ULISAS: TVARKA IR MITAS

T.S.Eliotas

Pono Joyce`o knyga išėjo pakankamai seniai, kad reikėtų galvoti, kaip išsamiau ją pagirti ar nuginčyti pavyduolius, ir ne taip seniai, kad galėtume ją visapusiškai įvertinti ir nustatyti jos vietą literatūroje. Viskas, ką šiuo metu galėtume padaryti, o tokiam kūriniui tai nėra mažai, būtų nušviesti vieną iš daugelio iki šiol nenagrinėtų jo aspektų. Man regis, šiame veikale tobuliausiai yra atspindėtas mūsų amžius: šiai knygai visi esame skolingi, ir nė vienas nuo jos negalime pabėgti. Tai ir visos įžanginės pastabos dėl jos; daugiau nebegaišinsiu skaitytojui laiko, formuluodamas savo panegirikas. Tik pridursiu, kad knyga mane tiek nustebino, nudžiugino ir išgąsdino, kiek tai gali padaryti literatūros kūrinys.

Tarp visų kritikos darbų apie šį veikalą neradau nė vieno (nebent išskirčiau savitą bei vertingą M.Valery Larbaud straipsnį, greičiau įvadą nei recenziją), kuriame būtų mėginama suvokti ir įvertinti autoriaus kūrybinį metodą - ryšius su "Odisėja", kiekvieno skyriaus simbolikos ir stiliaus sąsajas. Atrodytų, jog tai pirma patraukianti dėmesį ypatybė, tačiau ji palaikyta smagiu pokštu arba pastoliais, kuriuos autorius surentė, norėdamas papasakoti tikrovišką istoriją ir kurie visiškai nebūtini galutinei veikalo struktūrai. Kritika, kurią prieš metus išsakė apie "Ulisą" p.Aldingtonas, man atrodo nevykusi kaip tik dėl tokio neapsižiūrėjimo. Tiesa, p.Aldingtonas rašė savo recenziją dar neišėjus visai knygai, todėl jis klydo kur kas garbingiau nei jo pasekėjai, turėję prieš akis visą veikalą. P.Aldingtonas apskelbė p. Joyce`ą chaoso pranašu ir ėmė raudoti prie dadaizmo upės, kurią jo aiškiaregės akys regėjo trykštant iš fokusininko lazdelės galo. Žinoma, galimą p. Joyce`o knygos poveikį numatyti sunku. Labai gera knyga gali veikti blogai, o vidutiniška šiuo požiūriu gali pasirodyti labai reikšminga. Būsimoji karta pati turi savimi pasirūpinti, genialus žmogus atsako sau lygiems, o ne neišprususių, nedisciplinuotų, tuščiagalvių dabitų miniai. Vis dėlto patetiškas p.Aldingtono rūpinimasis silpnapročiais kai ką pasako apie šios knygos esmę, kam aš negaliu pritarti, ir šis mūsų nesutarimas labai reikšmingas. Knyga, jo nuomone, jei tik aš gerai supratau, kviečia mus į chaosą, vaizduoja iškrypėliškus, šališkus, netikroviškus jausmus. Tačiau aš tikriausiai iškreipčiau p.Aldingtono mintį, jeigu nepacituočiau jo žodžių. "Be to, aš sakau, - rašo jis, - kad kai p.Joyce`as naudoja savo nuostabų talentą, norėdamas sukelti mums pasibjaurėjimą žmonija, jis šmeižia patį žmogiškumą". Šie žodžiai šiek tiek primena mandaguolio Thackeray`aus nuomonę apie Swiftą: "O dėl dorovės, tai man ji atrodo siaubinga, gėdinga, nežmoniška, šventvagiška, todėl aš tvirtinu: ar milžinas, ar didžiūnas šis dekanas būtų, mes jį nušvilpsime". (Tai apie "Kelionę pas hojhnmus", kurią laikau viena didžiausių aukštumų, kokią žmogaus dvasia yra pasiekusi. Tiesa, vėliau Thackeray`us labai gražiai išreiškia Swiftui pagarbą: "Jis man atrodo toks didis žmogus, kad apie jį galvoju kaip apie imperijos žlugimą". Ir p.Aldingtonas kadaise buvo beveik toks pat dosnus.)

Ar įmanoma apšmeižti žmoniją (neturiu omenyje paprasto šmeižto, kai šmeižiamas asmuo arba grupė, išskiriant ją iš visumos), palikime spręsti filosofų draugijoms; tačiau jei "Ulisas" būtų "šmeižtas", jis neišvengiamai būtų klastotė, bejėgiška apgavystė, o tai negalėtų nė akimirkai patraukti p.Aldingtono dėmesio. Aš nebenoriu čia ilgiau užtrukti: įdomu, kaip p.Aldingtonas išsprendžia klausimą, pripažindamas p.Joyce`ui "didelį nedrausmingą talentą".

Manau, kad mudu su p.Aldingtonu sutariame dėl to, ko iš esmės norime, ir kad tai yra klasicizmas. Kaip tik dėl to sutarimo aš ir puolu p.Aldingtoną šiame straipsnyje. Mudu sutariame dėl to, ko mes norime, bet suprantame tai skirtingai ir skirtingiems kūriniams priskiriame tas savybes. Tikiuosi mudu sutariame, kad "klasicizmas" - ne "romantizmo" priešprieša čia ne kokios politinės partijos (konservatoriai ir liberalai, respublikonai ir demokratai), besilaikančios platformos "šalin tuos sukčius". Tai tikslas, kurio siekia visa gera literatūra - tiek, kiek ji gera, - priklausomai nuo ją sąlygojančios erdvės ir laiko. Vienu atžvilgiu "klasicistu" galima būti nusigrįžtant nuo devynių dešimtadalių po ranka esančios medžiagos ir renkantis tik muziejinį mumifikuotą šlamštą, kaip daro kai kurie šiuolaikiniai autoriai; apie juos, jei tik būtų verta, būtų galima šiuo atžvilgiu pasakyti daug negražių dalykų (p.Aldingtonas nėra vienas jų). Arba "klasicistu" galima būti, stengiantis iš po ranka esančios medžiagos sukurti kuo geresnį kūrinį. Painiavą kelia tai, kad ši sąvoka taikoma literatūrai ir daugeliui elgesio būdų, polinkių, madų, būdingų visuomenei, kuriai priklauso literatūra; ir abiem atvejais šios sąvokos reikšmė nevienoda. Kur kas lengviau būti klasicistu kritikoje nei meninėje kūryboje, nes kritikas atsako tik už tai, ko jis nori, o kūrėjas - už tai, ką jis gali padaryti iš jam primestos medžiagos. Medžiaga aš taip pat laikau autoriaus emocijas. Tai jos, o ne didintinos dorybės ir mažintinos ydos yra ta medžiaga, kurią autorius turi besąlygiškai priimti. Tad esminis klausimas apie p.Joyce`ą būtų toks: kiek jis naudoja gyvosios medžiagos ir kaip jis ją naudoja; turiu omeny, kad naudoja kaip menininkas, o ne kaip įstatymų leidėjas ar pamokslautojas.

Kad p. Joyce`as savo romano veiksmą gretina su "Odisėja", labai reikšminga. Jo atradimas lygus moksliniam. Niekas iki jo nestatė romano ant šitokių pamatų: iki šiol to nereikėjo. Aš nesileisiu į svarstymus, ar "Ulisas" yra "romanas", nebūtų klaidos, jei pavadintume jį epu. Tai nėra romanas vien todėl, kad ši forma jau atgyveno; užuot buvęs forma, romanas paprasčiausiai reiškė epochą, kuri dar tiek nebuvo praradusi formos, kad jaustų didesnio apibrėžtumo poreikį. P. Joyce`as yra parašęs vieną romaną - "Portretą"; p. Wyndhamas Lewisas - "Tarr". Aš nesitikėjau, kad bent vienas iš jų kada nors parašys dar vieną "romaną". Romanas pasibaigė su Flaubert`ų ir Jamesu. Man regis, todėl, kad p. Joyce`as ir p.Lewisas, žengdami "pirma" savo laiko, sąmoningai, o gal ir nesąmoningai nusivylė šia forma, jų romanai išėjo labiau beformiai už viso tuzino padorių rašytojų, nė neįtariančių, kad romanas jau atgyveno.

Pasitelkdamas mitą, manipuliuodamas vien šiuolaikinės ir antikinės tikrovės paralelėmis, p. Joyce`as ieško metodo, kurio po jo privalės ieškoti kiti. Ir jie nebus imituotojai, kaip kad nelaikomas imituotoju mokslininkas, savarankiškiems tyrinėjimams naudojantis kokio nors Einsteino atradimus. Tiesiog tai yra būdas aprėpti, sutvarkyti, suteikti pavidalą bei reikšmę tai milžiniškai tuštybės ir netvarkos panoramai, kurią vadiname šiuolaikine istorija. Man regis, p. Jeatsas pirmasis iš mūsų amžininkų išpranašavo ir sąmoningai pajuto šio metodo reikalingumą. Horoskopas yra palankus šiam metodui. Psichologija (tokia, kokia ji yra, nesvarbu, ar į ją žiūrėsime rimtai, ar ne), etnologija ir "Aukso šaka" sudarė prielaidas atsirasti tam, kas prieš kelerius metus dar nebuvo įmanoma. Vietoje pasakojimo metodo dabar naudojamės mitiniu metodu. Aš manau, jog tai žingsnis į priekį, bandant šiuolaikinį pasaulį meniškai išreikšti; žingsnis link tos tvarkos ir formos, kurios p.Aldingtonas taip karštai geidžia. Ir tik tie, kurie slapta, be jokios pagalbos sugebėjo sukurti savo tvarką šiame taip menkai tam tepadedančiame pasaulyje, gali žengti šia kryptimi.

Iš anglų kalbos vertė KORNELIJUS PLATELIS