Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-11-11 nr. 3070

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Thomas Tidholm.
MIEGAS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
ŠIMTO EILĖRAŠČIŲ FESTIVALIS TETOVE
27
• DĖL DALIOS GRINKEVIČIŪTĖS DUOMENŲ KLAIDINGUMO3
• DANUTĖS SPRANGAUSKAITĖS LAIŠKAS2

KNYGOS 
 Gintaras Beresnevičius.
MIKROAUTOBUSAI IR PADIŠACHAI
• Pranas Visvydas.
GALIMA SMAGIAI TRAIŠKYTI PRASMĘ
• Neringa Mikalauskienė.
LIŪDNAS MALONUMAS VORATINKLIUS NUBRAUKUS
5
• Goda Lučiūnienė.
KRŪMAS VIDUR KOVOS LAUKO
• KARALIENĖ MIEGA1
• MEILĖ BEI KITI FUNDAMENTALIEJI MOKSLAI
• PARUZIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• LIETAUS BEI EŽERO GARSŲ SPEKTRŲ POETAS2
• Indra Karklytė.
"GAIDOS" OPEROSE – PUBLICISTIKA IR RETRO
9
• Kristina Pilibaitytė.
"PERMAINŲ MUZIKA" – NAUJA ATRADIMŲ ERDVĖ

TEATRAS 
• SAVITA TEATRO PATIRTIS: AKTORIAI IR VAIKAI VAIDINA KARTU8
• LIETUVIŲ DRAMATURGIJOS VERSMĖ10
• KONFERENCIJA – KAIP SPEKTAKLIS

MENO DIS/KURSE* 
• "AR MYLITE LIETUVĄ?"

NAUJI FILMAI 
• "SCANORAMA 2005" RENGIA SKANDINAVŲ KINO PUOTĄ

POEZIJA 
• Albinas Galinis.
SIMETRIJOS
15

PROZA 
• Ema Mikulėnaitė.
BAIMĖ
2
• Ema Mikulėnaitė.
PENDZARIUS

VERTIMAI 
• Hugo Ball.
POEZIJA
1

DAILĖ 
• LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ NAPOLEONO ORDOS PIEŠINIUOSE1
• Aleksandra Aleksandravičiūtė.
"BĮLTA"
1
• Rūta Sagatauskaitė.
KLAIPĖDA IŠ ARTI
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Justinas Bočiarovas.
RIMTAS REŽISIERIUS TURI PADARYTI "ROMEO IR DŽIULJETĄ"
15
• Ridas Viskauskas.
SVARBIAUSIA – IŠLAISVINTA VAIZDUOTĖ

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Martynas Kavaliauskas.
"EURO VISIONS". NAUJOSIOS EUROPOS MIRAŽAI POMPIDOU POŽEMIUOSE
1

KRONIKA 
• SAVAM LAUKE
• Jonas Mačiukevičius.
...NORS Į KAPUS
• OKT GASTROLĖS AIRIJOJE
• ATVIRAS LAIŠKAS FESTIVALIO "VILNIUS CITY JAZZ" ORGANIZATORIAMS15

DE PROFUNDIS 
• Niels Hav.
POEZIJA
7

KNYGOS

MIKROAUTOBUSAI IR PADIŠACHAI

Gintaras Beresnevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Orhanas Pamukas yra populiarumo bangos nešamas, regis, ir Geteborge ta banga putojo neprastai; turkas rašytojas, turintis europinių aspiracijų ir dar Turkijos teismų persekiojamas, toks atviro kalbėjimo meistras kaip Günteris Grassas – matyt, taip jis atrodo Tėvynėje. Sąžinės balsas visada ir visur būna nepopuliarus. Tėvynėje – turiu omenyje užsieny – jis traktuojamas kitaip.

Trečias O. Pamuko romanas yra, aišku, europinės literatūros srautan paniręs, tik ten, kur reikia, – Stambulo nakties žavesiai, architektūra ir dažnai labiausiai žavinti Stambulo užkampių vingiuotų gatvelių romantika, o ne didybė, kuri dažnai būva atkaroka. Klaidžiojantis po miestą herojus panašus ne tik į detektyvą, bet savo atkampių vietų pomėgiais ir į Knuto Hamsuno "Bado" herojų, o detektyvinio užtaiso jam teikia ne tik pradingusios moters detektyvinio žanro pomėgis, bet ir ženklų ieškojimas, stebint praeivių veidus, pirkinių maišelių etiketes, šviesas ir šešėlius, sekant telefono skambučius; šiek tiek iš Umberto Eco perimtas metafizinis detektyvas, na, visko čia yra, ir identifikacijos paieška, kai herojus kiek suabejoja, kas jis toks esąs, ar garsus žurnalistas, ar į nesuprantamą sąmokslą įpainiotas paprastas žmogus, kurio užduotis – surasti savo vardą, vietą, žmoną, žurnalistą Dželialį ir dar kelis personažus.

Identifikacijos paieškos čia, matyt, yra turkiška realija. Tuo Pamukas yra artimas ir lietuviams. Ir vieni, ir kiti eina į Europą su savos civilizacijos šleifu, eina žinodami, kad yra pasmerkti ir prarasti, ir atpažinti. Kemalis Atatiurkas, didysis Europintojas, kuriam bemaž kiekviename provincijos miestelyje stūkso raitelį vaizduojantys paminklai ir kuris visada yra fone, nors ne visada minimas, yra tarsi biografinio lūžio ašis. Ir ta ašis yra ne vien herojaus kartos lūžis, bet atgaline data perlaužia ir herojų, kuris nuolatos paskendęs tarp islamiškų knygų, polemizuoja su teologais ir nematomais pasislėpusiais bičiuliais, įsispraudęs tarp Bizantijos, Graikijos artefaktų ir Stambulo kvapų bei daiktų, tarp Osmanų pašų ir Atatiurko. Su visu šiuo bagažu herojus per sufijų išmintį eina tiesiai į Europą, eina apsisprendęs ir svyruodamas drauge. Tema bent jau vien lietuviškam egzistenciniam klausimynui artima – kas laukia toje Europoje, kuri ir viliojanti, ir nepatikima. Gana moteriškas vaizdinys – Europa gali reikšti ir žiežulos trobelę, ir visuotinio išganymo viltis. Vis dėlto tai iššūkio situacija, kurioje kiekvieną herojų, nuo legendinio budelio iki padišacho, nuolat persekioja identiteto klausimas, ir jis sprendžiamas ne taip lengvai. Vienas herojus sako šešerius metus gyvenęs tik skaitomų rašytojų mintimis ir balsais, tačiau prisipažįsta: "Bet per tuos šešerius metus aš taip ir negalėjau būti savimi". Nors tai ir nėra taip blogai, nes tie metai buvo gana laimingi, bet padišacho pareiga – ne būti laimingam, o būti savimi, ir ne vien: "Ne tik padišachas, bet ir kiekvienas žmogus privalo būti savimi" (p. 462). Arba viena herojė išmeta tarsi priešingą frazę, rytietiškai vingrią, tačiau ne be gelmės; supratusi, kad gyvenimo pusę pragyveno nebūdama savimi, ji vieną apmąstymų naktį suvokia: "…pirmą gyvenimo pusę aš nesugebėjau būti pati savimi, nes norėjau būti kita, o kitą gyvenimo pusę aš gyvensiu kaip ta kita, nes gailėsiuosi to, kad pirmą gyvenimo pusę nesugebėjau būti pati savimi...Aš tikrai žinau, ir jau niekada nepamiršiu, kad niekas negali būti pats savimi, nes kiekvienas žmogus po teisybei mėgdžioja kitą ar kitus, kurių vietoje norėtų būti" (p. 228). Tarp šių kraštutinumų ar psichologinių realybių knygos herojai svaido vienas kitą ir patys save, kol ne tiek randa atsakymus, kiek įsitikina, kad svarbiausia žmogaus gyvenimo problema yra galėjimas ar negalėjimas būti savimi.

Čia ir rytietiška tradicija, ne nuo Harūno ar Rašido prasidėjusi, o visus valdovus gundanti – išsprukti iš rūmų nakčia, apsirengus valkatos ar prekijo drabužiais, ir valkiotis Bagdado, Damasko ar Kairo gatvelėmis, mėgaujantis neatpažinimo džiaugsmais ar gal tuo, kad esi išties ne apsimetęs, o pavirtęs kitu. Ar identifikacijos paieškos yra kančia, ar palaima, ar žmogaus lemties prakeikimas? Matyt, tiesiog problema, ir herojai, pereidami vienas į kitą, šią problemą sprendžia. Greičiau su atradimo ar praradimo džiaugsmu, o ne su tragiška identiteto praradimo ar identiteto krizės pagava. Europietis čia darytų tragediją, Rytuose šis mainymasis išgyvenamas gana natūraliai ir greičiau su savistabos malonumu, nei su tragišku riksmu į aukštybes: "Aš, Viešpatie, praradau identitetą!" Rytai yra Rytai, Vakarai – Vakarai, ir jie niekada nesusilies. Garsi frazė, ir Orhanas Pamukas ją mielai rutulioja, matyt, šiuomet Turkijoje, o Turkijos dėka ir Europoje, ši frazė kaip tik skamba aktualiai.

O, be specifinio kolorito, tai žmonės kaip žmonės Turkijoje. Nelabai skiriasi nuo europinio romano, ypač postmodernaus, ypač popkultūrinio, kuriame keitimasis asmenybėmis yra logiškas žaidimas, mėginant herojų įvilkti į kito kailį, įmesti į kitą poziciją ir žiūrėti, kas iš to išeis ir kaip herojus žais toliau. Rytų literatūra traktuoja šią problemą ne kaip logišką siužeto vingį, o kaip į organišką tradiciją, savaime suprantamą klausimyną. Beje, o pirmasis kito kailyje berods atsidūrė Apulėjaus asilas; kuriai, Rytų ar Vakarų, kultūrai tai priskirtina, kitas klausimas.

Bet identiteto klausimai O. Pamukui, matyt, rūpi ne kaip šecherezadinis žaidimas, ne vien kaip proga pinti nepabaigiamas ir neišpainiojamas arabeskas. Turkija savo kultūrinės revoliucijos laikais irgi išgyveno tapatybės krizę, ir atrodo, kad tokia stipri europiškumo injekcija nepaliko ženklių pėdsakų identitete. Štai tokie berods dokumentiniai faktai: žmonės, pirmą kartą išėję iš kino teatro, reikalaudavo grąžinti jiems akis, nes jie jau nebegalėjo matyti visko taip, kaip anksčiau; vieno piemens vaikas po savaitės, praleistos kino teatre, pamiršo kelią namo ir visiškai prarado atmintį. Ir šiaip – gražių ponių kino filmai pavertė visus apspangusiais žmonėmis, kurie troško gyventi kaip kine, troško tokių pačių drabužių, automobilių ir tokio paties gyvenimo; ir visi savaip apako, visi, visi (p. 144). Turkai, beje, gavo dar ir dolmušus, mikroautobusus, ir ar ne jie tą tradiciją perdavė šiaurėn? Mes irgi civilizacinį smūgį amortizavome per mikroautobusų bumą. Procesai artimi.

Šis civilizacinis smūgis mus ištiko dešimtame dešimtmetyje, – turiu omenyje Lietuvą, tik ji turėjo jau XX a. trečiojo dešimtmečio skiepą ir tarsi galėjo išgyventi europinį šoką lengviau. Bet ar mes matome, ar susimąstome, ar ne stipraus smūgio tapatybei kaina? Turkams tai rūpi. Pirmąjį europinį skiepą jie irgi gavo XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. O. Pamukas kabinasi į mistinę sufijų ordino tradiciją, archajišką ir esą tebegyvuojančią šiandien; romantika europiečio sąmonei ar vidinio negęstančio turkiško islamo gyvybingumo viltis? Transformacija galima su visa sava tradicija? Eiti į Europą nieko neprarandant?

Matyt, tik identitetą, ir nieko daugiau. Arba žaisti, kad esi kitas. Žaisti ar tikėti?

Žaidimai juk labai įtikinamas žanras.

_______________________

Pamuk O. JUODOJI KNYGA. Iš turkų k. vertė Galina Miškinienė. – V.: Tyto alba, 2005.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
6:23:53 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba