldėjęs šeimininkų paliktą ir ištuštėjusį, nusiaubtą dvarą. Dar ne taip seniai eidami Gedimino prospektu, lyg grįždami iš kaimo gegužinių, traukdavome „Žveng žirgelis lankoj“... Čia kalbu ir apie save. Naujai atsikėlusieji net nežinojo, kieno butuose gyvena, kas buvo jų šeimininkai, kur jie? Pagaliau – kas yra miestas, ypač toks, kuris vadinamas sostine. Tikruoju miestiečiu tampama ne iš karto. Taigi visa bėda, kad miestas neturėjo vilniečų, o jame įsikūrusieji buvo tik gyventojai, kuriems Vilnius tebuvo kažkokia tarpinė stovykla „į šviesią ateitį“.

Vienokia ar kitokia miesto atmosfera priklauso ne vien nuo jo architektūros, geografinės padėties, bet ir nuo to, kas ir kaip jame sėsliai gyvena. Kažkodėl mažai atkreipta dėmesio į tai, kad Vilniuje veikė ir dar, atrodo, veikia demografinė drama, kuri tęsiasi kelis dešimtmečius. Paprastai iš kažkokių nenusakomų požymių atpažįstame, jog štai tas kaunietis, šitas klaipėdiškis, telšiškis, o šitas šiaulietis ar panevėžietis. O juk taip nepasakysi apie dažną Vilniaus gyventoją kaip apie tam tikrą kultūrinį bei etninį vilniečio tipą, kuris, perduodamas iš kartos į kartą, tampa literatūros ir meno personažais. Būdinga, kad lietuvių prozos veikėjai tik dabar pradeda gyventi Vilniuje!

Todėl ne taip lengva kalbėti apie susitelkusią ir atsakingą miesto bendruomenę, kuriai būtų svarbus miesto likimas. Matome, kaip kartais valdininkai ciniškai pasityčioja iš tokių pavienių santalkų, trukdo dalyvauti lemiant vieno ar kito pražūtingo projekto likimą. Negaliu suprasti vieno dalyko, kodėl kai kurie žymūs intelektualai vis dar laužo ietis dėl atstatomų Valdovų rūmų, bet tarsi nemato, kas darosi Vilniuje, kaip naikinamas arba nyksta jo istorinis paveldas.

Tuo tarpu į būrelius susimetusių vilniečių balsas niekaip neprasimuša pro gerai valdininkijos izoliuotą, garsų nepraleidžiančią sieną, pagaliau ir ta valdininkija yra visokių galų sąmėžinis, atkakęs į čia daryti biznio, spraustis į valdžią, valdyti pinigų, statyti, privatizuoti, gauti didžiausių Lietuvoje algų ir elgtis kaip laikinoje stovykloje.

Vilniuje turime bjauriausią ir neatsakingiausią valdininkiją, kurios veikimo įpročiai iš čia plinta po visą Lietuvą. Su valdininkija susiblokavusį verslą galima vadinti naująja nomenklatūra ar kasta, kurios jau neįveikia jokia politika. Kartais matau, kaip į rinkimus eina daug tikrai dorų ir sąžiningų politikų, kurie nori įveikti šias įvairias valdininkų pastatytas žabangas.

Tačiau kaip greitai jie į tas užtvaras atsimuša, vieni pavargsta, kiti paskandinami ištraukus įvairių „kompromatų“, įpainiojami į keisčiausias bylas, dviprasmiškus ryšius. Reikėtų paskaičiuoti, kurių daugiau viešai susikompromituoja: ar verslininkų, paskendusių korupcijoje, turinčių gerus čiuptuvus įvairiose valdymo srityse, nusikaltusių kultūrai, žmonėms, triumfuojančiais veidais išeinančių iš teismo salių, ar politikų? Renkamą valdžią, bent teisiškai, rinkimų metu galima nuversti, o šitos neapčiuopiamos, turinčios didelių galių nematomos „abonentinės“ sistemos neįstengia paveikti netgi teisinės institucijos. Tad neretai kyla klausimas: kas valdo miestą? Kiek jo valdyme dalyvauja patys vilniečiai?

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Ką galima apie šio miesto ateitį pasakyti, kai iš viešumos eliminuojamas jo kultūrinis ir intelektinis elitas, kuris paprastai būna atsakingas už tai, kas yra aukščiau už verslo interesus ar politinius santykius? Nuo scenos jau pašalinta visa Atgimimo pirmeivių karta, kuri iškilo susitelkdama prieš sovietinio režimo nomenklatūros savivalę.

Tada, režimui jau galuojantis, ką nors apginti, išsaugoti gal net buvo lengviau. Valdžia tik atrodė galinga, tačiau ji turėjo vieną gerą savybę – jau buvo pilna baimės ir netikrumo. Jeigu ne grupelė žmonių, susitelkusių saugoti miesto, drįsusi į akis sakyti tiesą, Vilnius šiandien būtų atrodęs visai kitaip. Valdžia bijojo viešumos, disidentų, savilaidos ir, gali atrodyti keista, – net Maskvos, kad ji nesužinotų, ko jai nereikia žinoti.

Vienaip ar kitaip Vilnius, kaip sakiau, netenka kultūros miesto bruožų, o jo centras, reprezentacinė sostinės ašis – Gedimino prospektas, buvusios savivaldybės pastatas, mūsų unikalusis senamiestis tampa didžiausiu komerciniu „marketu“, jo architektūrinį savitumą ima gožti prekybinis kičas. Dabar net sunku pasakyti, kada patenki į senamiestį, nes ir čia tave pasitinka tie patys erotizuoti reklaminiai skydai, didžiulės vitrinos, kičas. Iš karto gali net nesupras­ti, kad esi seniausioje miesto dalyje, jei nepažvelgi aukštyn į šventovių bokštus, kurie kol kas dar nepritaikyti reklamuoti įvairioms pramogoms bei prekėms.

Taip miestas praranda savo gyvensenos kokybę. Stambieji verslo rykliai virškina visa, kas tik įmanoma. Tiesiog akyse „virškinamos“ mažos parduotuvėlės, kavinukės, užeigėlės, dirbtuvėlės, viską stambinant, aukštinant, plečiant. Nelieka tų mažųjų „objektų“, kuriuose žmonės vienas su kitu susitinka, yra pažįstami, žino vienas kito poreikius. Štai ko jau nėra – nutraukiami ryšiai tarp miestiečių!

Galima sakyti, jog jau beveik baigiamas kultūros trėmimas į pašalius, siaurinant jos veikimo bei poveikio zonas pačiame centre. Buvo daromas didžiulis nusikaltimas ardant nusistovėjusią kultūrinę sostinės infrastruktūrą, kuri žymiausiuose pasaulio miestuose išlieka šimtmečius. Juose pastoviai veikia tokie kanalai, takai, kuriais susisiekia menas, menininkai, kultūros kūrėjai. Naujieji valdininkai didžiausią žalą sostinei padarė sunaikindami Menininkų rūmus, išardydami atsiradusią unikalią, įvairius meno reiškimosi būdus integruojančią kultūrinę infrastruktūrą, išblaškė menininkus po tokius uždarus profesinius klubus.

Panašiai kaip kolūkiuose buvo naikinamos kiaulių fermos, nūnai užsimota net prieš kultūrinius pastatus, kaip nevertingus sovietinius reliktus, atiduodant juos į įžūlių biznierių rankas. Kino teatras „Lietuva“, Profsąjungų rūmai, Sporto rūmai anapus Neries... Mažesnių „objektų“ net neskaičiuoju. Dabar susiprotėta, kad tuos „objektus“ valstybei reikėtų atpirkti. Geras biznis – nusipirkti tai, ką jau už niekus pardavei! Tik kažin kur dabar tie buvę pardavėjai?

Pagrobti, nustumti į pašalius dar yra ką net pačiame Gedimino prospekte. Akis bado trys knygynai (kam jų tiek daug Vilniui reikia?), skverelis su paminklu Žemaitei. Apie ją esu girdėjęs šnekant, jog iš čia reikėtų iškelti „tą bobą“, kad prieš svečius nebūtų gėda. Ar daug kas dabar prisimena, kad čia pagal testamentą turėjo būti pastatyta Antano Gudaičio paveikslų galerija? Manau, kad ta vieta jau kam nors „geresniam“ numatyta. Įstrigo į atmintį vieno turtingo nuvorišo, kuris brovėsi su didžiule parduotuve į patį senamiestį, pasakymas: „Neišsaugosit Vilniaus – jis jau mūsų!“

Ką ir kalbėti, kai kasdien matai ką nors visam laikui dingstant iš akių, sakysime, negailestingai verčiant ar degant kai kuriuos Žvėryno, Šnipiškių senosios unikalios, grynai vilnietiškos medinės architektūros šedevrus ir kita. Prarandamas dar vienas – medinis Vilnius. Galima pateikti ilgą, ne bet kokį, o kaltinamąjį sąrašą. Tik kas teisėjai? Patiems vilniečiams gynybinės galios nesuteiktos, nes jie – tik laikini privatizuojamų erdvių gyventojai!

Toks miestas, koks jis kyla mūsų akyse, akivaizdžiai keičia žmonių santykius, bendravimo būdus, įpročius: pagaliau – etinę viešumos atmosferą. Miestai paprastai turi tam tikras gatves, pastatus, kavinukes, aikštes, skverus, sales, daugybę metų miestiečiai žino, kur eiti, kur rinktis, ką veikti ir kaip elgtis. Kai visa ši erdvinė struktūra staiga pakeičiama, normalūs žmonių santykiai suyra, jie sunkiau atsikuria nei po gaisrų, bombardavimų, stichinių nelaimių.

Suprantu, jog tai yra vadinamos globalinės urbanizacijos grimasos. Bet kodėl, tai suvokiant, nesinaudojama galimybėmis, kurias teikia toks miestas, kaip mūsų Vilnius? Kas dabar krenta į akis, tai miesto susvetimėjimas, kuris yra viena iš priežasčių, kodėl Vilnius tampa toks agresyvus su tam tikru pastoviu kriminaliu fonu. Centro gyventojui tenka ištverti nemenką vaizdinę ir garsinę agresiją gatvėje, kavinėje, naktimis per keletą gyvenamojo namo aukštų sklindančius „bumčikus“. Ar tai ne todėl, kad su tais staigiais ir dažnai nepamatuotais pasikeitimais neišsivystė arba yra prarastas bendrumo, miestiečių bendrystės jausmas, o tai tampa ne vien psichologine ar kultūrine, bet jau ir kriminaline problema.

Kodėl negaliu kavinėje susikalbėti dėl garsiai leidžiamos muzikos? Kodėl supyksta, jei dėl to padarai pastabą? Kodėl dideliu greičiu lėkdamas automobilis mane gatvėje aptaško purvais ir dar juokiasi atsigręžę? Kodėl tiek keiksmažodžių ne vien gatvėje, bet ir teatruose, šou renginiuose, mokyklose? Kodėl aš bijau patamsyje sutikto žmogaus? Kodėl iš manęs tyčiojasi vaikai, neužleisdami vietos atsisėsti? Ar ne dėl to, kad nėra pagarbos mūsų miestui, jos nėra ir sutiktam gatvėje, autobuse, parduotuvėje?

Pasikeitė tam tikri miesto verbaliniai orientyrai. Jau dabar neišgirsi ką nors sakantį: „Einu į miestą pasivaikščioti.“ Vilniuje jau nevaikščiojama, o važiuojama arba einama į darbą, tarnybą ir panašiai. Sunyko ši sena ir graži miestiečių pramoga, o tai liudija, jog iš esmės pakito psichologinis ryšys su aplinka, judėjimo tikslai ir pobūdis, miestas nesuvokiamas kaip kultūrinė gyventojų nuosavybė. O juk būdavo išeinama į miestą kaip į tam tikrą kultūrinę, sakralinę ar istorinę erdvę.

Apskritai ir kiti miestai netenka panašių pramogų. Senesnės kartos žmonės vis prisimena garsiąsias promenadas Kauno Laisvės alėjoje, kai pavakariais ar šventomis dienomis išeidavo pasipuošusi publika pasižmonėti, t.y. pasivaikščioti, susitikti, pasisveikinti, pabuvoti kavinėje ar tiesiog pasėdėti ant suolelio, stebėti oriai pro šalį slenkančių įžymybių, o ir patiems pasirodyti. Prisimenu, kaip pavakariais leisdavomės nuo Žaliakalnio į Laisvės alėją, kad galėtume paspoksoti į tai, kas dar buvo likę iš Laikinosios sostinės.

Panašiai buvo ir Vilniuje. Studenčiokai, tik apsiplunksnavę literatai traukdavom „į prospektą“ arba, kaip išmokom sakyti iš P. Širvio, „į centrą“. Čia prabėgo gana didelė mūsų kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo dalis. Vien tik vaikščiodamas prospektu pamačiau, pažinau daugelį meno įžymybių, čia buvo redakcijos, tiesiog gatvėje galėjai užsakyti straipsnį, dėl ko nors susitarti, kartu užsukti į kavinukę „pasišildyti“.

Dabar kažkoks skersvėjis visa tai „iš centro“ tarsi pūste išpūtė. Vienur kitur pamatysi tik kokį nors apskurusį kažkur beveik bėgte bėgantį menininkėlį. O taip neseniai tas centras buvo mūsų. Suprantu, jog tai mano „nesveika“ nostalgija. Bet vis dėlto – kodėl nenoriu ir negaliu užeiti į kavinę prospekto pradžioje, kuri dar vis vadinasi „Literatų svetainė“? Kas ten joje dabar sėdi už tų išblizgintų langų? Ko taip ilgesingai prie jų sustojai, Martynai? Bet juk tau tik mėlynas dangus už miesto...

Prie šios „Literatų svetainės“ kabinuosi kaip prie vieno gana būdingo pavyzdžio šiandieniniame Vilniuje. Ir ne vien Vilniuje, sakysime, – Kaune... Kas atsitiko, kai buvo sunaikinta Konrado kavinė, vėliau pavadinta „Tulpe“? Dabar matome, kaip miesto centras, Laisvės alėja savaip nuskurdo, praradusi unikalios intelektualinės bohemos traukos vietą, o Kaunas lyg ir neteko savo „kauniškumo“.

Grįžtu prie „Literatų svetainės“, visiškai praradusios savo istorinę, kultūrinę bei boheminę atmintį. Čia buvo garsioji tarpukario kavinė „Pas Rudnickį“, kurioje lankydavosi Cz. Miłoszas, V. Krėvė, B.Sruoga, senieji Vilniaus inteligentai, po karo „praktiką“ atliko ištisa literatų karta. Vėliau turėjo net savo neoficialų pavadinimą – „pas Šabaniauskienę“. Čia dar sukiojosi ir pats Šabaniauskas, o P.Širvys tikriausiai joje geriau jausdavosi nei savo „tuščiuose ir šaltuose, nieko nelaukiančiuose namuose“. Vieną iš paskutiniųjų dar neperdirbtoje kavinėje mačiau studentams įskaitas pasirašinėjantį Vytautą Kavolį.

Ar būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim, koks nors savininkas prancūzas, ar nestovėtų čia staliukas, prie kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos laureatas, ar nekabotų jo, gal P.Širvio, B.Sruogos portretai? O kiek jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų, nesenų mielų atminų kituose pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo likę kokių nors pėdsakų. Ten darbuojasi pinigingi snobai ir diletantai, neturintys jokio supratimo, kad įvairūs atminai yra kaip tiktai tas turtas, kurio vertė nuolat augs, ateityje teikdama jiems pelną ir pasididžiavimą.

Ir dar. Kodėl Vilnius iš pėsčiųjų tapo važiuotųjų miestu? Atrodo, turint mintyse atstumus, jo gyventojams nereikėtų menkiausia proga spraustis į automobilius, kentėti gatvių kamščius, kai kelionės tikslas yra čia pat, už kelių kvartalų, lengvai pasiekiamas pėsčiomis? O tai dėl to, kad automobilis yra uždara individuali saugi erdvė, tarsi kambario, buto pratęsimas, priedas! Ir dar – važiuotas esi ir savaip privilegijuotas prieš pėsčiąjį.

Ir dar vienas su tuo susijęs dalykas – padidėjo vidinė Vilniaus gyventojų migracija. Tūkstančiai čia ilgai gyvenusių vilniečių palieka miestą, jo centrą, kuriasi sodininkų bendrijose, užmiestyje, kuriame dar taip neseniai augo rugiai ar bulvės ir ganėsi karvės, perka žemę, karštligiškai statosi namus. O štai senamiestyje viena po kitos nyksta dailininkų dirbtuvėlės, gyventi čia berods likome tik trys ar keturi rašytojai.

Šio rašinio pavadinimą užrašiau su pavydu galvodamas apie Paryžių, jo bulvarus, žalias vejas, Lotynų kvartalą, kuris taip susijęs su prancūzų įžymybėmis, bohema, meninėmis ir intelektualinėmis istorijomis. Kartą netoli Eifelio bokšto gulinėdamas vejoje tarp joje besiilsinčio jaunimo, prisiminiau tokią prancūzų dainelę, kuri prasideda žodžiais: „Paryžiau, kaime mano“... Gulėjau ir galvojau – štai Vilniuje prie manęs prieitų policininkas, norėdamas patikrinti, kas aš, kodėl čia tįsau? O be to, kur Vilniuje rastum tokių laisvų žalių erdvių, nes jų vis mažėja ir mažėja, dingsta po pamatais, betoniniais klojiniais, asfaltu.

Tada mane apėmė toks nuostabus jausmas – Paryžius išlaisvina.

O yra miestų, kurie pavergia.

Ar jau ir Vilnius artėja prie jų?

 

Skaitytojų vertinimai


37348. vatinukas2007-04-23 12:46
Graudus nuosprendis nudvasintai Vilniaus erdvei.

37350. ? vatinukui2007-04-23 12:57
nuosprendis, ar fakto konstatavimas? o gal dar ne vėlu?

37351. vatinukas2007-04-23 13:29
su faktais- nesigincyjama. Tai - nuosprendis. Vilnius - bedvase statybu aikstele.

37356. ? vatinukui2007-04-23 15:10
nu tai ką? imam baltas paklodes ir lėtai šliaužiam į kapines?

37357. vatinukas2007-04-23 15:59
ne, juk kazkas turi apraudot ir pasimelst uz numirusi Vilniu... 10 D. Isakymu siais laikais nubraukia paprastas savivaldybes dalijamu statybos rangos biudzetiniu pinigeliu. Pinigeliais Vilnius paimtas - rusai nepaeme, vokieciai nepaeme, lenkai nepaeme.Patys sutvarkysim. Gal siulai ka nors?

37358. ?2007-04-23 16:30
jei Vilniaus (paskutinio Lietuvos kultūros forposto) mirtis - jau įvykęs faktas, tai telieka tik į kokį Londoną ar Čikagą dumti;/

37360. bava2007-04-23 16:58
to "?": o mes į šiaurę dumsim... :) o šiaip pritaiu vatinukui

37362. 2 bava2007-04-23 17:40
greit jau ir "šiaurės" neliks - ir ten iš savo kiaulidžių išlindę kaimiečiai viską idiotiškai susiprivatizuos;/

37366. Vailokas2007-04-23 18:30
Reikia atsikariauti erdves. Nors nebėra Afrikos, Vaivos, Ledainės - eiti į tas naujas knaipes arba į senas, apšnerkštas kur nors stoties rajone ar už geležinkelio ir mėginti atgaivinti ar iš naujo kurti tokią atmosferą, kokioje mums būtų gera būti. Bėda ta, kad inteligentija pati sulindo į katakombas, nepuoselėjo klubininkystės idėjos. Užupiui tai pavyko padaryti, kodėl nepamėginus ir kitiems?

37371. kiskis p2007-04-23 19:50
fui uzupis. pizonai durniai.

37372. vatinukas vailokui2007-04-23 20:19
Nesutinku, kad Uzupiui tai pavyko padaryt - uzupis yra lygiai tiek pat nusnobintas ir nulaizytas, kvapo netekes, kaip ir cementu uzmieta Rotuses aikste.Ten, kur turi kvepet meslu nesa versace ir armani. Nei backos, nei tamaros, nei zibutes, nei vaivos.tik urniezius paklaikes laksto. Jei rimtai - Vilnius tapo NIEKIENO miestu - nebera jame nei menininku dvasios, nei lietuvisko, nei lenkisko, nei zydisko kvapo, kuris kazkiek dar teike autentikos net sovietmeciu. Zuokui pritruko laiko ir cemento - ir uzupiui...Vinius toaliai susnobejo - kiek kairysis, tiek desinyss krantas.

37375. vatinukas2007-04-23 21:02
Kas prisimena Martinaicio "Vaziuosime, namai, I Vilniu"? Tai daro sita jo pasisakyma dar skaudesni. Sita straipsni reiketu privalomai ireminti, liepti mintinai iskalt kiekvienam zuokui, savivaldybes architektam, kitiem klerkam, ireminti 2mX3m remuose ir pakabinti zuoko svetaineje, miegamajame ir uzkabint ant jo namo vietoje reklaminio plakato

37380. apuokas vatinukui2007-04-23 23:04
O kodėl, pavyzdžiui, Užupis (ar gorkynė) turi kvepėt mėšlu? Kad mes tam sovietiniam mėšle užaugom? Ir negaila man kokios Vaivos (tik kartais truputį), nors tai buvo mano vieta. Ir bačkos negaila, ir žibutės, ir dainos, ir kpss (kas žino, kur tokia buvo?). Ir naručio su bočiais negaila. Aišku, kaifas buvo gerti prišnerkštose snarglinėse, bet tokių ir dabar dar likę, eikit kur prie halės ar pan. Gaila tik, kad nebėr kur nueiti - be "prašmatnios prabangos", bet su šiokia tokia dvasia.

37381. dar vatinukui2007-04-23 23:07
Snarglinių nostalgija - irgi savos rūšies snobizmas.

37387. Vailokas2007-04-24 09:28
Kpss buvo partinio viešbučio knaipė ant Tlto g. kampo prie Žaliojo tilto. Martinaitis kalba teisingai, bet nostalgijos priežastis yra dar ir kita. Paprasčiausiai išmirė tie žmonės, kurie semamiesčiui tą autentišką dvasią kūrė. Iš rašytojų- tikrų Vilniaus simbolių - J. Vaičiūnaitė, A.Ramonas, Jurgis Kunčinas, beveik visi vilniaus valkatos- poetai. Naujoji generacija, kurios Martinaitis jau npažįsta turi savo vietas ir savo girtavietes. Prieš porą metų labai gražiai apie jas Litmenyje rašė Jakučiūnas (taip pat su švelnia nostalgija). Jau ir iš jų generacijos ėmė trauktis žmonės anapus.

37393. bava2007-04-24 10:29
taip, vailoke, turim, bet ir jų vis mažėja ir mažėja. reikia tikrai ieškotis kažko naujo ir patiems kurti. nes klubininkystės idėja dar gyva, niekas jos nenumarino kol kas. oį Senamiestį tai net bijau užeit. mesturim savo maršrutus aplenkiančius Rotušės a. ir Pilies g. Ko ten...

37394. vatinukas vailokui2007-04-24 11:14
Ismire ne rasytojai. Ismire Vilniaus dvasia. Kalbama ne apie bohema, kuri pati totaliai susnobejo ir ne apie nostalgija backoms, vaivoms, afrikoms ir pan. Kalbama apie sudarkyta Vilniu, kuriame nebe Jono baznycios bokstas yra auksciausias, o manheteno falografiniai pauksciukai. Kalbame apie barokinius langus, kurie virto kvadrato formos vitrinomis, apie iskirstus simtamecius medzius, apie istrintus uzrasus hebraju, lenku kalbomis, apie isparceliuota ambasadoms mazycio Vilniaus senamiescio turta (pabandykite eidami nuo Ausros vartu zemyn paskaiciuoti, kiek namu tapo uzsienio valstybiu valdomis), kurio pamatyti nebegali joks vilnietis ar turistas (pvz. prancuzu ambasados vidiniai kiemai). Pakalbekite su architektais - jie jums papasakos, kiek per pastaraji desimtmeti negriztamai dingo autentisku fasadu. Vilniuj vadovavo ne vilnieciai - paksas, zuokas. Ir ju poziuris buvo identiskas - kuo daugiau darbo duoti savo draugams. Miesto jie nesuprato kitaip, kaip statybvietes. Jie nemyli miesto, kuriame gyvena. Ta pati butu padare Kaune, menulyje ir Bezdonyse.

37397. apuokas2007-04-24 14:14
kpss nebuvo partinio viešbučio knaipė, tai Kavinė Priešais Seną Sinagogą, Komjaunimo gatvėje, tokia šimtgraminė landynėlė:)

37398. Vailokas2007-04-24 14:20
Pardon, sklerozė. Ačiū, apuokai, kad priminei "kafe protiv staroj sinagogi".

37400. kiskis p2007-04-24 14:31
taip taip, pakalbekite su architektais: tegu papasakoja kaip jie patys ir apsiko vilniu.

37411. amigo2007-04-24 19:28
Po Vilniumi dinges Vilnius, po dingusiu Vilniumi kitas dinges Vilnius, ir t.t. Kiekviena karta turi savo Vilniu. Kuncino Vilnius dingo, dabar - Jakuciuno Vilnius. O bjauresnes skyles uz dabartini Paryziu nemaciau - juodu keksiu ir niuriu, suktu musulmonu Paryzius. Guleti Vilniaus centre jau yra kur, po palme prie upes, bet ne tame smagumas... Svarbu - kas salia taves...

37415. vs2007-04-24 22:29
teisus Marcelijus, bet... gyvenimas yra gyvenimas. jei bus gyvenimo, jis susiras sau formų, vietų, susikurs savo mitologija. neuždera naujų poetų generacijų, kaip rašo Kajokas Nemune, tai nėr ir jų lesyklėlių, nerštaviečių. mačiau nemažai beveik nepaliestų viduramžiškų miestų, kur nebuvo jokios gyvybės. kas be ko, naujasis lietuviškas dizainas - marmuras, medis, geležis, stiklas - turės dar gerokai apsitrinti iki jame pradės veistis nors kokios gyvybės formos. net pubai mūsuose smogia muziejiniu blizgesiu. na o MM epitafijos moralas paprastas: reikia imt valdžią ir daryti tvarką. prisimenant Karlą M.: kvaili filosofai galvoja, kad pasauli reikia paaiškinti - o iš tikrųjų reikia jį pakeisti

37420. xX2007-04-24 22:49
Kad inovacijoms turi būti erdvės, tai niekas neneigia. Tik ar negalima inovacijas derinti su paveldu, o ne ropštis ant jo ir jį dusinti. Naujųjų barbarų požiūriu "viskas turi būti nušluota, ir tuščios vietos neturi būti, nes mes atėjome amžiams". Po 25 metų ateis kita karta, kuri šluos falus ir statys vaginas. Dar po ketvirčio griaus tai, kas dar nesugriuvo, ir kasis po pamatais. Dar kita karta dar ką nors sugalvos. Bet juk taip neturi būti.
Miesto dinamikai reikalingi du dalykai: inovacijų palaikymo politika ir išsaugojimas to, kas sukurta ir jau suaugę su miestu. Kaip mėgstu teoretizuoti - 94% stabilumo ir 6% nenormalumo.

37422. krankt2007-04-24 23:09
O man Vilnius grazus visoks. Cia gimiau ir uzaugau,paskui aplankiau po daugybes nebuvimo metu - grazus jis man buvo ir liko, su siandiena taip pat.

37427. vatinukas2007-04-24 23:56
Vilniui truksta ATMINTIES ir pagarbos ji kurusiems. Tradicijos kuriamos amziais, griaunamos per viena mero kadencija.

37429. vs2007-04-25 00:49
Vilniuj trūksta ir geros modernios architektūros, jungiančios tai, kas buvo, su tuo, kas bus. buvau keliose "naujosios Europos" modernios architektūros parodose, tai ten jauni lietuvių architektai Vilniaus pastatų beveik nerodo. ir apskritai ten dominuoja estai, čekai, slovėnai. ir lietuviai architektai turbūt originalesnius dalykus kitur stato. po vienos tokios parodos susimąstėm: o ar yra Vilniuj koks naujas, išsiskiriantis statinys? ir nesugalvojom

37433. toto2007-04-25 03:20
Kiek „galvų” tiek nuomonių :).

Poetai apie urbanizaciją, rašytojai apie globalizaciją, poetai apie sovietizaciją ...kolektyvizaciją/elektrifikaciją/humanizaciją/...aciją ...aciją ...aciją, ačiū jau ačiū jau ačiū, - gavome/matėme jau, girdėjome/skaitėme, jau turėjome, riaugėjam. Poetai/rašytojai apie rašymą, apie rašymo rašymą, apie rašymą apie rašymo rašymą... ir būtinai, kaip čia be to, apie dekolektyvizaciją/desovietizaciją, humanizacijos humanizaciją, nehumaniškos humanizacijos humanizaciją, -- pripratome, visi seniai pakėlę rankas - „už” - tegul rašo. Nebegirdime, nebekreipiame dėmesio, nepastebim, kol kuris apsiseiliojęs nepaspringsta/nepasikaria/nepasipjauna. Nuskriaustųjų/nepatenkintųjų neįvertintųjų emocijoms nukrauti, raudoms kanalizuoti (finansuoti/spausdinti/platinti/analizuoti/utilizuoti) iš biudžeto skiriami šimtai milijonų - argi gaila, net ataskaitų už juos niekas nereikalauja/neprašo/neklausia. Gi nuo neatmenamų laikų - tokia norma: geri kaip kiaulė, laistai kampus, kliedi, degraduoji ir kol nesupūni gauni pensiją plius pašalpą prasigėrusiems artimiesiems (laidotuvėms). Bet ir to kūrybiniam sparnui negana. Į amžiną kovą šaukia nepasotinamas prigimties trimitas. Nepasitenkinimas likusio pasaulio dėmesiu - neišsenkantis visų šauklių įkvėpimo šaltinis. Pabandyk paklaust statistinio taip vadinamo bomžo-intiuligento, ką jis moka, ką išmano iš esmės, ar jis žino/suvokia „savo vietą”, ką jis, visuomenei nežinomas karys, nuveiktų, jei nerašytų... galų gale, ką tokio naudingo jis nudirbo valstybei - ką nuveikė daugiau, nei tai, kad vienai šimtajai visuomenės daliai atstovaudamas save, šėrė savo ir savo cecho sėbrų ego, - įsižeis. Ir jis bus teisus.


37434. Vailokas to toto2007-04-25 08:48
Arba tu girtas, arba labai kvailas.

37449. raimis2007-04-25 17:37
Labai graži Toto paskaita - konspektas architektams apie -,tarkime,- Venedikto Jerofejevo poemą Maskva - Petuški: taikliai pasakoma apie romano -poemos herojaus genezę ir universalųjį išmanymą (inteligento!). Na, nelabai panašu į Vilniaus architektūros savitumo paieškas, bet ką darysi, sutikęs čia taip įnirtingai manifestuojantį žodžio futuristą Toto.

37457. Europon2007-04-25 21:31
...Ejom Europon, pavirtom nekatraja europietiska gimine... Neverkit pas kapa - visi 16 amziaus europos miestai panasus, visi 19 amziaus- panasus, visi 21 amziaus miestai taip pat bus panasus... Vilnius ne isimtis:) Visos kartos gailejo savo pedsaku ir visi pedskai- tai ratilai vandeny.. . Mes- ne isimtis:) Tai tera gyvenimas, kuriame dalyvaujame... Nespeji priprasti- kai reikia mirti:) Dar speji pagalvoti, kad perleidai per savo sirdi viska, ka perleido kada nors gyvene zmones... Na, tam yra amzina vaizdine priemone- Kristaus gyvenimo istorija:) O preities detalemis maitinasi muziejai. Nes gyvieji neprisiruosia panaudoti savo seneles "zinger" siuvimo masineles:) ...Praeitis yra mumyse, jos tiesos isnyksta su mumis. Todel ir nesurasi islikusio kampelio su dinozaurais:) ... Beje, kokiai knaipei sename mure restauruoti zmogelis turi surinkti marias dokumentu ir laikytis aibes kontracepciniu priemoniu to pastato istorinei vertei nepazeisti:) ir t.t. ir pan.... Gi Lenino/Gedimino prospekta iskase uzkase ir garzais paverte zaibisku greiciu... Spartuoliskai:) Nesismulkine su istorinio miesto istorinio centro vertybem:) Tas ta ir reiksia, ar ne:)? Na, ne apie didvyrius kalba:)

37458. to europon2007-04-25 21:41
Kiek tik nori Vilniuje išlikusių kampelių su dinozaurais: prie Cvirkos, prie Žemaitės, Ant akmenų, Valakampiai, Užupys, Žalias tiltas ir t.t. Žinoma, jeigu kam buvo artimiausios gimtieji kabakėliai, tai užjaučiu... Aš su chebra dažniausiai gerdavau savo arba jų namuose, virtuvėje, ramiai, nerizikuodami.

37462. vatinukas to europon ir europon2007-04-25 22:33
vienam - eik toliau gerti namo arba draugu virtuven ir pas dinozaurus. Antram - Vilnius dabar tikrai panasus i bet kuri kita Europos miesta - toks pats saldus atvirukas, kuriame nieko nera vilnietisko.Toks nebuvo.

37469. 72007-04-26 03:15
viskas vilniuje ok. ypac diskaciu turgelis antakalnyje

37472. Mindaso :-) 2007-04-26 09:55
Straipsnis gal ir geras, bet tokiu straipsniu pasirodo vienas du per metus - o kur siu straipsniu autoriai, kodel jie nebando politinemis priemonemis - dalyvavimu rinkimuose - apginti savo poziciju?! Kito kelio, deja, nera!

37509. Taburetas :-) 2007-04-28 19:01
Straipsnis geras, bet pernelyg ašaringas. Būtų įdomu paanalizuoti kam naudingas Vilniaus sunaikinimas.

37511. varna2007-04-29 12:46
Eilinis isteriškas straipsniūkštis apie "Vilniaus griovimą". Martinaitis vaikystėje braidžiojo po mėšlą, tą patį nori daryti ir senatviško marazmo apimtas Vilniuje. Taip ir nesuprato kaimietis, jog Vilnius yra miestas ir miestu liks. Norėtų Martinaitis ir bulvių lysvių Lukiškių aikštėje. Tegu čiuožia atgal į savo kaimą.Nesutiko jis mat ne vieno tikro vilniečio. Nes ir nenorėjo, spjovė į Vilniaus "aborigenus", nes jie buvo lenaki, rusai ir žydų likučiai. Vaikščiojo po Gedo prospektą kerzavais batais ir kūrė "šviesią ateitį". Dabar, kai nustūmė nuo lovio apsukresni, inkščia iš pavydo. "Literatų svetainę" prisiminė. Į ką jūs, "tipo" inteligentai buvote pavertę? Į girdyklą. Į ką pavertėt rašytojų sąjungos kavinę? Į apsimyžusių ir debošus keliančių girtuoklių landynę.

37513. Cvetras Pirka2007-04-29 13:13
Gerų karčemų Vilniuje dabar masė. Visokio lygio ir virtuvių. Ir visur padavėjos šypsosi. Ir nereikia stovėti eilėje. Kainos duok Dieve tokias ir toliau.Šabaniauskienė Literatuose, Komar Rūtoje, Neringos padavėjos būdavo karalienės, kurioms reikia pataikauti, kad aptarnautų. Nėra ko lyginti. Kad stato didelius namus vietoj lūšnų ir ridisiukų ne griekas. Be to, tokius dalykus turėtų spręsti specai, o ne Martinaitis ar Aputis. Pastarieji tegu sau apdainuoja savo kaimus ir liūdi dėl jų, arba šlovina. PS Į Trečią brolį mielai nueinu ir į ŠMC.

37515. varna2007-04-29 13:24
p.s. O kiek eilėraščių apie Vilnių parašei, Marcelijau? A?

37516. che2007-04-29 21:52
Kad žydų šaknys seniai išrautos, mes jau žinom, varna mums aiškina visiškai be reikalo.

37517. vatinukas varnai2007-04-29 22:47
neapsisik is pykcio, bet jei apsisiksi, tai krestelk praskrisdama ant cvetriuko pirkos.tarsi kalbetume cia tik apie kavines.varna todel ir yra varna, o ne vieversys, a na bezpticje i zopa solovej

40423. Vaiva2007-08-24 10:45
Gal jau suokalbininkai naują vietelę atrado? Įdomu būtų žinot. Bet turbūt jų laukia priešlaikinė tyli mirtis ir užmarštis, kaip tų nusitrinančių sienų užrašų...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
6:25:24 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba