MŪSŲ LAIKMETIS IR VITRAŽAS

Praeitų metų rudenį Pasvalyje buvo paminėtos žinomo akvarelisto Algirdo Lukšto 10-osios mirties metinės. Krašto muziejuje veikė ir jo retrospektyvinė akvarelių paroda. Atidarant personalinę vitražisto Vytauto Švarlio parodą "Arkos" galerijoje, šis buvęs A Vytauto Švarlio nuotrauka

Praeitų metų rudenį Pasvalyje buvo paminėtos žinomo akvarelisto Algirdo Lukšto 10-osios mirties metinės. Krašto muziejuje veikė ir jo retrospektyvinė akvarelių paroda. Atidarant personalinę vitražisto Vytauto Švarlio parodą "Arkos" galerijoje, šis buvęs A.Lukšto mokinys pasakojo apie mokytojo įtaką žengiant į dailės pasaulį. 1958 m. kaimo berniokas iš Krekenavos, baigęs septynias vidurinės mokyklos klases, atvyko į Kauną mokytis dailės. Mokytojas skatino suprasti tapybą, visuomet pridurdamas: "Tik neišpuik!"

Įstojus į Vilniaus dailės institutą, V.Švarliui teko didelė laimė būti profesoriaus A.Stoškaus mokiniu. Greta sudėtingos technologijos, kurią būtina įvaldyti vitražistui, profesorius skatino studentus nuoširdžiai ir atkakliai dirbti. Parodoje eksponuojami V.Švarlio vitražų projektai, kurie visi yra įgyvendinti, ir vitražų fragmentai liudija gausią ir brandžią jo kūrybą. Ši paroda verčia susimąstyti apie šiuo metu vyraujantį monumentaliosios dailės - freskos, mozaikos ir vitražo - sąstingį bei garsių praeities darbų naikinimą. Toks likimas ištiko A.Steponavičiaus ir B.Žilytės freskas vaikų kavinėje "Nykštukas" Vilniuje, kitus kūrinius. Vitražai prieš 20 metų plačiai išgarsino lietuvių dailininkus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. A.Stoškaus erdviniai vitražai, K.Morkūno vitražų plastika jau priklauso lietuvių monumentaliosios dailės istorijai.

V.Švarlio paroda taip pat primena architektūros ir vitražo santykio problemą, kuri ir šiandien tebėra aktuali. Naujos statybinės medžiagos ir konstrukcijos tarsi išstumia vitražą, kuris savo prigimtimi neatsiejamas nuo architektūros. Parodoje atsiskleidžia nuoseklus meninis Vytauto Švarlio mąstymas; jo vitražai realistiški, jų paskirtis ir meninė raiška tradicinė. Kalbėdamas apie savo vitražus, V.Švarlys teigia, jog sovietiniais metais, be didelių technologinių laimėjimų, vitraže buvo ir savotiškų štampų. Lūžis įvyko atgimimo metais, kai atsirado galimybė be sovietinių institucijų kišimosi bendradarbiauti su bažnyčiomis, atkuriant sunykusius ar sukuriant naujus vitražus. Sakralinė tematika V.Švarlio kūryboje užima reikšmingiausią vietą. Iš ankstyvųjų vitražų minėtini keturiolikos stacijų langelių vitražai Kaltinėnų bažnyčioje (1995 m.), išsiskiriantys išradinga kompozicija ir detaliu piešiniu. 2001 m. Grūšlaukio šv. Jono Nepomuko bažnyčiai vitražistas sukūrė monumentalų "Apvaizdos" vitražą. Šalčininkų bažnyčiai vitražas buvo kuriamas dvejus metus. Horizontalios pastato sijos padiktavo tam tikrą kompoziciją. Vitražas "Malda" kupinas rimties ir dvasinės didybės.

Šalia naujų sakralinių vitražų, sukurtų Lietuvos bažnyčioms, paminėtina ir dekoratyvinė kompozicija Vilniaus bankui, Birštono sanatorijai "Versmė". Įdomi ir Kauno karininkų ramovės vitražo sukūrimo istorija. Nepriklausomos Lietuvos laikais, pastačius šį pastatą, buvo siekiama sukurti prabangų interjerą, išlaikantį tautodailės elementus. Baldus kūrė žinomas to meto baldininkas J.Prapuolenis, vitražą - prof. S.Ušinskas. Tačiau sovietinė okupacija neleido užbaigti šio darbo. Vitražą "Kardai" 2002 m. suprojektavo ir padarė Vytautas Švarlys. Jis, eidamas pasirinktu keliu, įgyvendina vis naujas svajones ir šiuo sunkiu monumentaliajai dailei laiku.