Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-14 nr. 2941

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ONĖ BALIUKONĖ41
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE14

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ŽIEVIŲ ŽYDĖJIMAS KAUNE
• KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS - TEATRO MENININKAMS
• Kazys Almenas.
KAM TOKIŲ KNYGŲ REIKIA?
4

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1
• INGEBORG BACHMANN1

PROZA 
• Skiriu dailininkui M.O..
LORETA GRAŽINA LATONAITĖ

ESĖ 
• ALIS BALBIERIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ULISAS3
• Tomas Sternsas Eliotas.
ULISAS: TVARKA IR MITAS
• BABILONAS ILGISI LIETUVIŲ BALSO

KNYGOS 
 Nida Gaidauskienė.
R.KMITOS "UPĖS MATAVIMAS"
1
• GINTArė BERNOTIEnė.
JUSTINO MARCINKEVIČIAUS LAIKO DROBULĖ
1
• AŠ MOKU AUGTI1
• BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ
• ŽEMĖ PO JOS KOJOMIS2
• PIEVAGRYBIŲ TESTAMENTAS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
LIETUVOS NOSTALGIJA
1
• Pillė Veljataga.
"AKADEMIKAI" VILNIUJE
• Romualdas Alekna.
MŪSŲ LAIKMETIS IR VITRAŽAS
9

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KIEKVIENAS KONCERTAS - ĮVYKIS
1

NAUJI FILMAI 
• "ČIA IR DABAR: KINAS"

REGIONŲ KULTŪRA 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
PRABILUSI ŽEMĖ
• "VARPAI" SKELBIA SUKAKTUVES

ŽALVARIO STUMBRAS: Kauno kultūros puslapis 
• APIE GĖRIMUS IR KITUS ŽEMIŠKUS DALYKUS
• KAUNO JAUNIMO KAMERINIO TEATRO SĖKMĖ
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
NILO ŽEMĖS BALSU
8
• Algis Uždavinys.
MEDITACIJOS MUZIKINE TEMA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• KARALIUS SEDŽONGAS DIDYSIS IR KORĖJOS TRADICINĖ MUZIKA
• Liudas Statkevičius, Evelina Bondar.
MENAS. ŠVĘSTI. GIMTADIENIS.
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
APIE KĄ SKAMBA REGGAE?
19

ŽINIOS IŠ KLAIPĖDOS 
• Sondra Simanaitienė.
STIPRIAU NEI GRIPAS
1
• Rolanda Lukoševičienė, dienraščio "Klaipėda" žurnalistė.
"RIMTOJI" MUZIKA KLAIPĖDOJE TURI RIMTŲ PROBLEMŲ
2

KRONIKA 
• Juozas MarcinkevičIus.
TRYS RADIJO TEATRO PREMJEROS PER VIENĄ GAVĖNIĄ
1
• WWW KOMENTARAI1

DATOS 
• Gražina Narbutaitė.
VYDŪNAS IR ŠIAULIAI

PAŠTAS 
• "ANGELAY LŪPOMIS BĖGIOJA…"10

DE PROFUNDIS 
• KO BIJO LIETUVOS INTELEKTUALAS…2
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS

KNYGOS

R.KMITOS "UPĖS MATAVIMAS"

Nida Gaidauskienė

[skaityti komentarus]

"Be Herakleito čia tikrai neišsiversi", - tokia buvo pirmoji mintis, šmėstelėjusi europinės klasikos nuotrupų prikimštoje galvoje. Prisiminė atodūsis iš debiutinės Rimanto Kmitos eilėraščių knygelės "Nekaltas prasidėjimas": "Gyventi prie upės, ji nusineša laiką,/ lieka tik žolės prie dugno prigludusios" (eil. "Gyvenom", p.49). Kažkas lieka, nors vandens tėkmė nenumaldoma. Ir laiko. (Tai mus ir laiko - aidas iš S.Jonausko paradoksalios homoformų kaiminystės.) Antroji R.Kmitos poezijos knyga "Upės matavimas" siūlosi būti suprantama kaip kitimo fiksavimas - lyg ir senas pabodęs užsiėmimas, be kurio tačiau nėra jokių humanitas užuomazgų. Vienas iš daugelio prasitarimų apie išsinėrimą iš savęs, dėsningą tekant laikui: "ir va tau, institucijos nebeišleidžia / anapus,/ atvaizdas pase nebe tas,/ parašo braižas pakitęs…" (eil. "Tokia lengva terbike", p. 95 ). Neatsitiktinai skyriai antrojoje Rimanto poezijos knygoje išsirikiuoja kalendoriniu nuoseklumu. Kaip pats autorius teigia, mėnesių pavadinimus turintys eilėraščiai rašyti pagal 1982 metų "Kolūkiečių kalendorių". Nenustebčiau, jei kaip orientyras būtų nurodytas "Metų skaitlius, ūkiškas" arba "I ching" ("Permainų knygos"). Čia, regis, ir prasideda autoriaus sumanyta intriga: orientyrai sukasi kaip vėtrungės vėjyje. Ironiški Sausis, Vasaris, Kovas, mąsli Gegužė, iki kafkiškai efemeriško Gruodžio. Žodžiu, - metai. Ima dingotis Donelaičio balso tembras, Mažosios Lietuvos susiliejusios ribos.
tik dingsta glūps šokinėjims (…)
tik įmetus akmenį upėn
jis niekur nedingsta

"Kaliningradas", p. 92

Tačiau dažnai suvokimo galimybės dvejinasi. Etnokultūriškoji sąmonė kužda: "Tai apie universitetinį Karaliaučių - akmenį nebeatsispindintį Priegliaus vingyje, bet tebesantį kaip daiktą savyje… kad ir šio jauno poeto refleksijoje":
tik įmetus akmenį upėn
ne iškart vanduo nusistovi


mes neturime įrodymų,
viskas sudrumsta ir
sąvokų filtrai negelbsti


mes stovime - vaikų darželis
ant Rėzos kaulų
ir lėlių teatras bažnyčioje

"Kaliningradas", p. 92

Kažkur šalia regos įtaisytas postmodernistinis "objektyvas" pritraukia cituojant paryškintą teksto dalį. "Objektyviai" lengviausiai leidžiasi atpažįstamas paviršius. O paviršiuje "ne iškart vanduo nusistovi". Tai charakteringa daugeliui Rimanto eilėraščių. Šnekamosios kasdienės kalbos ratilai, laikraščių, kalendoriaus straipsnių parafrazės, citatos drumsčia esmės atspindį. Kartais rodosi, kad naratyve tuo koliažo, montažo principu piktnaudžiaujama. Laikraščio informacinis pranešimas lūžinėja eilutėmis, ir tiek. Eilėraštis "Paveldėtas darbas - upės matuotojas" (p. 56) nėra joks rinkinio semantikos raktas, kaip galima būtų tikėtis. Veikiau jis - nureikšminimo triukas. Iš "Šiaulių krašto" "transliuojamas" reportažas apie upės matuotojo darbą. Nuobodų, gal net fiktyvų - visąlaik reikia siųsti veik nekintančius matavimo duomenis į centrą. Bet štai vanduo neišmatuotai pakyla ir apsemia paties matuotojo sodybą. Gyvenimą, kas nepasakyta eilėraštyje, kas neištarta žemaičių tarme. Į eilėraštį sugrįžtama per laikraštinį "valymą". (Dažniau susiduriame su priešinga tendencija: kai meniškai visavertės literatūros kūnas adaptuojamas, kol virsta siužetiniu skeletu.) Jaučiuosi suklaidinta. Kaip eklektikos labirinte suvedžioja ir kalendoriaus principas: juk jame visai tikėtinas ir kokio pikantiško valgio receptas. Ta sumauta savijauta taip panaši į reklaminių rodyklių klaidinamą miesto žmogaus būtį:
imi niūniuoti varpelių melodiją,
skaičiuoji dienas, tuoj


prasidės
didieji atlaidai
iki 75%


ir bus atleistos visos silpnybės pirkti
su nuolaida ADOMO® ir IEVOS®
kostiumus

"Christmastime", p.104

Belieka atsidusti: "mea minima, media, maxima/ culpa"(eil. "Didysis ap(si)verkimas, p.107). Šia žaismingai sumontuota (o gal pacituota) eilute įsirėžiama į pačią mūsų laiko dvasios šerdį. Katastrofiškas taiklumas, jau įgalinantis kalbėti apie švystelinčią esmę, apie skaidrią lyg rytietiškame peizaže lyriką:
Pūkinės medžių lajos pro langą žiūri į mus,
vos mato:
dvi bobutės, skarotos,
gyvena
ir šnara.

"Gruodis", p. 100

Matyti pro langą šnarėjimą, girdėti buvimą už lango:
Vos šviesą užgesinus
į langą barkšteli šermukšnis:
gražus man tavo nebuvimas

"Už lango šermukšnis", p. 73

Pauzė - lyg oro gurkšnis iš nuostabos, lyg estezės atsako radimasis laike. Ir itin lietuviška atsidusimo pradžia: gražus. Nebuvimas, kaip auštesnis buvimo lygmuo. Via negationis - tiesiog vieno eilėraščio principas. Ilgiausia išvardijimų "tai ne…" virtinė, pasibaigianti atradimu:
tai nukirpto nago
puslankis


ant šių grindų
mėnulio šviesoj

"tai ne žiema…", p. 24

Kūniška gyvybės liekana, eilutės lūžiu akcentuotas puslankis tokį pat pavidalą įgyjančio dangaus kūno šviesoj. Pritraukiamas mikrokosmas, žemiška smulkmena, atspindžio atspindys. Neigimo būdu. Taip viduramžiais buvo įrodinėjamas Dievas. O štai kokį Dievo buvimo įrodymą siūlo pats atspindžio principas - loginės sekos inversija, paradoksas (kaip pats autorius sakytų - "rapadoksas"):

Ledai duoda pieną,
pienas duoda karvę,
o karvė mums duoda žolę.


Žolė duoda lietų,
lietus duoda dangų,
dangus duoda Dievą.

"Ledai duoda pieną", p. 44

"Dabar aš jums įrodysiu…" - autoironiškai prabylama pirmuoju rinkinio eilėraščiu. "Dabar aš jums…"- užmojis slopsta, kai "[už] stiklo vanduo, lygus širdies plakimas,/ vandenžolių siūravimas, nė vieno papildomo judesio. / Burbulai. Viens paskui kitą" (eil. "Į skaitytojus", p. 5). Vietoj įrodymo yra rodymas. Tai - nuoroda į matymą, mąstymą. Kasdienį. Su butelaičio lūkuriuojančia senute: laiką tikslinasi, lyg jai tai svarbu, nueinančiai (eil. "nieko jau čia neišgalvosi…", p.83); su dviem bobutėm, per laukus tolstančiom "ing viečnastį" (eil. "Spalis. Pakartotinai", p. 82); su tarmės grumulais, pretenduojančiais į poezijos sacrum ne vien dėl savo netvarumo, bet ir dėl pirminės, džiaugsmingos vardų radimosi stichijos (eil. "Ekspedicija", I, II, p. 67-68). Ypač įsimena rinkinio eilėraščiai, turintys prarasto, nesugrąžinamo laiko aitrumo, nors knygos architektonika, pradžia (p. 5, 13) ir užsklanda (epigrafas iš Dante`s "Rojaus" vizijos apie upę, plaukiančią ratu, p.101) primygtinai liudija pasikartojantį ciklą. Rodyklėms nepaliaujamai brėžiant ratus, išlieka mūsų pačių nykimo nuo žemės ciferblato motyvas. Todėl poetui vertingas kiekvienas menkas gyvenimo kadras, unikaliai įžodintas, neretai pamatytas "persikūnijant", dvejinant žvilgsnį per kelias patirtis (tarkim, sultingųjų adoracija, kylanti iš sukepusio elgetos gomurio, eilėraštyje "Sultingosios", p. 64; laikraščio reporterio ir lyrinio pasakotojo samplaika eilėraščiuose "gyvena ligoninėse…", p. 86, "Nekokie reikalai", p. 50, ir kt.).

Pamatymas, kaip procesas, autoriui, aiškiai simpatizuojančiam dzen estetikai, yra svarbesnis nei filosofinis apibendrinimas. Tačiau retkarčiais susidaro įspūdis, jog eilėraštį įelektrina ne empirinis kontaktas, o būtent posmodernistinės teorijos, kurių pretenzijos į rytietišką dvasinę orientaciją sykiais tiesiog inertiškos. Antai "Miestelėnuose" (1995) sušmėžavusios mintys apie kompiuterinę virtualią realybę, kaip "sansarą kvadratu", atsispindi eilėraštyje "Aitvaras", galbūt savaip programiniame. Pradedamas jis tikru nature morte: skumbrė ant stalo ir "transcendentinis langas" - interneto svetainė, "lengvai galėtum ten patekti", -
bet gal per žema mums būtų dangus

išsimokėtinai

ir per aukšta mojuoti auksinės

žuvelės pelekais

Juntamas etinio kamertono gausmas. Savo generacijai. Jos (?) vardu konstatuojama iškalbėtų epitetų mirtis:
nedrumsto vandens
švytinčio medžio
skaisčiai raudono kraujo
tviskančio akmenio
spengiančio vytimo
aštraus puvimo
žaibiško kirčio -


jau nebus, nors tik pažiūrėk,
kaip nuo dujinio aukuro garai
į garų surinktuvą…

Mikroskopinis aukuras. Garai (nebe dūmai) - į civilizacijos "transcendencijos" vamzdį. Daugiau sklaidos nebesinori - ir taip pernelyg aiškiai pasigirsta pranašo intonacijos, beje, šiaip nebūdingos šiam poetui (o gal tai kaukė?). Pažįstamas balsas atgyja pabaigoje:
ir pūstum tuščią butelį,
juk reikia bent kokio vėjo -


galėtum it aitvarą
Kristų ant kryžiaus
į dangų pakelti

"Aitvaras", p. 27

Aspiracija be inspiracijos (juk vėjo - dvasios - nebėra). Pūstum; galėtum pakelti. Tariamoji nuosaka. Nuo jos nebetoli iki patariamosios nuosakos ironiškame pasikalbėjime su Viešpačiu:
Taip ir tu, Viešpatie, jei dar kada
susiruoši žvejoti, būk ramesnis,
nebūtina taip visas iš karto,
susikaupk, medituok nublukusią plūdę,
ir žuvys pačios į krantą lips
(lips, nebijok, jei tiki dar stebuklais),
nebūtina, kad plyštų tinklai
nuo sembų, prūsų, kuršių, karšių…

"Kai dar jaunesni būdavom…", p. 57

Paskutinių žodžių sąskambis - ir žvynu blyksteli sąmonėje įrašyta gentinė nuoskauda istorijai, žvejojamojo retrospektyva jau pro tinklą. Pirmojo posmo autoreminiscencinė eilutė "tempdavom tas žuvis, rydavom / (lyg kiaulių namie neturėtumėm)" jau sarkastiškai įrašo mus į apetitą keliančių svetimų - žuvų, o ne savų - kiaulių paradigmą. Vandens krikštas ir upės (ar tik?) matavimas žmogaus panardinimu. Dar viena galima sąsaja su knygos antrašte.

Dažnai kandi pašaipa R.Kmitos poezijoje paklebena krikščioniškų vertybių ramsčius (eil. "Didysis ap(si)verkimas", p. 106; "esmi rašytojas…", p. 16, ir kt.). Iki chuliganiško skandalo neįsišėlstama, nes "gal per žema mums būtų" populiarumas tokia kaina. Panašu, kad šulai tikrinami tikslingai: siekiant parodyti, kad jie pakeisti vakarietiška vertelgiškų laimėjimų religija, bandant išprovokuoti po storžievišku tradicijos paviršiumi slypinčią gyvą skaitytojo reakciją. O iš esmės - atidengiant tai, kas, autoriaus žodžiais tariant, yra "seklumas mūsų pačių" (eil. "nėra nuoseklumo…", p. 8). Jis parodomas iš ironiškos distancijos (eil. "gražios buvo laidotuvės…", p. 109; "tokiomis kopėtėlėmis lipti", p. 10), neretai demaskuojamas tiesmukai (eil. "maistas ir gėrimas, kuriuos pirkdami", p. 25; "stilius yra kelias tiesa ir gyvenimas…", p. 34), netgi nubrėžiant drastišką paralelę (eil. "Didžiojo Įvaizdžio vienuolyno sesės", p. 31), tiesa, nedaug prasilenkiančią su gyvenimo medžiaga. Ją siūloma kataloguotojui suregistruoti. Vienintelis nuo galo po žodį nutrupantis refrenas "Dievo vardo be reikalo neminėk" daro chaotišką daiktų išvardijimą (minimalų, miniatiūrišką: mėnulio, ministro, minklės, mimo, nemuno, neminėjimo…) sunkiai išsprendžiama būties hierarchijos lygtimi (eil. "Minėti tik. Bet ne daugiau", p. 22). Vis dėlto atrodo, kad ji lieka įsakmiu viso gyvenimo uždaviniu. Rinkinio pabaigoje greta reliatyvių senų teisybių kaip realiausia ir nekintama iškeliama mirtis (eil. "ir štai liejas beprasmiško Dievo poezija", p. 101). Su atsainia šypsena išklotas "futliarinio" žmogelio eschatologinis rūpestis (o kas jei talonėlis, žymėtas kontrolės metu, negalioja…) vis tiek lieka rūpesčiu (eil. "o jeigu mes sukamės…", p. 9). Lyriniuose eilėraščiuose kuriama metafizinių slėpynių (o gal - vis neįvykstančio beketiško pasimatymo) prielaida (eil. "tarytum ten kas nors yra", p. 41); arba tokios situacijos metonimija ("šventadienis, ir švelniai, pirštų galiukais tarsi Dievą" - eil. "šventadienis ir aš…", p. 65).

Dar debiutinėje knygelėje išryškėjo daugelio R.Kmitos minimalistinių eilėraščių talpumas. Haiku grynuoliams jie neprilygsta (gal ir nepretenduoja), bet vis tiek vieni primena epifanišką švystelėjimą (eil. "nulijo į vakarą…", p. 70; "atėjęs vakaras pasiima…", p. 80; dauguma iš "Birželio" skilties: "kas", p. 46; "Akmuo", p. 49; "iš vienos pievos…", p. 51) ar šiaip akimirkos stabtelėjimą, kiti - lyg žemaitiško mintijimo nuotrupos (eil. "Sausis", p. 7; "jau ir šituose namuose…", p. 52). Paradoksalus priežastingumas sutrikdo (eil. "Lapkritis", p. 89). Apsigauni esąs tik stebėtojas: pro skaidrėjančias medžių lajas (ir popieriaus lape) išvydęs gervių nugirgsinčią vorą, gali justi šulinio gelmės trauką - medžio pomirtinį gyvybės ritualą:
medžių
lajos
skaidrėja
iki
girgždančių
gervių
kaulų

"Spalis. Iki pat", p. 88

Fonetiškai kuriamas žvarbumo įspūdis (medžių, girgždančių, gervių). "Skaidrėja" pasižymi panašia aliteracija kaip ir žodis "dargana", tačiau kartu rodo ir akvarelinį peizažo blukimą, kūniškos gyvybės (lajų) nykimą. Juntamas lengvėjimo įspūdis, medį artinantis paukščiui. Eilutė "iki", pati būdama tobulai simetriška, tampa veidrodinės reprizos ašimi. Kaip paversta taurė prasmių sklidinai ("iki pat") prisemia simetriškoji eilėraščio "apačia". Ir "girgždančios", ir "kaulai" priklauso ne vien paukščio (gervės) semantikos laukui. Net jie (sunkumą, masyvumą rodantys) yra labiau gerve pavirtusio medžio atpažinimo ženklai. Šitas paukštis jau niekur šalčio genamas nebeišskris. Tai žaismas, pranokęs save. Autoriaus išgyvenamas netapatumas ("…ir taip esi neaptinkamas savo paties žodžiuose" - eil. "štai ir laisvas nuo visokių prievolių", p. 97) kartais apsiverčia: esi pagaunamas žodžių prasmių ryšiais - kas esąs.

Daiktavardiška, statiška konstrukcija eilėraščių rinkiniui pavadinti galėtų žeisti jautresnę klausą. Matuoti matavimą - jau visai nedėkingas darbas. Tai veikiau kontrolieriaus privilegija. Eilėraščiai, esantys tarp lyrikos ir šaltakraujiškos dekonstrukcijos, pastūmėja į kataloguotojo nuodėmes, bet yra skaidrios srovės, tekančios kaip upė upėje, nuojauta. Ji ir traukia… Vanduo, vis dar slūgstantis ir kylantis mumyse, įsuka mus į besirandančių prasmių verpetą: "…ir jei buvo kada kas tose akyse, tai tada, / kai spoksojau nuo kranto į sūkurį upėje kurį laiką" (eil. "Kurį laiką neturėjau akių", p.77).

 

Skaitytojų vertinimai


1503. xix2003-03-17 12:05
Eik tu sau kox briedas!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
6:22:47 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba