Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-10-29 nr. 3021

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Sonata Paliulytė.
APIE LAIKĄ
31
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI SU LAUREATAIS 
 Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13.
EINANTIS IKI RIBŲ
1

ESĖ, PUBLICISTIKA 
• Vytautas Bubnys.
PRIARTĖJIMAI
• BRUTALUS ABSURDAS1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASAULIS KAIP DIEVO ŽAISMĖ
• Renata Šerelytė.
DIEVO KANCELIARIJAI TRŪKSTA JAUSMŲ
1
• Mark C. Taylor.
KĄ IŠ TIESŲ TEIGĖ DERRIDA
• GERBIAMI POETAI!7
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ
• ŽVILGSNIS Į "ŽVILGSNIUS"
• PALIMPSESTAI
• SALOMĖJA NĖRIS14
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRIKA KAIP...
• Jurgita Ludavičienė.
PLENERO PĖDSAKAIS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
NESKANIŲ PJESIŲ DEGUSTACIJA – IŠ KETURIŲ MĖGINUKŲ
11
• Rasa Paukštytė.
BE ĮŽVALGŲ
2
• Ridas Viskauskas.
LĖLININKAI GYVI ENTUZIAZMU?
6

MUZIKA 
• Aleksandra Pister.
MUZIKOS PRAMOGA "BANCHETTO MUSICALE" 2004 STILIUMI
3

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
LIETUVAI PADOVANOTI TRYS PRIEŠKARIO DAILĖS KŪRINIAI
• Vydas Dolinskas.
GOBELENAI ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• Julija Fomina.
MAISTO GAMYBOS WORKSHOW*: EKSPERIMENTINĖ VIRTUVĖ IR SOCIALINĖ SĄVEIKA
4

KINAS 
• VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS1

POEZIJA 
• ROMAS DAUGIRDAS11

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
GELEŽINKELIO DAINOS
2
• BLYNELIAI8

VERTIMAI 
• Charles Bukowski*.
PAŠTAS
5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DIDYSIS BUKAS19

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JIMIS TENORAS – KOSMINĖS MEILĖS PRISIPAŽINIMAI, GĖLĖS IR AŠTUNTO DEŠIMTMEČIO ELEKTRONIKA10

KULTŪRA 
• DŽIAZAS IR KULTŪROS POLITIKA

KRONIKA 
• ARTI TOLI6
• PRANEŠAME2
• LĖLIŲ TEATRO REŽISŪROS PAGRINDAI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS POILSIO PARTIJA SIGNALIZUOJA1
• NE VIEN TIK RETRO

POKALBIAI SU LAUREATAIS

EINANTIS IKI RIBŲ

Literatūros ir tautosakos tyrinėtoją DONATĄ SAUKĄ kalbina VALENTINAS SVENTICKAS. 2004. X. 13

[skaityti komentarus]

iliustracija
Donatas Sauka

Šiuo pokalbiu pradedamas publikacijų ciklas – pašnekesiai su Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais. Sumanymui pritarė ir jį remia šių premijų komitetas, Kultūros ministerija.

Toks svarbiausių Lietuvoje kultūros ir meno premijų pavadinimas atsirado 1989 metais. Tad pašnekovai – nuo to laiko. Kalbinsiu įvairių menų žmones. Norėtųsi, kad savo kūryba išsiskyrusieji išliktų savaitraščio skaitytojų akiratyje. Kaip jie suvokia kūrybos procesus, save juose, ką veikia dabar, ką galvoja – tokie paprasti bus klausimai, kartu bandantys paakinti atsakymus, kurių visuma gali sukurti mūsų kultūros savivokos gyvą paveikslą. Kadangi kalbinami autoritetai, – reikia tikėtis ganėtinai įspūdingo paveikslo.

Laureatų jau daug, per šimtą. Taigi užtruksime. Pradžioje, rinkdamasis pašnekovus, dairausi rečiau kalbinamų. Bet griežtų taisyklių nereikia.

Kalbintojas sieks gyvo pašnekesio – balsu, ne raštu. Tai paveiks publikacijų stilių.

Ką veikėte, galvojote, skaitėte šią savaitę?

Turėjau galvoti, ką kalbėsiu V.Krėvės auditorijoje. (Vilniaus universitetas profesorių pakvietė kalbėti sukaktuvinio gimtadienio proga. – V.S.) Rimta tema, mokslinė tema: literatūros mokslo dilemos. Susidėjau aštuonis lapų "pundelius".

Iki šiol dariau kitą darbą – tautosakos vadovėlį. Lyg žada leisti. Šiomis dienomis, mieliau galvodamas apie tas literatūros mokslo problemas, vadovėlį atidėliojau, nenorėjau įsitraukt. Bet žinau, kad jeigu nepadarysiu, tai gali "nuplaukt", negalės leist. Na, dariau ir tą, ir tą, tokia makalynė.

Bet štai Seimo rinkimai arba žinios, kas darosi Irake. Kiek jūs turite ramybės, dirbdamas savo darbus, ir kiek ją trikdo visokios žinios?

Absoliučiai netrikdo.

Nerimo yra, bet su juo susitvarkai, jeigu nevaro tavęs iš proto.

Daug domėjotės lietuvių tautosakos savitumu. Taigi kartu turbūt galvojote, kas lietuviams būdinga, koks jų būdas.

Kas pamatyta tautosakoje ir ką matote žvelgdamas į šiandieninio gyvenimo Lietuvos žmones, – tai siejasi, sutaria, ne?

Begalinis klausimas.

Susirūpinimą kelia bala, į kurią esam įklimpę. Bala būtų, ką matome "Lietuvos ryto" penktame puslapyje, užtenka to.

Garsų suomių kino režisierių girdėjau kalbantį apie nedarbą Suomijoje, sako – nacionalinė katastrofa. Tai ką mes čia turėtume kalbėti?

Vyrautų įsivaizdavimas, kad lietuviai ramūs, santūrūs, nešokantys į akis, lyriški. Kaip dabar?

Toks įsivaizdavimas seniai turbūt išsisklaidęs.

Man patinka K.Almeno priešinga nuomonė. Sumanūs, ryžtingi ir taip toliau.

Niekint savęs nereikėtų.

Bet atsidūrėm rimtoj situacijoj.

Galima įžvelgti dvi poliarines mūsų vertinimo tendencijas (tik apie tai būtų atskira ilga kalba). Yra gangsterių tipas, visiems aiškus. Ir yra labai gražaus palikimo. Nusišlifavimo. Jį galima panaudot pozityviai. Tik nesusidarom galimybių. Dėl institucinio mechanizmo. Kurį visuomenė susikuria, turėtų susikurti. Per kelias kartas.

Kas gi pozityvaus galėjo charakteriuose atsirasti per penkis priklausomybės dešimtmečius?

Kalbėčiau apie masinio švietimo įdirbį. Apie visuotinį švietimą. Kokie buvo pedagogai, tokie, bet švietė. Būta paviršutiniškumo, saviveikliškumo, teisybė.

Ir visgi – buvo galimybė dažnam mokytis, sėsti prie knygų.

Taip atėjo daug stiprių lituanistų. Kur jie dabar?

Visuomenė labai nukenčia, kad nesusidaro tarpsluoksnio. Tarp aukšto mokslo siekiančių, tų mokslinčių idėjų ir terpės, kuri reaguotų.

"Fausto amžiaus epilogas" – ar šią knygą, už kurią 1998 m. pelnėte Nacionalinę premiją, laikytumėte savo kūryboje išskirtine?

Atsikvošėti nuo jos man reikėjo bent metų. (Anksčiau buvo "Tautosakos savitumas ir vertė", irgi išsekinęs darbas.)

Rašant teko eiti iki pačių ribų.

Šalia tautosakos dėstymo buvo lyg ir kokia savišvieta, viskas kaupėsi. Rašyta, perrašyta, bet tiktai sau.

Paskui buvo treji įkarščio metai.

Kai knyga išėjo, reikėjo laiko, kad su ja apsiprasčiau, galėčiau pats sau oponuoti, ironizuoti. Be ironijos rašyti apskritai neįmanoma.

Užsimojimas buvo gal negražiai per didelis.

Kalbate apie sintetinimo pastangą?

Taip, taip, taip.

Dar ta knyga išėjo tokia išoriškai puošni, monumentali, leidėjai gal norėjo, kad darytų įspūdį. Turėjo pašiurpinti skaitytojus. Paskui paburbuliavo kritiški balsai, tai gal ir dėl to.

Turbūt bijosiu pasakyt.

Man ta knyga tuo svarbi, kad pernelyg rimtai nuteikė tolesniam rašymui.

Kokios buvo Jūsų monografijos apie Salomėją Nėrį išleidimo aplinkybės? Kas Jums "leido" 1957 metais apsiriboti vien ikitarybine jos kūryba?

Tiesiog nusisekė.

Baigėsi 1956 m. aspirantūros laikas, turėjom ginti darbus. Staiga pakeičia disertacijų gynimo nuostatus. Reikia publikacijų. Velionis J.Lebedys, labai kruopštus žmogus ir kartu turėjęs užmojų, paėmė rankraščius (mano ir V.Zaborskaitės) – ir pas J.Tornau į leidyklą. (Jurgis Tornau tada buvo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius. – V.S.) Taukšt per metus ir išleido.

Ramus dar buvo laikas, iki 1957-ųjų.

Dėl to, kad tik ikitarybinio laikotarpio kūryba. Tas pats J.Lebedys, mano vadovas, prispyrė eit pakalbėt Centro komitete su J.Zinkum. Tas nieko, jokių sąlygų neiškėlė. Mat Tatjana Rostovaitė rašė apie tarybinio laikotarpio S.Nėrį. Tai – ji eina priekyje, aš iš paskos.

Ką ši jau šimtametė poetė reiškia Jums šiandien?

Klausimas nebus provokatoriškas, jeigu ir ketinai.

Tebeveikia. Nedaug mes tų poetų teturime.

Bet atsakymas su "prieskoniu". Nes ką automatiškai išmeta atmintis? "Bolševiko kelią".

Bus S.Nėries konferencija, norėsiu pakalbėti. Mes buvom įsprausti į rėmelį. Ką nori, tą daryk, sukis. Kaip apie ją – vieną – rašyt? Galėjai minėti nebent V.Mykolaitį-Putiną.

Tas ano laiko rėmelis kaip ir likęs. O reikėtų imti penketą poetų neoromantikų ir matyti juos kartu.

Dauguma lituanistų specializuojasi – aš rašysiu apie poeziją, aš apie prozą, tam tikro laikotarpio ir panašiai. Jūsų studijos aprėpia skirtingas rūšis ir žanrus, lietuvius ir ne tik, taip pat tautosaką, istoriosofiją, gyvenimo ir kultūros sankirtas.

Tai kaip čia buvo, jeigu apsieitume be komplimentinės patetikos?

Patetika atkris, jeigu atsižvelgsime į konstatuojamąją klausimo dalį.

Pagal tarybinį mokslo planavimą kitaip ir negalėjo būti (juokiasi).

Bet literatūra iš tiesų negali izoliuotis. Izoliuodamasis kiekvienas tyrinėtojas nesijaus tvirtai. Negalės nustatyti kriterijų. Kas ko verta.

Bėda ta, kad šitos situacijos mes negalim lig šiol pragmatiškai apsvarstyti. Negi taip apsikasę ir gyvensim? Net keistai reaguojama – antai tas iškišo snapą, dedasi ir šitai išmanąs.

iliustracija
Valentinas Sventickas

Kitas dalykas. Net su mūsų išeivijos autoritetais neužsimezga tikras kontaktas. Nenorim mes to A.Nykos-Niliūno "Dienoraščių" atsiversti, nors pasiusk…

Dabartinė literatūra, jos apmąstymai – kokių minčių Jums sukelia? Ar būta požiūrių, ginčų, replikų, privertusių susijaudinti, reaguoti?

Pats operatyviai nereaguodamas, vis nusistebėdavau. Žiūrėk, užsikabina kritika už kokio kūrinio. Už Ramūno Kasparavičiaus, "Trijų sesučių darželio". Užsikabinta už Antano Ramono, paskutinių jo kūrinių. Ir paskui, kai daromas bendras balansas, tie kūriniai ištirpsta, neužsifiksuoja. Koks geriausias man atrodė kūrinys, lyg novelė, lyg apysaka, to paties Kasparavičiaus, – "Visų gražiausia" (žurnalas "Metai", 1997, Nr.12). Partizanai, moterys… To kūrinio tai tartum niekas nepamatė. Stebėjausi. Tema sunki. Ir šitaip "ištraukė". Šovė į galvą pasižiūrėt, kas rašyta šia tema. Anais laikais. Na, R.Šavelio "Dievo avinėlis". Labai gerai sumanytas. Kaimiškas substratas, dialogai. Paskui eina toks holivudinis planas. O baigiasi tai nerimtai. Vėl tas lietuviškas psichologizmas. Dabar nepatogu skaityt. Geriau prisiminti A.Landsbergio "Penkis stulpus".

Kaip Mariaus Ivaškevičiaus "Žali"?

Jaunas drąsus autorius, diplomuotas literatas, gal nepagalvojo, kad tema yra šis tas. Kai pasivartai, kas rašyta, kokie atsiminimai. Jo darymas "kitaip" – tai efekto siekimas.

O tie rašytojai, kurių knygų didesni tiražai, kurie dažniau skaitomi, reflektuojami, – R.Gavelis, J.Kunčinas, J.Ivanauskaitė…

Turėčiau ką pasakyti. Būtų ilga kalba ir bus. Čia tiktai tiek: tai labiau vaizduotės literatūra, galų gale.

Laikraščiuose paskaičiau apie festivalį "Sirenos". Aktorius Ivanas Vyrypajevas, jo "Deguonis". Paprastas, smulkus žmogelis. Ir ypatingas tiesos poreikis. Rusai tokį turi. Man gaila, kad kai kuriems rašytojams, svarbiems mums ir reikšmingiems, drąsa buvo išmušta. Tada, anomis aplinkybėmis. Na, Juozas Aputis. Aiškiai jauti, kaip užspaustas iš vidaus. O labai svarbus jo indėlis į pasipriešinimą, atsiribojimą. Žavu, kad Jonas Mikelinskas visą laiką neužgniaužiamas. Visada jį palaikiau, anais laikais. Štai "Už horizonto – laisvė". Kaip beletristas, kaip prozininkas kartais nukenčia, bet jo intelektualinis savarankiškumas, savo nuomonės gynimas yra reikšminga patirtis.

V.Juknaitės proza yra tiesos grybšnis. "Stiklo šalis" – lakoniškas stiprus dalykas. Tik ji gal nesijaučia tvirtai, kad literatūrą kuria. Matyt, trikdo bendra opinija. "Išsiduosi. Balsu" reikėjo dar tvarkyti. Grįžtant atgal – aš pirmas atkreipiau dėmesį į jos romaną "Šermenys", tik paskui kitų susidomėta. Tebebuvo hierarchinio mąstymo, – kad moterys negali diktuoti madų.

Iš jaunesnių poetų – ar yra balsų, simpatiškų Jums?

Štai naujausiame žurnalo "Metai" numeryje Gytis Norvilas. Įstringa. Ant briaunos eina. A.Marčėnas įdomus, D.Čepauskaitės metaforiškas mąstymas. D.Kajokas rimtas poetas. Perskaičiau jo prozos, eseistikos didelę knygą "Lietaus migla Lu kalne", rimtai perskaičiau, yra gilaus mąstymo. Gal tik jo platus rašymas mane čia trikdo. Išmetami į viešumą svarstymai. Kai ką reikia pasvarstyti sau pačiam.

Buvau Jūsų studentas. Prisimenu, per paskaitas ir seminarus dainuodavot, iš atminties skaitydavot eilėraščius, kalbėdavot vaikščiodamas po auditoriją. Po "Vilniaus bokštų" pabaigos koncerto klausinėjote, kokios dainos patiko. Ar nepatyrėte tada tarybinių švietimo pareigūnų ypatingo susidomėjimo Jūsų metodais? Pamenu, kartą lyg ir kokia komisija pasėdėjo auditorijoje kartu su mumis.

Manyčiau, tai buvo išganinga man pačiam. Dėl to niekas per daug rimtai į mane nežiūrėjo (juokiasi).

Pirmąsias paskaitas pradėjau skaityt septintoje auditorijoje Vlado Šimkaus, Emos Mikulėnaitės – šitam kursui. Kalbėjau vaikštinėdamas. Man atrodė kažkokia nesąmonė eit už to stalo, stovėt. Mes žiūrim į viską per daug rimtai, man tai peilis po kaklu.

Dažnu atveju tokia "markė" sudarė man lengvą gyvenimą. Kitaip gal mano karjera būtų buvus sukurta, būčiau iškilęs kažkur. Ačiū Dievui, neteko. Tai apsaugojo, dabar normaliai jaučiuosi.

Esu girdėjęs, kad apie mane kas nors pranešama. Buvo ir tų komisijų, paskui katedros "valymas". Pirmiausia mane malė. Kalbėdavo – na, Saukai tai viskas. Bet ateina peratestavimas, gerbiamas prorektorius Lazutka – "mes atidėsim tavo peratestavimą". Buvo tų komplikacijų.

Gana apie tai. Toliau?

Kaip politinis gyvenimas atrodo?

Kažin kodėl kritinė savimonė nesubręsta? Antra vertus, kur čia greit subręs, buvo tas pusšimtis metų. Negalėjom kalbėti esminiais pasaulėžiūros klausimais, kelti sau alternatyvų, ginčytis.

Jeigu paskaitysim kokį Milį (Johnas Stuartas Millis, britų filosofas. – V.S.), apie laisvę kas parašyta XIX a. vidury… Sako, apskritai be tos terpės, be ginčo su kitais tampi sausu mentoriumi, kuris prisimena tiktai kelias frazes.

Tada – didžiulė žiniasklaidos galia?

Taip. Tą patį Milį dar pacituosiu. Kai nėra mąstymo laisvės, tai dėl to nukenčia ne tiek savarankiški žmonės, kiek vidutiniški, jie negali savo proto išvystyt. O normaliomis sąlygomis galėtų. Jei visa terpė būtų palanki. Žiniasklaida galėtų būti tokia terpė. Tokvilis (Alexis le Tocquelle‘is, prancūzų mokslininkas, klasikinio veikalo "Demokratija Amerikoje" autorius. – V.S.) apie demokratiją: demokratijai būdingas stiprus mąstymo koeficientas. Protas ir demokratijos kūrimas – susiję sandai.

Lietuvių tautosakoje Jums svarbus atrodo moters balsas. Kokios šiandieninės moterys Jums patinka?

Vėl turėsiu progą prisipažinti meilę savo brangiausiajai.

Tik moterų žurnalui toks klausimas, čia gal nereiktų.

Prisižiūrėjęs aš gražių panelių iki kaklo, filologės mūsų taigi rinktinės. Ir protingos, ir gražios, lengva žavėtis.

Bet kitur pakreipčiau, mano jau toks amžius… Moterų žurnalai, tie, kurie su geresniu "pamušalu", svarbūs jų savišvietai. Bet yra marios nepadoraus prabangos šlovinimo. Nuplauna visa, kas pozityvu.

Feminizmas manęs nepurto. Tik matau, kad dažnu atveju jis kenksmingas pačioms moterims.

*

Jau geriant arbatą. Donatas Sauka prisiminė Dariaus Šimonio knygą "Rykštė". Likusi nesuvokta. Neadekvati buvusi kritikos reakcija į R.Granausko romaną "Duburys" – jam jis atrodo svarbus. Iš politikų pasidžiaugė Dalia Grybauskaite – turinti tikrus pamatus, niekas nesutrikdytų.

Kalbėjomės spalio 13-ąją, taigi per Donato Saukos 75-ąjį gimtadienį. Sukaktuvinio priešpiečio detalės. Trumpam užėjo dukra su gėlėmis. Kalbantis įsiterpė vienas telefono skambutis. Profesoriaus žmona Rūta Saukienė (rašytojai prisimena ją kaip "Vagos" redaktorę) turėjo pyrago.

 

Skaitytojų vertinimai


11466. Mykolas :-) 2004-11-10 08:40
Puiku (nesinori sakyti nuostabu). Kaip sako nekurie, užveda ant kelio. Pradėsiu aktyviau mąstyti. Labai ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 9 
6:24:49 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba