 Vilmos Šileikienės nuotrauka |
DVI LAIŠKO REDAKCIJOS
I
O lapkritis roma senasis būstas temsta
padėręs oras marmurinės plytos
langų šviesa kol jie neuždaryti
ir skambesys jų dvigubas lyg taros
vėl žavesius išrauna iš gitaros
ir vėl arenon kiparisiniais stulpais
jie trenkias kaktomis tarsi spaudai
žiogelis su manim vakarieniavo -
smaližius susilaižęs plaukus savo?
ruduo jau užjūriuos tenai nuskurę
miškai dabar lyg Nukryžiuoto kūnas
bet argi šitaip būna? štai drakonai
sau šlaistos su flanelinėm pižamom
nebenumaldomi varnai ir baimė mirti
lyg maro burė valtyje į mirtį
išminčių laivas debesiu sujudęs
takelis į namus kur prie bedugnės
karstai miruolių ašarų karoliai
bejėgiškumas beprotybė maištas
vėl Visados ir Niekados sumaišęs
į vieną gėralą tu nieko negirdi
sudievinęs tik skausmą vis aštresnį
kol aiktelės tavoj širdy
II
Naktis roma ir lapkritys nurimk
sudiev be priekaištų be nuoskaudų be gėdos
išnyra iš tamsos kariatidės
kolonos tavaruoja ir piliastrai
dangus išdžiūvęs žydi vysta astrai
mėnulio diskas šuliny pradingsta
užmik nervingai prietaringai kaip pavyks tau
nors kliedesiai kuždės susitikimą
smilkaluose žibinto paskutinio
žaizdų net bučinys nebepalieka
ranka ištirpsta pirštinėj lyg sniegas
tas vynas vos lipnesnis už degutą
kai spindulys į stogą kibs nagučiais
suplėšęs vakarykštį pamišimą
šturmuoja kalvą pirmosios mašinos
o ant šventovių angelai patinę
nuo nemigos juos vėl pakeis antenos
ir turgaus erzelis parduoda - perka - moka
krantinėj caksi asilo kanopos
mintis apie kapus ir virpesių karštų
bangų zefyras tarp raudos ir putų
aš vidury - bet ko gi lauki tu?
Iš vokiečių kalbos vertė ARVYDAS GENYS