LIETUVOS NOSTALGIJA

Adomas Varnas. "Dievas nenustoja kūręs žemę". 1953

Keliaudamas išeivijos dailininkų biografijų ir kūrybos palikimo takais, randi vis ką nors nauja. Amerikoje gyvenęs monumentalistas Z.Kolba 1942 m. Naujapilyje freskomis ir vitražais puošė savo šeimos koplyčią, A.Tamošaitis kartu su A.Samuoliu 1925 m. dekoravo Vandžiogalos bažnyčią. Ar beišlikę? Reikės būtinai nuvažiuoti. V.Kasiulis, būdamas vos dešimties, ėmėsi pirmojo užsakymo - nutapė kiaulės galvą gimtojo miestelio mėsinei. A.Varnas 1908 m. kartu su A.Staneika Lietuvoje fotografavo liaudies meną, Čikagoje sukūrė beveik 100 figūrų istorinę kompoziciją "Mindaugo vainikavimas". Ar P.Griušys, pasinerdamas į tautinę savo krašto istoriją, "Durbės mūšyje" nebando išsakyti ką nors panašaus? Kas slypi P.Repšio žodžiuose, įrašytuose medalyje A.Veščiūno atminimui: "Gimė Pandėly, mirė Niujorke, visų užmirštas, paveikslai sudeginti, apverkė Žibuntas Paryžiuj ir mes..."? Kuo prasminga Lietuvių išeivijos institutan Kaune iš Putnamo B.Kleizaitės-Vasaris atgabenta A.Galdiko kūryba? Iš to paties Putnamo, kurio paminklinę šv. Marijos koplyčią dekoravo K.Varnelis, o A.Galdikas su paskutiniu atodūsiu prašė išskirstyti jo darbus Lietuvai... Nostalgijos paženklinti, pasaulinių menų stilių nugairinti istorijos vingiais į tėvynę sugrįžta išeivijos dailininkų darbai.

2002 m. Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų pasiekė beveik 400 dovanotų eksponatų iš Čikagos M.K.Čiurlionio galerijos. Kauno meno mokykloje mokėsi daugelis išeivijos dailininkų, todėl šiame mieste atidaryta ekspozicija "Čikaga -Kaunas. Galerijos sugrįžimas" buvo tarsi prieškario dailės tęsinys. Šiais metais Paveikslų galerijoje pristatoma konceptualesnio pobūdžio Čikagos M.K.Čiurlionio galerijos išeivijos dailės rinkinio ekspozicija "Čikaga-Kaunas: Svajonių Lietuva" . Su pirmosiomis lietuvių išeivių V.Vizgirdos, V.Igno kūrybos parodomis Lietuvoje susipažinta 7 dešimtmetyje. Po to į Vilnių atkeliavo V.Krivicko, J.Rimšos, V.K.Jonyno, T.Valiaus, V.Petravičiaus, M.B.Stankūnienės, J.Račkaus, K.Varnelio, K.Žoromskio, E.Urbaitytės, P.Augiaus ir kitų darbai. 1979-2002 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejuje parodytos V.K.Jonyno, I.Griežės, A.Galdiko, V.Vizgirdos, J.Bagdono, A.Staneikos, A.Valeškos, V.Sakalo, A.Veščiūno, Ž.Mikšio, E.Urbaitytės, J.Monkutės-Marks kūrybos parodos. Valstybės lėšomis arba išeivijos dailininkų iniciatyva Lietuvoje atidaryti užsienio lietuvių kūrybos muziejai. Apie V.Vizgirdos, V.Petravičiaus, V.K.Jonyno, V.Igno, A.Mončio, A.Varno, V.Kašubos, J.Monkutės-Marks kūrybą išleisti leidiniai. Regis, dėmesio išeivių kūrybai netrūksta, tačiau išeivijos dailė pernelyg ilgą laiką buvo dirbtinai išbraukta iš Lietuvos kultūros. Nauji vardai ir leidiniuose nereprodukuoti darbai byloja - pažintis su užsienio lietuvių kūryba tik įsibėgėja.

Idėja už Atlanto pradėti rinkti po pasaulį išsklaidytus lietuvių dailės kūrinius gimė beveik prieš pusšimtį metų. 1956 m. Z.Kolbos iniciatyva buvo įkurtas Lietuvių amerikiečių menininkų klubas, 1957 m. įsteigęs Meno kūrėjų fondą, skirtą Čiurlionio galerijai formuoti. Nors Lietuvos menas tuo metu rutuliojosi partinio diktato gniaužtuose, užatlantėje gyventa viltimi ir tikėta kūrinius grąžinti Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai. Čikagos M.K.Čiurlionio galerijos atidarymo iškilmėse kalbėję Nepriklausomos Lietuvos konsulas P.Daužvardis, Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos pirmininkas T.Blinstrubas, Čiurlionio dailės galerijos direktorius M.Šileikis skatino į šią akciją įsitraukti pasaulio lietuvių bendruomenę, akcentavo lietuviškosios galerijos svarbą išsklaidytoje egzodo kultūroje. Galerijos veikla buvo kryptinga ir reglamentuota. "Čiurlionio galerijai kūriniai įgyjami dailininkams dovanojant, Lietuvių amerikiečių meno klubo ar Čiurlionio galerijos lėšomis, mecenatų lėšomis", - sakoma viename statuto punkte. Kartu nurodoma, jog kūrinių meninę vertę nustato žiuri. Čiurlionio galeriją rėmė tėvai jėzuitai, Lietuvių amerikiečių menininkų klubas, Dailininkų sąjunga, Lietuvių moterų piliečių lyga, "Draugo", "Naujienų", "Dirvos", "Aidų", "Lietuvos dienų" redakcijos, dailininkai V.Ignas, P.Kaupas, J.Juodis, B.Murinas, J.Pautienius, A.Varnas, P.Puzinas, A.Rūkštelė, dr. Račkus, V. ir V. Tūbeliai. Čiurlionio galerija atidarymo metu teturėjo 17 meno kūrinių, o 1960 m. čia jau buvo 131 kūrinys. 1957-1995 m. surengta 350 meno parodų, tarp jų ir autorių iš Lietuvos: V.Valiaus, V.Ciplijausko, R.Dichavičiaus, R.V.Tarabildų. Nors ne kartą keitėsi galerijos vadovai, plėtėsi valdos ir struktūra, galerijos užsibrėžtas tikslas - perduoti užsienio lietuvių kūrybą Lietuvai - buvo įgyvendintas.

Sovietinei valdžiai uzurpavus Lietuvą, į Vakarus pasitraukė perspektyvūs meno kūrėjai: 1937 m. Paryžiaus pasaulinės meno ir technikos parodos dalyviai ir pagrindinių prizų laimėtojai A.Galdikas, V.K.Jonynas, V.Petravičius, P.Augius- Augustinavičius, Z.Kolba, J.Paukštienė ir kiti. Emigracijoje daugumą jų subūrė Freiburge V.K.Jonyno 1946 m. įkurta Meno mokykla (Ecole des Arts et Metiers), plėtojusi tautinio meno tradicijas, tęsusi Kauno meno mokyklos ir Taikomosios dekoratyvinės dailės instituto mokymo programas. Joje dėstė V.K.Jonynas, A.Galdikas, T.Valius, V.Vizgirda, A.Valeška, V.Kasiulis, A. ir A.Tamošaičiai, E. ir A.Marčiulioniai, T.Zikaras, V.Kamaitis, A.Nyka-Nyliūnas, estas A.Rannitas, mokėsi V.Ignas, A.Mončys, R.Viesulas, E.Urbaitytė, A.Elskus, A.Kurauskas, J.Bakis, J.Daugvila, V.Balukienė ir kiti.1947 m. čia buvo įsteigtas Lietuvių dailės institutas. "Ko Freiburgas neatnešė ar nepastebėjo lietuvių dailėje?" - klausia šios mokyklos parodų 1984-1985 m. Čikagoje kuratorė Viktorija Matranga. Ar reikia manyti, kad jam trūko taikomojo dailės charakterio, kuriuo disponavo art nouveau, art deco, Bauhauzo mokykla? "Ką Freiburgas atnešė, tai jau istorija. Ko neatnešė, bet galėjo atnešti? Daugiau negalėjo. Išvežė tą pačią dėstymo tradiciją, kurią turėjo Lietuvoje. Subūrė geriausius dėstytojus... Freiburgas buvo emigracinės grupės energija ir akstinas", - rašė R.Viesulas.

Romas Viesulas. "Laiškas". 1954

Iš užsienio atvykstančiose tautiečių parodose ieškome nutrūkusios kūrybos tąsos, o kartu ir pasaulinės dailės apraiškų. V.K.Jonynas ragino atsiverti vieni kitiems, matydamas dailės laimėjimus Lietuvoje stagnacijos laikotarpiu. R.Viesulas, apžvelgdamas laisvėjančios Lietuvos meno procesą, ragino nesijausti "kaip išlipus iš bačkos", o laikytis savo šaknų. Jis nesižavėjo išgirta estų grafika, primindamas, kad tokius raižinius galįs atlikti kone kas antras Čikagos menų studentas, o štai A.Makūnaitės, A.Skirutytės nepakartosi. Galima būtų šį sąrašą pratęsti ir paminėti V.Valiaus, A.Steponavičiaus, P.Repšio, A.Každailio, L.Surgailio pavardes. Galima būtų prisiminti ir kuklųjį "tyliojo modernizmo" atstovą A.Krištopaitį, nešantį namo savo darbą, nepatekusį į skambiai pavadintą parodą. Geriausiai apie tai byloja autentiški dailininkų atsiminimai. "Metas tada buvo slogus, - pasakoja V.Valius. - Nyki nuotaika ir institute. Dėstytojai nedrįsta prasitarti apie dailės kalbos esminius dalykus - plastinę formą, spalvą ir panašiai. Iš bibliotekos išimtos impresionistų ir kitos modernaus meno knygos. Pasmerkiamas Čiurlionis... Svarbiausias reikalavimas - aktuali tema ir akademinis (veikiau natūralistinis) jos sprendimas". Dailininkas mena, kaip studentams pavykdavo perskaityti J.Keliuočio "Naująsias Romuvas", perfotografuoti ir tyrinėti V.Petravičiaus, V.K.Jonyno raižinių reprodukcijas, važiuoti į Maskvą pamatyti Dresdeno galerijos rinkinių, Meksikos, Prancūzijos, Italijos dailės (R.Guttuso) parodų. Pagaliau išleistas Čiurlionio kūrinių aplankas, knyga "Čiurlionis apie muziką ir dailę"... Pirmieji tarptautiniai lietuvių grafikos, alsuojančios tautinio meno ir tradicijų dvasia, įvertinimai. A.Steponavičiaus, B.Žilytės auksas... Lietuvių tapytojų sėkmė 1965-aisiais Paryžiuje ir J.Švažo fenomenas.

"Kas yra lietuvis dailininkas? Ar tas, kuris gyvena Lietuvoje, ar tas, kuris jaučiasi esąs lietuvis?", - klausia S.Goštautas. Pasak dr. J.Girniaus, tautinis charakteris nėra nei paveldimas, nei saugus. Svetur nebetenkama savo papročių ir kurto moralinio klimato. Daugeliui išeivijos dailininkų svarbu turėti savo istoriją, kalbą, naudotis tradicijų perimamumo galimybe. Ar būta jų pakankamai amžių būvyje? Vilniaus akademija įsteigta tik 1579 m., o 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, be kunigų seminarijos, nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. 1883 m. pasirodžiusi "Aušra", 1889 m - V.Kudirkos "Varpas", 1896 m - J.Tumo-Vaižganto "Tėvynės sargas", 1922 m. įsteigtas universitetas žadino tautinį atgimimą.

Ir išeivijos dailininkams svarbu įtvirtinti nacionalumą, etninius dvasinius saitus su Lietuva, išsaugoti istorinius reliktus, idilišką praeitį. Ekspozicijoje "Čikaga-Kaunas: Svajonių Lietuva" A.Varnas, I.Rūkštelė, M.Šileikis Tėvynės nostalgija išreiškia neoromantinėmis XX a. pradžios tapybos tendencijomis, Maironio, A.Vištelio-Višteliausko, V.Pietario kūrybos literatūrinėmis paralelėmis. V.Švabienė nepriklausomybės atgavimo džiaugsmą poetiškai sieja su praeities motyvais. M.B.Stankūnienės kūryboje tautiškumą pirmieji pastebėjo amerikiečiai. Vaizduotėje išlikusius agrarinės Lietuvos motyvus, semantikos archetipus dailininkė supina su E.Muncho plastikos ekspresija, tekstilišku dekoratyvumu. Freiburgiškajam periodui charakteringas monolitiškas R.Viesulo "Laiškas" - nutrūkusių ryšių su tėvyne atspindys. Z.Kolbos kompozicija "Be tėvynės" tautiniu polėkiu artima Kenebunkporto pranciškonų vienuolyne esantiems šio autoriaus lietuviškos tematikos vitražams. A.Dargio kūrinių konstruktyvus figūratyvumas tęsia "Lietuvių vestuvių papročių" (1946 m.) iliustracijų tradicijas. V.Vaičaitį, J.Paukštienę, B.Muriną, P.Kaupą inspiruoja postimpresionistinės struktūros, dinamiškesnė vaizdo pagava. A.Veščiūno "Šokėjos" mena vaidilutes, trapiose, banguotose linijose galima įžvelgti barokiškų bažnytinių skulptūrų dvasią, botičelišką lyrizmą ir vos juntamą pietizmą. T.Valiaus, V.Kasiulio darbams būdingas ekspresionizmas, laikui bėgant išsirutuliojęs į naujas modernistines meno formas. "Paulius Augius, Vytautas Jonynas, Viktoras Petravičius ir Telesforas Valius yra toji priežastis, kodėl šalia poezijos apie lietuvių grafiką dažnai prabylama kaip apie pačią lietuvių meno viršūnę", - rašė "Margučiui" A.Mackus.

Daugelio išeivijos dailininkų, išsilavinimą įgijusių Niujorko, Čikagos, Bostono, Melburno, Paryžiaus aukštosiose dailės mokyklose, kūrybos motyvacija kosmopolitiškesnė. Viduriniosios ir jaunesnės kartos menininkai perkainoja A.Warholo, J.Pollocko, G.Rouault, G.Mathieu raiškas. Dailininkai renkasi tuos vaizdavimo imperatyvus, kuriuos vaizdžiai nusakė K.Zapkus: "Praeitis gyvena su dabartimi. Tikrovė daugiasluoksnė, ir tai turi matytis paveiksluose. Tai nėra hierarchiškas vertybių pristatymas". Kaip ilgai toje vertybių skalėje dominuos lietuviškas mentalitetas - parodys laikas. Dabar akivaizdu, jog tautinė pasaulėjauta inspiruoja ne vieno dailininko kūrybą. Pusšimčio metų išeivijos menininkų nuostatos ir viltys pildosi. Kūriniai sugrįžta į Lietuvą.