Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-14 nr. 2941

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ONĖ BALIUKONĖ41
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE14

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ŽIEVIŲ ŽYDĖJIMAS KAUNE
• KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS - TEATRO MENININKAMS
• Kazys Almenas.
KAM TOKIŲ KNYGŲ REIKIA?
4

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1
• INGEBORG BACHMANN1

PROZA 
• Skiriu dailininkui M.O..
LORETA GRAŽINA LATONAITĖ

ESĖ 
• ALIS BALBIERIUS

VERTĖJO PUSLAPIS 
• ULISAS3
• Tomas Sternsas Eliotas.
ULISAS: TVARKA IR MITAS
• BABILONAS ILGISI LIETUVIŲ BALSO

KNYGOS 
• Nida Gaidauskienė.
R.KMITOS "UPĖS MATAVIMAS"
1
• GINTArė BERNOTIEnė.
JUSTINO MARCINKEVIČIAUS LAIKO DROBULĖ
1
• AŠ MOKU AUGTI1
• BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ
• ŽEMĖ PO JOS KOJOMIS2
• PIEVAGRYBIŲ TESTAMENTAS1
• NAUJOS KNYGOS2

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
LIETUVOS NOSTALGIJA
1
• Pillė Veljataga.
"AKADEMIKAI" VILNIUJE
• Romualdas Alekna.
MŪSŲ LAIKMETIS IR VITRAŽAS
9

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KIEKVIENAS KONCERTAS - ĮVYKIS
1

NAUJI FILMAI 
• "ČIA IR DABAR: KINAS"

REGIONŲ KULTŪRA 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
PRABILUSI ŽEMĖ
• "VARPAI" SKELBIA SUKAKTUVES

ŽALVARIO STUMBRAS: Kauno kultūros puslapis 
• APIE GĖRIMUS IR KITUS ŽEMIŠKUS DALYKUS
• KAUNO JAUNIMO KAMERINIO TEATRO SĖKMĖ
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
NILO ŽEMĖS BALSU
8
• Algis Uždavinys.
MEDITACIJOS MUZIKINE TEMA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• KARALIUS SEDŽONGAS DIDYSIS IR KORĖJOS TRADICINĖ MUZIKA
• Liudas Statkevičius, Evelina Bondar.
MENAS. ŠVĘSTI. GIMTADIENIS.
13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
APIE KĄ SKAMBA REGGAE?
19

ŽINIOS IŠ KLAIPĖDOS 
• Sondra Simanaitienė.
STIPRIAU NEI GRIPAS
1
• Rolanda Lukoševičienė, dienraščio "Klaipėda" žurnalistė.
"RIMTOJI" MUZIKA KLAIPĖDOJE TURI RIMTŲ PROBLEMŲ
2

KRONIKA 
• Juozas MarcinkevičIus.
TRYS RADIJO TEATRO PREMJEROS PER VIENĄ GAVĖNIĄ
1
 WWW KOMENTARAI1

DATOS 
• Gražina Narbutaitė.
VYDŪNAS IR ŠIAULIAI

PAŠTAS 
• "ANGELAY LŪPOMIS BĖGIOJA…"10

DE PROFUNDIS 
• KO BIJO LIETUVOS INTELEKTUALAS…2
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS

KRONIKA

WWW KOMENTARAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio "Oidipas karalius" scena
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kadangi ne visi skaitytojai užklysta į mūsų tinklalapį, po šia rubrika ketiname spausdinti įdomesnius internetinius mūsų publikacijų komentarus, atspindinčius ir praplečiančius mūsų kultūros reiškinių refleksiją arba tiesiog sąmojingus. WWW priklauso liaudžiai, jo autoriai dažniausiai anoniminiai. Komentarai šiek tiek paredaguoti, bandant išvengti nelietuviškų žodžių, bet nesuredaguoti, siekiant išlaikyti stilių. Teoriškai tai turėtų paskatinti ir internautus pasistengti neužkrauti darbo redaktoriui. Norintieji originalus visada gali rasti mūsų tinklalapyje. Taigi pradedame Vlados Kalpokaitės recenzijos "Karaliaus Oidipo "kaladėlės" (LM 2003 02 21) komentarais.
K.P.

2) Antras aukštas 2003-02-21 01:31

Galima pasveikinti Vladą Kalpokaitę, ji parašė gerą tekstą, atrado savo balsą. Tai "gyvas" daiktas. Ar jis savarankiškas fenomenas, ar ne, ar praskleidžia spektaklio minties uždangas, ar ne, galima padiskutuoti: tai gali daryti tiek aktoriai, tiek kritikai, tiek žiūrovai. Tokia kritika nei griauna, nei žaloja spektaklio, o jį papildo, pastato virš teatro stogo naują aukštą, kuriame pats spektaklis niekada nevyksta, jis vyksta scenoje. Bet tame minčių kambary ant stogo vyksta įdomių dalykų, kuriuos pažadino ir inspiravo scena, aktoriai, režisierius ir žiūrovai. Verta pažiūrėti spektaklį ir paskaityti tekstą, o kas nori, padiskutuoti su Kalpokaite.

6) Pudelis Artemonas iš savo varpinės 2003-02-27 10:50

Ačiū Autorei, kad atpažino Buratiną. Mat toks vienas manęs vos neįtikino, neva scenoje niektauzija ne Buratinas, o italiūkštis Pinokis: girdi, kas gi būtų patikėjęs sovietinei marionetei-plagiatui aiškiaregio vaidmenį tragedijoje tikrąja ir autentiškiausia prasme. Jei toks neapsižiūrėjimas esą būtų įvykęs, tektų pripažinti, jog visos ir visokios tiesosakos - lygiai abejotinos arba su melagio nosimi, o tai, jei ir tiesa, tai aporetiška. Tačiau parodyk servilinei Karabaso inteligentijai vienoje scenoje iškart abu - Pinokį su Buratinu, tai ta nieku gyvu jų neidentifikuos. Net pagal nosį. Nesusigaudys, kas yra kas, leidžiu man ant uodegos užmint, tikrai nesusivaikys. O jeigu suklys dėl Buratino nosies, kur garantija, kad nesuklys ir dėl svarbesnių (jei tokių toje scenoje netyčiom rasis) dalykų? Tiesa (atsiprašau) ir tai, jog Buratinas - oi, koks slidus tipas. Išverstskūrio virsmai iš limonado (etiketės) į anekdotus - išties svaiginantys. Sakoma, kad jis buvo prikišęs nagus net prie Kursko avarijos. Metamorfozėmis ir gajumu Buratinas toli prašoka sengraikį Teiresiją, per savo amželį tepabuvusį tai boba, tai gyvate. Argi tai metamorfozės? Mūsuose kiekvienas tikras vyras, t.y. true sobaka pabūva dar ne tuo (o tuo tai būtinai). Taigi jaučiuosi sutrikęs dėl to, kad daugelyje aiškinamųjų tekstų (išpampusių taip, kad per juos spektaklio nematyti ir prieiti prie jo baugu, o gal ir nesinori... Čia Jūs, Autore, dar vieną tiesų tiesą (atsiprašau) pasakėte, spektaklio satelitų antikinė mitologija nustelbė sovietinę ir posovietinę arba šiųdienę, Teiresijas užgožė Buratiną. Be to, skaudu, kad Jūsų, žmonių, kalbose ir raštuose diskriminuojami svarbiausi spektaklio dalyviai - žaislija ir žvėrija. O kas plėtos mūsų mitologiją? Vėl Puškinas? Negi manote, kad proamerikiniai peliūkščiai (postmodernizmo favoritai) ir marionetė, viena svarbiausių modernizmo, o podraug ir stalinizmo figūrų, yra iš vienos komandos? Spektaklyje jų priešprieša neženkli? Socialinės ir politinės istorijos žaislai neturi? Turi, turi, ją turi netgi Autorės paminėtas auksinis raktelis, kuris iš tikrųjų net ne raktelis, o Aleksejaus Tolstojaus špyga kišenėje: Zolotoj Kliučik ("ZK, ili Novyje prikliučenija Buratino") santrumpa - ZK arba zeka (mūsuose zekas, t.y. zakliučionnyj kanaloarmejec, sovietijoje prigijęs 1933 m., po to, kai pasirodė knyga apie Belamorkanalą). Taigi lietuvių kalboje nebėra gausu anachronizmų. Kas iš dabartinių zekų Belamorkanalą rausė? Gal nebent tručijosi to paties pavadinimo papiroskėmis. Aš nerūkiau, užtat ir jaučiuosi pašauktas kovoti prieš mažutėlių pasaulio diskriminavimą. Be to, manau, kad grafomanijai (tekstinei bei gi teatrinei) dera atsikirsti dar didesne grafomanijos porcija. Tad kiek įmanu ilgesniais ir žodingesniais sakiniais prisidedu prie to, kad vienas iš pačių svarbiųjų spektaklio antiherojų - Buratinas - nepaliktų kaip tas Oidipas be genealogijos, nepataptų cheminės formulės auka bez rodu i plemeni, DNR`o iškrėstu piktu pokštu, monstru be pra(si)dėjimo ir be mirties, vien su nesavalaikiu (ar pirmalaikiu?) prisikėlimu. Į mūsų Buratiną taip lengvai ranka nenumosit (plagiatu apšaukę) - jis gi turi tėvą ir motiną, kūrėją ir autorių - galingu vardu Istorinis Kontekstas šaukiamą.

7) Šis tas apie Buratiną 2003-02-27 10:52

Buratinas 1936 m. gimimo, taigi iš Oberių epochos. 1934 m. Aleksejus Tolstojus kartu su viena moterėle išvertė pasaką apie Pinokį, ir sau vartosi lovoje (po infarkto, ne po vertimo), iki 1935m. pavasario apie Buratiną nė neužsimena, jokio plagiato neplanuoja, bet štai įvyksta pokalbis su Vorošilovu, po kurio tenka rašyt "Duoną" - apie didįjį vadą ir mokytoją. Rašytojui pavirtus marionete (Buratinas reiškia marionetę), atsiranda ir "ZK"- anot M. Lipoveckio, "autoterapinė ciniko pasaka apie simuliacijos džiaugsmą... kad net tapęs marionete, ypač jei esi marionetė, gali būti laimingas, jei tik turi savo teatrą ir esi pats sau režisierius". Štai iš kokio konteksto pareina Pinokio ir Buratino skirtumai: meluojant nosis Buratinui išdavikiškai netįsta, mat jis, kitaip nei Pinokis, atsirado iškart su ilga, taigi visada "iš principo" meluoja ir, laimei, niekuo neišsiduoda. Be to, jei Pinokis norėjo būti žmogumi ir galiausiai juo tapo, Buratinas randa laimę lėlių teatre - sąmoningai pasirenka klasikinio simuliakro, kopijos be originalo kelią - tuštumą kaip saviidentifikacijos formą. Užtat visada linksmas, ciniškas, oi koks vyriškas (visi prisiklausėme apie potenciją, siejamą su nosimi bei tuštuma), laimingas. O štai pas O.Koršunovą ima ir supyksta. Kodėl? Štai esminis spektaklio klausimas. Gal išsigando, kad tuoj, tuoj niekuo nebesiskirs nuo naujų tuščiavidurių monstriukų - teletabių? O gal įniršo, kad ligi šiol džiūgavo dėl niek(i)o, t.y. negavęs nieko simbolizuoti, o dabar priviso visokių Barbių, paikesnių už pamokslaujančią Malviną, kurioms tačiau kažkas leido reprezentuoti platoniškas laimės ir sėkmės idėjas? Ir kaip čia nesukilsi prieš platonizmą, kur nors tolėliau nepasiųsi Tėvo podraug su visais jo Vardais, neužsiožiuosi, nesusitragedinsi.

 

Skaitytojų vertinimai


1532. Kalytė Betsi :-( 2003-03-19 14:44
Iš tikro, galima sveikinti Vladą Kalpokaitę, rašančią gerus tekstus. Gerai pastebėjo "Antras aukštas", kad tai savarankiškas fenomenas, praskleidžiantis spektaklio minties uždangas." "Tokia kritika, - tęsia komentatorius, - nei griauna, nei žaloja spektaklio, o jį papildo, pastato virš teatro stogo naują aukštą, kuriame pats spektaklis niekada nevyksta, jis vyksta scenoje. Bet tame minčių kambary ant stogo vyksta įdomių dalykų, kuriuos pažadino ir inspiravo scena, aktoriai, režisierius ir žiūrovai. Verta pažiūrėti spektaklį ir paskaityti tekstą, o kas nori, padiskutuoti su Kalpokaite." Man patiko kaip ji atsargiai pradėjo savo straipsnį, "įsiūbuodama asociacijas, sąvokų kūrimo ir griovimo mechanizmus ir suaktyvindama keistai atpažįstamą, nevientisą idėjų nuotrupų peizažą." Šie žodžiai paimti iš jos straipsnio, kuris ieško savo balso, savo vientisos pozicijos, kaip išsireiškia pati autorė - "Tiesos". Leiskim prabilti pačiai autorei: "Ko gero, šis Oskaro Koršunovo spektaklis bendrauja su anapus scenos esančiais, kreipdamasis į sąmonę - įsiūbuoja asociacijas, sąvokų kūrimo ir griovimo mechanizmus ir suaktyvina joje keistai atpažįstamą, nevientisą idėjų nuotrupų peizažą. Jis šiek tiek primena intelektualinį sąvartyną, pilną iš įvairių pasaulėžiūrų sistemų ištrauktų detalių ir antikvariškai tauriai aptriušusių atradimų. Čia yra tiesos fragmentų, tačiau net jei kas bandytų atlikti titanišką darbą - sulipdyti fragmentus į visumą, vienos didelės Tiesos jie nesudarytų. Apie Tiesą net ir kalbėti "šiais laikais" nepatogu." Man gražu, kad taip kritiškai nuo daugiasluoksnės medžiagos atsispyrusi, ji sukuria sau daug gražios erdvės ją interpretuoti. Pabaigoje, vėlgi nedrąsiai ir kukliai, ji taria: "Niekada negali žinoti, kada iš (ne)žaislinio buldozerio išraustos duobės išlįs naftos plėvele apsitraukęs Buratinas ir ką jis išpranašaus", t.y. nežinau, ar įminiau spektaklio mįslę, ar pavyko rimtai (titaniškai) išanalizuoti antikinės dramos ekspoziciją, ar aiškiaregė tragedija nesuklaidino manęs melo formomis. Taigi, nors teksto pradžioje ir "šiais laikais" apeliuojama į vieną Tiesą, kas postmodernizmo epochoje yra nonsensas, autorė gražiai deda daugtaškį, kviečiantį atvirai diskusijai ir žiūrai. Visai kitaip, nei kiek nesigilindamas į spektaklio turinį (jį paprasčiausiai nuneigdamas), nei į straipsnį, prabyla "Pudelis Artemonas", iš ankščiau žinomas kaip Daiva Stanevičiūtė, kuri pikčiau nei pats pranašas Teiresijus išlindo iš savųjų negalių požemių ir štai dabar visur kur tik gali skelbią spektakliui ir teatrui baisiausius ir žalingiausius nuosprendžius: tai pavadina jį retrogradišku, tai grafomanišku, kritikuodama apie spektaklį ALFe kalbėjusius filosofus, kuriuos laiko OKT "vadybininkais" (Kultūros barai, 02-12). Iš jos kliedesių suprantu, kad jai skaudu, kad ne ji konsultavo Eglės Mikulionytės Teiresijų ir, kad ne jai suteikta galimybė kalbėti apie postmodernistines tragedijos metamorfozes. Tačiau ar dabar reikia dėl to kaltinti visą pasaulį, Koršunovą ir spazmuotis dėl Buratino genealogijos? Gal tai tik pasijos dėl savo pačios ilgos nosies (psichoanalizė čia padėtų arba dar labiau sutrikdytų)... Bet nei OKT spektaklis, nei Kalpokaitė nesuteikia jai "tikro ir autentiško" (jeigu norit) preteksto "buratinizuoti" sceninio veiksmo ir jo autorių. Spektaklio ekspozicijoje užduotos "žaidimo taisyklės" nesuvedamos į "žaisliją" ar "žaislų sukilimą". Labai gaila, kad panelė Stanevičiūtė pasilieka labai infantiliame lygmenyje ir toliau savo vaikystėje pamėgtų knygučių nieko nemato. Niekaip nepriima personažų transformacijų, kurios jai kaip Pinokio nosis byloja tik apie melą. O jei Mikulionytės kaukė nekeičia savo formos – tai, vadinasi, yra A.Tolstojaus Buratinas. Tegu ji gina tą savo Istorinį Kontekstą, kurį išmoko Belamorkanale, bet, akivaizdu, kad jos defektuoti rašiniai neturi nieko bendro su Dabartiniu Kontekstu (intelektualiniu ir teatriniu) ir nieko nepasako apie spektaklyje meistriškai sukurtą personažą (ką jau kalbėti apie tragedijos atrakinimą).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
6:22:42 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba