STIPRIAU NEI GRIPAS

Vytautas P.Bložė

Spauda buvo paprašyta užfiksuoti V.P.Bložės prisipažinimą, kad niekur kitur nebuvo tokio puikaus poezijos vakaro kaip Klaipėdos menininkų namuose, turbūt 1996 m., pristatant jo ir N.Miliauskaitės tandemą. Išties vasario 27-osios vakarą poeto pasakytų pagyrimų, gerų žodžių Klaipėdai ir kuriantiems šio krašto žmonėms netrūko. Juolab kad V.P.Bložė jau pusė metų, kai palangiškis. Taigi savas tarp savų. O tokiam pasijusti tą vakarą Klaipėdos universitete buvo nesunku, nes viskam vadovavo Marijus Šidlauskas. Jis - lyg geroji dvasia, netgi peršasi toks palyginimas: V.P.Bložė - dievas Tėvas, Erika Drungytė (buvo pakviesta kaip poeto kūrybos tyrinėtoja ir poetesa) - sūnus, o M.Šidlauskas - šv.dvasia. Jums, skaitytojai, toks krikščioniškų vaizdinių vartojimas gali pasirodyti per daug tiesmukas, lėkštas, bet patikėkit, kai prieš nosį (o sėdėjau kelių nosių atstumu) vyksta sklandus (dažnai dėl šv.dvasios korekcijų) bendrystės aktas, tokie religinio pobūdžio palyginimai visai neatrodo kvaili. (Juolab kad skaičius trys mano krikštytoje sąmonėje pirmiausia sukelia būtent religinius vaizdinius.) O toliau tapatinti, aišku, būtų nevaisinga, nes, norint įsivaizduoti Eriką esant Bložės dukrą ir mokinę ar Marijų su sparniukais, reiktų pasitelkti fantastikos žanro galimybes. O tam prielaidų būta: 1) poetas šnipštelėjo Erikai į ausį (manoji irgi išgirdo, nes buvo netolies), jog ji pradėjo visai bložiškai eiliuoti; 2) Šidlauskas taip puikiai vedė vakarą, jog buvo galima justi jo nematomų sparnelių egzaltuotą šnarėjimą.

Antikinių asmenų galerijoje galėtų būti tokių: Bložė - Protėjas (taip jį pavadino Sigitas Parulskis dar prieš trejus metus), jūrų senis, gyvenantis gelmėse ir pranašaujantis ateitį; šį kartą buvo apsiribota dabarties įžvalgomis, nusakant geriausius šiuolaikinius poetus ir poetes, iš kurių, anot klasiko, palangiškė Elena Karnauskaitė dar nėra pakankamai įvertinta; Drungytė - Afroditė, skleidusi meilės kerus dešinėn ir kairėn (mat sėdėjo per vidurį); Šidlauskas - Hermis, dalykiško pokalbio dievas, po Bložės poezijos lavinos semantiškai interpretavęs tekstus. Baigiu asociatyviąją dalį, kuri, viliuosi, jums perteikė vakaro nuotaiką.

Erika Drungytė ir Marijus Šidlauskas

Didžiausia universiteto aula buvo pilnutėlė, nors miestą siautė gripas. Drungytė skaitė savo eiles iš vasario mėn. "7 meno dienų", Bložė - Milašiaus eilių transkripcijas ir naujus eilėraščius. Buvo prisiminti S.Gedos žodžiai, jog V.P.Bložė į senatvę rašo geriau. Pro langą matėsi senųjų Klaipėdos namų stogai su rūkstančiu kaminėliu, po valandėlės - tik sunkiai pilkas dangus virš kaminėlio, kurio fone stovėjo poetas, keturiom akim įsistebeilijęs į primargintą lapą. Žodžių srovė nešė jo balsą, kabino intonuojančius kirčius, siautė stipriau nei gripas, bet pasakyt, apie ką mąstė susirinkusieji, - nemoku. Prasidėjus klausimams, Tomas S.Butkus bandė suaktualinti Bložės vakuumo problematiką, tačiau, kaip jam buvo paaiškinta, tikri dalykai negali slysti kaip sviestu patepti ar kaip pseudodainiški posmai. Jie tiesiog yra.

Hermis-Marijus, apibendrindamas vakarą, kalbėjo: "Prarastis… Kaip sulaikyti tekančią būtį, prarastį? Nėra geresnės formos kaip poezija. Ir, kai ta prarastis yra tiksliai, autentiškai fiksuojama poezijoje, ji tampa atrastimi, poetiniu stebuklu".

O higienos požiūriu (mat laikas buvo stipriai vakarop, o patalpa iškvėpuota poezijos, kad kirvį kabink) Šidlauskas pasiūlė eiti namop. Mes ir išėjom. O kas vėliau vyko gripo ir poezijos siaučiamame naktiniame mieste, tai jau ne kiekvienam pabožnam, kaip pasakytų močiutė.