LORETA GRAŽINA LATONAITĖ

Armando. "Pavidalas". 1988

Tai buvo ypatinga sausio popietė - snieguota skaisti žemė, raudonas, vėjuotas dangus ir toji nerimastinga nuotaika: tik ką praeitin nugarmėjo dar vieneri metai, o naujieji slėgė ir baugino savo nežinia, nesibaigiančiais materialiniais rūpesčiais ir skausmingai kirbančiu klausimu, kam dabar šiais laikais reikalingas jo, dailininko portretisto, menas? Postmodernizmas? Tfiu! Piešiniai lyg trejų metų vaiko keverzonės, klaikiau negu naiviųjų primityvistų, pašvinkusios mėsos demonstravimas, viešas nusišlapinimas muziejuje - visa tai Česlovui absoliučiai nepriimtina. O ar kas pasikeis nuo jo protesto? Pasenau, mano meno samprata jau atgyveno… Ne, negali būti, nesutinku! Bet ką aš galiu?.. Nors taip gal ne vienas dailininkas mąsto…

Švelniai dūzgė radijas, sentimentali pokario melodija traukė iš Česlovo atminties žalios vaikystės, neapsiplunksnavusios jaunystės saldžiai graudžius paveikslėlius: čia jis karo metais liesas vaikiščias, vos gyvas išlikęs po pavėluotai išoperuoto trūkusio ir supūliavusio apendikso, čia jau prakutęs pokario paauglys prie savo pirmojo išstatyto parodoje darbo - M.K.Čiurlionio portreto (II premija), čia vėl jis - jaunas vaikis sprogstančia iš džiaugsmo krūtine ir išdidžiai pašiauštais juodais plaukais - nugalėjo Lietuvos šachmatų asą Mikėną! Ojoj, kaip toli griebia septyniasdešimtmečio dailininko atmintis, - galgi dar ne visiška sklerozė, - bet kodėl šiandieną taip ryškiai ir nerimastingai skaudžiai prieš akis mirga marga gražus tamsiaplaukis motinos veidas, jos linksmas kuždesys: "Česiuk…", tai vėl su lazdele rankoje švytruoja stambus dramblotas tėvo kūnas su juokingai plačiomis galifė kelnėmis… Brr… Skambutis! "Alio! Čia tu, Domuk? Ką darau? Ogi galų gale tvarkau Kristinos darbus, murdausi dulkėse. Jau ketveri metai, kai nebėra tavo motinos, o čia baisi netvarka, ir visai tai erzelynei galo nematyti. Gal, sakau, ateik, padėsi… Neturi laiko? Kaip nori, kaip nori, juk jau ketveri metai, kai Kristina guli Petrašiūnuose, o jos darbai vis dar išmėtyti, išvėtyti visokiose pakampėse, sarmata prieš žmones…" Tiek to, apsieis ir be sūnaus pagalbos. Jam taip pat rūpesčių netrūksta - trečią bamblį augina…

Sausio diena trumpauodegė, nespėjo įdienoti, o jau blausi šviesa merkiasi, ašaroja, leipsta nuo snieguotos tamsos galybės. Česlovas atitraukia šviesiapūkę užuolaidą, gaudo paskutinį verksmingos saulės spindulį. Netyčia žvilgt pro langą: kas ten žemai auksu žėruoja, variu liepsnoja melsvame gatvės sniege? Palauk, palauk, kurgi jis visai neseniai regėjo tuos auksaspalvius plaukus, lyg apsiaustas dengiančius liekną nugarą? O taip, tai tik užvakar jis susiruošė paklaidžioti po savo rajoną, po senamiestį, tokį nekaltai baltą po pusnine sniego kepure… Kojos pačios nešė prie Nemuno, pro Perkūno namus, pro psichiatrinę ligoninę (o kiek kartų jis su paklaikusia Kristina yra pravėrę šios ligoninės siaubą keliančias duris) ir sustojo prie raudonplytės gražuolės Vytauto bažnyčios.

Pusiaudienis. Bažnytėlės duris pravėrė keli žmonės… Tada dailininkas Česlovas pamatė auksu žėrinčius geltonus ilgus plaukus, banguojančius nelauktai nušvitusioje saulėje, ir tarsi užkerėtas iš paskos patraukė į Vytauto bažnyčios vidų… Kas tai? Jauna viliokė ar meninės prigimties vaikinas, brandi moteris, besijauninanti ilgais plaukais, ar lakios vaizduotės dailininkas, o gal pramaniūgas poetas? Aukštas, grakštus stotas, lengvas, platus žingsnis, ilgas, kojas dengiantis, tamsus, šiltas apsiaustas, tik veido nematyti… Bažnyčioje - gaivi tyla, migdantis, raminantis žvakių mirgėjimas ir švelnus dūzgiantis vargonų gausmas… Ir balsas. Angelo balsas! Balsas skaidrus, neoperinis, nevibruojantis, šiltas, lengvas, neforsuojamas, bet girdimas kiekvienoje net tolimiausioje bažnyčios kertelėje - belytis balsas. Angelo balsas… Net nepažvelgęs aukštyn į vargonus, Česlovas neklystamai žinojo, kad taip gieda auksaplaukė figūra. Jis ar ji? O pagaliau vis tiek. Ir Česlovo dvasia, angeliško balso pakylėta, leidžiasi nešama, keliama, skraidinama. Neatsispirdama viliojančiam balsui, ji nardo beribėje aukštybėje, Dievo pašonėje, o ten, bažnyčios prieblandoje, klūpo Česlovo kūnas, ir ašaros rieda per jo neskustus skruostus. O juk neverkė nuo tos dienos, kai prieš kelerius metus ant Kristinos karsto numetė saują žemių…

Dieve, ar buvo jis laimingas? O kas yra ta laimė? Mylinti motina, sveiki vaikai ir anūkai, mėgstamas dailininko darbas - taip, jis buvo laimingas. Bet vėl - tėvų netektis, žmonos Kristinos neišgydoma sielos liga, o dabar dar ir jo prigimčiai svetimas postmodernizmas, - ir jo laimė sumažėjo, susitraukė lyg šagrenės oda. Lyg kaleidoskope prieš užmerktas Česlovo akis skriejo tėvo, o greta ir jo didžiai mylėtos motinos laidotuvės, dukros ir sūnaus gimimo džiaugsmai ir rūpesčiai; nuostabiai saulėta diena tą tolimą vasarą, kai žmona Kristina, staigiai užplaukus proto drumzlėms, jį visą dieną išlaikė Ventos upėje ir vidurvasarį susargdino plaučių uždegimu, šmėkštelėjo anūkų veideliai, tragiška linksmos marčios mirtis - paskendo vonioje, sunkūs paskutinieji gyvenimo su Kristina dešimtmečiai… Oi, ir privargo Česlovas su žmona, kuri neretai nakčiai kirvį po pagalve pasidėdavo - toks baisus nerimas ir pavydas varinėjo jos vargšę sielą… Bet kai Česlovas, ganėtinai privargęs ir prisikankinęs, pasiūlė Kristinai: "Krista, skirkimės. Pavargau. Neturiu jokios kitos moters, bet noriu pailsėti. Aš tavęs neapleisiu, padėsiu pinigais…", iš žmonos išgirdo: "Tu ir trijų dienų gyvas neišgyvensi…" Taip ir gyveno… Niekam nesiskundė, su šypsena nešė savo kryželį. Vaikai - šakelės - užaugo, atsirado anūkai - pumpurėliai… O dabar šit jau ketveri metai jis našlys, lyg ir pailsėjo, lengviau atsipūtė, bet užgriuvo operacijos, ligos: diabetas, pakilo kraujospūdis, sutriko širdies ritmas - prisireikė širdies stimuliatoriaus. Taigi nebesispardysi, o čia dar nemeniški laikai atėjo, menininkams jei ne atviras badas, tai jau tikriausias nepriteklius į akis žiūri… Slopina meninę mintį, grubiais pirštais smaugia fantazijos polėkį…

Brr!.. Vėl skambutis! Kas čia dar? "Alio! Tai tu, Audrone, na ko nerimauji? Taip, buvau vakar kardiochirurginiame skyriuje, paprašiau, kad sustiprintų širdies stimuliatoriaus veikimą. Taip, dabar jaučiuosi visai gerai. Na, koks gi čia pavojus? Skambino ir tavo brolis Domas - ir ko jūs, vaikai, nerimaujate? Tiesa, vakar buvau pas Kirijotą, na, tą, kuriam už 500 litų buvau užstatęs Kristinos paveikslą, kai trūko operacijai pinigų. Tai nuėjau ir norėjau atsiimti. Įsivaizduok, reikalauja dabar 1000 litų! Ar tu suvoki - kaimynas, bendradarbis, kolega, o koks chamas! Svoločius! Ne, aš nesinervinu. Aha, dar radau tarp popierių tavo motinos dienoraštį. Net nežinojau, kad Kristina jį rašė… Kada ji ir suspėdavo, juk tiek daug puikių darbų paliko, dar jos nuolatinės grumtynės su psichine negalia. Tai užsuksi rytoj iš pat ryto? Lauksiu".

Česlovas atsisėda ant kėdės, patogiai atremia nugarą ir ištiesia pavargusias kojas - nusiplūkė tampydamas savo ir Kristinos paveikslus, pakyrėjo netvarka. Įsiklausė - iš kur tas ritmiškas šniokštimas? Mintys žaibu nuskrido į 1946 metų ankstyvą pavasarį Kaune, į baisų naktinį, žmogžudišką potvynį. Jis tada pirmus metus studijavo dailę Kaune… Ne, tada nenukentėjo - tiesiog jis dar tuo metu negyveno senamiestyje… Tai iš kur tasai ūžimas, nelyginant potvynis, vis garsesnis ir garsesnis… Ir kodėl kambaryje taip nepakenčiamai karšta?

Česlovas sunkiai pasikelia, praveria langą - jam trūksta oro!.. Dar spėja pažvelgti žemyn, o ten, gatvėje, po jo langu stovi auksaplaukė būtybė tamsiu apsiaustu - lyg suglaustais sparnais - ir juodom bedugnėm akim žiūri tiesiai į jį. Ir nuo to skvarbaus veriančio žvilgsnio, nuo geltonų plaukų auksinio spindesio, nuo vis stiprėjančio nesuvokiamo ūžimo, nuo didėjančio galvos karščio Česlovas pamažu sėdasi ant sofos, po to nesulaikomai slysta ant grindų… Kraujo srovelė, pradžioje vos pastebima, o netrukus stipri ir galinga prasiveržia pro lūpas, liejasi ant grindų… Mirtinas insultas - jo gyvenimo baimė… Nuvargusi širdis baigia septyniasdešimtmečio maratono darbą, bet stimuliatorius vis varo ir varo kraują, kurio milžiniškas klanas skaudžiai raudonuoja ant gelsvo kilimo…

… O gatvėje tyliai, negirdimai sninga, lėtai, atsargiai vaikšto žmonės, ir namų languose užsidega linksmos šviesos…