ARVYDAS GENYS

DVI JOKŪBO BIOMĖS SVAJONĖS IR EPILOGAS

Žemiškoji

Jokūbas Biomė buvo batsiuvys.
Nagus net iki kraujo nusidaužė,
kol tapo meistru. Kurpė susigaužęs.
Svajojo rūmuos švęsti vestuves.

Ten tryps kojelių tūkstančiai dailių.
Batuoti muzikantai grieš ten smuikais.
Pernakt švytruos kurpaitės angelų.
Net sąžines užstatę smuklėj mulkiai

smaksos pro rūmų langą...Kaip sapne!
Štai Sofijos bateliai rožėm žydi
ant kojų angelo, štai židinio liepsna
sau menuetais plaikstos neprašyta...

Jokūbas regi - prie kurpalio knapt
užsnūdęs nejučia - kaip kvaišta ponai,
kaip jų panelės švysčioja pernakt
auksiniais - dangiškais - baltais - raudonais

bateliais. Nardo menėj lyg yla
dešinėje Jokūbo meistro rankoj.
Vestuvių nuotaikos pilna tyla
iššauna kaip šampanas ar patranka.

Jokūbas krūpt - prabus. Ir atsivers
maldų Vainikas netikėtoj vietoj...
Plaktuką svies. Vėl naują plunksną stvers.
"Basa širdie, kaip angelas avėsi!

Esi skaisčiausias meilės židinys.
Esi žvaigždelė kelyje į Rojų..."
Nejau viltingas sapno žadinys -
tiktai panagėse pamėlęs kraujas?


Dangiškoji

Deja, ne Sofiją dangaus - Jokūbas vedė,
tik mėsininko dukrą. Šypt draugai:
"Skani mėsytė! Kam, jauniki,maldą
kuri? Kurpalio griebkis! Padūkai...

Net Pastorių užrūstinai. Štai guja
iš miesto už eretiškus raštus...
Turi juk amatą, žmonelę, guolį.
Putoji lyg alutis per kraštus".

Jokūbui Biomei pašaipos nė motais.
Liuciferis jam - laikas, nuodėmė - mirtis...
Iš Eckharto ir Paracelso mokos.
Ketvirtas matas - Dievo išmintis.

Jau už pečių Trisdešimtmetis karas.
Ir rozenkreiceriai jau pūva po žeme.
Tik širdyje - toks mėlynauksis keras,
koks nežydės pasaulyje šiame.

Pasaulyje be meilės tarsi stiklas -
nupuolusiems iš aukšto - trapiame...
O Sofija dangaus, kur susitiksim? -
sparnais maldos pakilę...Užsimerks

Jokūbas: po akių vokais sroventi
prapliūps vaizdai. Ir angelų giesmė
skardens virš sumaišties. Nejau nevertas
aš mėlynauksio kero - lyg esmės,

kurią tik "Kristosofijoj" įgauna
kristališka tikėjimo dvasia?
Nejau ir amžinybė - tik pagunda -
graži lyg Dresdenas idėja ar tiesa?

Epilogas

Pasimeldė Jokūbas, atsiduso
ir tarė sūnui: auštant, lygiai penktą,
išeisiu Rojun. Šypsosi man dausos.
Ir moja angelai dukrelių rankom.

Tau palieku kurpalį ir Vainiką
maldų, kurias Šventa Dvasia diktavo
man Herlice... im Gottes Herz ist Jacob...
Tikėk ir melskis! Sofija bus tavo,

kaip buvo Ji Saliamono ir mano -
visų Dangaus Mergelė skaistaskruostė.
Be vyriškumo - Išminties nei meno,
net amato neuostęs, nesurasi.

Buvau visoks. Nesuprastas ir guitas
pats iš savęs, - dažnai klaidas vien tvėriau
ir sumaištį.Buvau grėsmingas gandas.
O broliams Herlico aš priminiau tik gvėrą.
Sūnau, tu pats regi, kokiom grandinėm
siela žmogaus prikaustyta prie kūno.
Aš nuo Žvėries maldom ir knygom gyniaus.
Ir dulkėm virto Piktojo pagundos.

Dar valandėlę - ir ranka anapus
jau suvirpės, praskleidus mėlynauksį
širdies svajonių kerą... Niekad niekas
jau kelio nepastos. Darbuokis, melskis! -

tau palieku kurpalį ir Maldyną,
kurį Šventa Dvasia diktavo... Saugok!
Greit būsiu Rojuj. Šypsosi man Dievas
ir angelai...
Im Gottes Herz ist Jacob...

2003 vasario 10
____________
* Dievo širdyje yra vieta Jokūbui...
Citata iš Angelo Salezo dedikacijos vokiečių filosofui, mistikui ir galbūt poetui Jokūbui Biomei (1575 - 1624):
Im Wasser lebt der Fisch, die Pflanze in der Erden,
der Vogel in der Luft, die Sonn am Firmament,
der Salamander muss im Feu er erhalten werden,
und Gottes Herz ist Jacob Boehmes Element.

KRISTAUS KARALIAUS DIENA

Galybės grūmės, angelai, kariaunos, -
sudėtos bus Vienatiniam prie kojų
Karaliaus Kristaus dieną. Juk ir mudu
pavirsim iškilmingos ceremonijos
ir slėpiningų atnašų dalim
šventų Jonų bažnyčioj. Tai galia,
kurią mums teikia meilė. Ir malonė -

lyg žaibas
išplėšianti
pasmerktus myriop.

2002 lapkričio 24

Alio Balbieriaus nuotraukos