Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-20 nr. 3139

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
UGNIS
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Marcelijus Martinaitis.
VILNIAU, KAIME MANO…
41

POKALBIAI 
• „NEMUNUI“ – 40!13

KNYGOS 
• „GYVENIMO APOLOGIJA: NIETZSCHE’S TEORINĖS INTERPRETACIJOS“1
• „LIETUVOS VALDOVO DVARO PRABANGA XIII A. VIDURYJE–XVI A. PRADŽIOJE“1
• „DŽENTELMENAI IR ŽAIDĖJAI“1
• „LAKŠTINGALŲ NAKTIS“
• SĄŽININGŲ LIUDIJIMŲ KNYGA3
• Paulina Žemgulytė.
KNYGA KAIP TEATRALIŠKAS MOSTAS
• Karolis Baublys.
AR ANTANAS VIENUOLIS TĖRA UŽMIRŠTA KLASIKA
3
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Dorothea von Törne.
PILKASIS DELFINAS

DAILĖ 
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.
VILNIAUS MENAS IR MENININKAI GRAFIKO AKIMIS
• Rita Mikučionytė.
NAUJOS IDĖJOS IR PROVOKACIJOS R. NOREIKAITĖS-MILIŪNIENĖS TAPYBOJE
• DAILĖS KONKURSAS „LIETUVOS LAIKAS“
• Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
ALBINAS ELSKUS – MISTIŠKŲ VITRAŽŲ KŪRĖJAS
• MIKO J. ŠILEIKIO IR TEOFILIO PETRAIČIO PREMIJŲ DAILĖS KONKURSO „LIETUVOS LAIKAS“ NUOSTATAI

MUZIKA 
 Judita Žukienė.
JERONIMUI KAČINSKUI – 100
1
• Aušra Narvydaitė.
2007-ŲJŲ „SUGRĮŽIMAI“

TEATRAS 
• „BEMBILENDO“ PREMJERA
• IV TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „KARAKUMŲ ASILĖLIS 2007“1

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ22

PROZA 
• Justinas Bočiarovas.
PROST A
10

VERTIMAI 
• Ota Pavel.
KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ8

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI
• KAIP TAPAU ŠŠ1
• LMKA
• PRASIDEDA BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ
• EUGENIJUS MINDAUGAS BUDRYS
1925 02 16–2007 04 06

SKELBIMAI 
• KONKURSAS KALBOS PREMIJAI GAUTI
• LITUANISTIKOS TRADICIJŲ IR PAVELDO ĮPRASMINIMO KOMISIJA SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• Vaiva Kuodytė.
PAVASARINĖS NUOSKILOS
39

MUZIKA

JERONIMUI KAČINSKUI – 100

Judita Žukienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jeronimas Kačinskas
Marko Smallo nuotrauka

Pastaraisiais metais Lietuvos muzikiniame gyvenime gausu sukakčių, kuriose dominuoja skaičius 100. Tai skatina įdėmiau pažvelgti į vieno ar kito istorinio įvykio reikšmę, naujai juos vertinti ir pažymėti. Pavyzdžiui, sulaukėme operos „Dalia” pastatymo bei simfoninių Balio Dvariono kūrinių atlikimo 2004-aisiais, Vytauto Bacevičiaus muzikos koncertų, mokslinės konferencijos, skirtos kompozitoriaus ir jo amžininkų kūrybai, bei solidaus dvitomio 2005-aisiais, Miko Petrausko operos „Birutė“ pastatymo vėl Filharmonijos salėje 2006-aisiais.

Balandžio 17 dieną šimtmetį būtų šventęs kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas. Ir čia tradiciškai vartojama tariamoji nuosaka skamba įtikinamai, nes iš kitų lietuvių kompozitorių Jeronimas Kačinskas išsiskyrė ir ilgaamžiškumu (mirė 2005-ųjų rugsėjį). Šis kūrėjas, pergyvenęs du pasaulinius karus, daugiau kaip pusę amžiaus praleidęs emigracijoje JAV, atkūrus Nepriklausomybę buvo pagerbtas ir įvertintas, kai dar buvo gyvas. Ilgus metus tarsi išbrauktas iš istorijos, nutylint jo nuveiktus darbus ir kūrybinius laimėjimus, Lietuvoje pripažinimo jis vėl sulaukė švęsdamas 80-metį, kuris buvo pažymėtas jo kūrinių koncertu. 1991 m. kompozitorius po daugelio metų vėl aplankė Lietuvą. Tuomet buvo surengti jo autoriniai koncertai, spaudoje pasirodė jo komponavimo braižą nagrinėjančių straipsnių, o kitų metų pradžioje jis buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. 1997-aisiais „Gaidos“ festivalyje skambėjo lietuvių atliekamas J.Kačinsko Nonetas, išleista solidi Jeronimo Kačinsko gyvenimui ir kūrybai skirta monografija, kurią sudarė ir tekstus parengė Danutė Petrauskaitė.

Ką girdėsime ar išvysime kompozitoriaus šimtmečio proga? Įvairūs Vilniaus, Klaipėdos, Kauno muzikiniai kolektyvai įtraukia Kačinsko kūrinius į šių metų koncertų programas, Muzikos informacijos ir leidybos centras rengia kamerinių ir chorinių kompozicijų kompaktines plokšteles. Tiesa, galima būtų ir pasvajoti. Pagal susiklosčiusią tradiciją, kai jubiliejiniais metais atliekami ir didžiausi lietuvių kompozitorių opusai, įdomu būtų išgirsti bent koncertinį operos „Juodas laivas“ atlikimą.

Jeronimas Kačinskas buvo įdomi asmenybė, gebanti skleisti naujas pažiūras, novatoriškas idėjas ir kartu suvokti esamą padėtį, rasti tinkamą sprendimą ar kompromisą. Muzikas, gyvenęs prie įvairių valdžių ir santvarkų, ne kartą keitė gyvenamąją vietą, dirbo įvairius darbus ir įvairiuose kolektyvuose.

Kelio pradžia buvo būdinga muzikui – gimė ir augo vargonininko šeimoje, pirmuoju muzikos mokytoju tapo tėvas, komponuoti pradėjo būdamas trylikos. Įdomu tai, kad toje šeimoje augo ir būsimas žymus Valstybės teatro aktorius Henrikas Kačinskas. Ketveriais metais vyresnis brolis vėliau kartu su tėvu rėmė Jeronimo studijas Prahos konservatorijoje.

Sprendimas vykti studijuoti kompozicijos į Prahą tuo metu buvo netradicinis – lietuvių muzikai dažniau vykdavo į Vokietijos aukštąsias muzikos mokyklas. Tačiau tai buvo apgalvotas sprendimas, priimtas pasitarus su tėvu. Mokydamas Klaipėdos muzikos mokykloje ir bendraudamas su pedagogais iš Čekų noneto, Kačinskas buvo „gerokai pramokęs“ čekų kalbos, todėl tikėjosi ir Prahoje lengviau pritapti. Prahoje mokėsi kompozicijos Jaroslavo Křičko klasėje, Aloiso Hábos studijoje ir dirigavimo – Pavelo Dĕdečeko klasėje. Ilgainiui pelnė pedagogų pripažinimą, ypač buvo mėgstamas ketvirtatonių muzikos kūrėjo Aloiso Hábos, kuris, anot Kačinsko, „lyg numatydamas ateitį, abejojo mano sėkme savam krašte. Jis net patarė ieškoti galimybių pasilikti Prahoje, kiekviena proga žadėdamas savo paramą. Tačiau aš buvau tvirtai nusiteikęs gyventi ir dirbti Lietuvoje“.

1931 m. grįžęs tėvynėn, kompozitorius pasinėrė į muzikinį gyvenimą ir reiškėsi įvairiose jo srityse. Dirbo pedagoginį darbą Klaipėdos muzikos mokykloje, vėliau – Vilniaus muzikos mokykloje, buvo Valstybės teatro akompaniatorius. 1931-aisiais kartu su kitais pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“. Visgi Lietuvoje Kačinskas labiausiai buvo žinomas kaip dirigentas. Jis propagavo lietuvių kompozitorių simfoninę muziką ir stebino gebėjimu diriguoti mintinai. Dirbo dirigentu Kauno operoje, vadovavo Kauno radiofono orkestrui (kartu su orkestru vėliau persikėlė į Vilnių), Vilniaus filharmonijos orkestrui, dirigavo Vilniaus operos trupės spektaklius. Dirbdamas Klaipėdoje, šiame mieste subūrė simfoninį orkestrą ir operos trupę.

Dirigento bei pedagogo darbą J. Kačinskas taip pat dirbo 1949 m. emigravęs į JAV ir apsigyvenęs Bostone. Čia jis reiškėsi kaip vargonininkas bei chorvedys, buvo aktyvus lietuvių bendruomenės muzikinio gyvenimo narys ir vienas iš nedaugelio mūsų emigrantų, sėkmingai tęsusių veiklą JAV. Čia jis dirbo Melrozės simfoninio orkestro dirigentu, koncertavo su kitais orkestrais, chorais, dėstė Berklio muzikos koledže.

Dabar J. Kačinską ypač vertiname kaip kompozitorių, vieną pirmųjų lietuvių modernistų, drąsiai skleidusį naujosios muzikos idėjas. Kartu su Vytautu Bacevičiumi jis priklausė to meto Lietuvos kūrybiniam avangardui, siekė kurti tuo metu aktualią muziką, skatinti publikos susidomėjimą ja. Tuo tikslu 1932-aisais įkūrė Lietuvos muzikininkų progresistų draugiją – pirmą moderniąją muziką propaguojančią organizaciją Lietuvoje. 1936 m. Lietuvai tapus Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos nare, Kačinskas buvo vienas Lietuvos sekcijos dalyvių. Būtent šios draugijos 1938 m. surengtame festivalyje Londone kompozitorius pelnė tarptautinį pripažinimą. Jau pats faktas, jog lietuvių kūrėjo kompozicija buvo įtraukta į festivalio programą, tuo metu atrodė neįtikėtinas. O čekų muzikams puikiai pagriežus Nonetą, jo autorius sulaukė daugybės sveikinimų, kurie skatino jį ir toliau drąsiai žengti pasirinktu kūrybiniu keliu.

Europos muzikos kontekste J. Kačinsko kūrybiniai ieškojimai neatrodė itin avangardiniai. Kompozitoriaus stiliui nemažą įtaką darė jo pedagogai, bendros to meto Europos kūrybinės tendencijos. Kačinskas įvaldė savo pedagogo Aloiso Hábos propaguojamą ketvirtatonių muzikos komponavimo metodą, kūrė „ateminius“ bei atonalius (arba išplėstine tonacija pagrįstus) kūrinius, ir jo modernistiniai ieškojimai teikė atsvarą Lietuvoje įsigalėjusiam romantiniam stiliui. Nenuostabu, kad jo muzika buvo netikėta ir sunkai suvokiama Kauno ir kitų miestų publikai.

Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Kačinsko muzika netrukus tapo nepasiekiama lietuvių klausytojams, kadangi per karą žuvo didžioji dalis jo kūrinių. Muzikui apsigyvenus JAV, jo kūryba Lietuvoje sovietinės nomenklatūros buvo nepageidaujama, tad negalėjome išgirsti ir naujų jo opusų. Bet šie faktai dabar tik istorija – Jeronimo Kačinsko muzika vėl grįžo į Lietuvą. Belieka pasidžiaugti, jog du dešimtmečius mūsų koncertų salėse vėl samba Kačinsko kūriniai (tikimės sulaukti naujų jų interpretacijų), ir apgailestauti, kad šią kompozitoriaus ir dirigento jubiliejinę sukaktį šįkart švenčiame be jo paties...

 

Skaitytojų vertinimai


46475. tomas :-) 2008-04-20 21:45
geras kmmomomibvrxw

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
6:25:20 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba