Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
 Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

DE PROFUNDIS

KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE

Vetusta Prišmantienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gyčio Norvilo paišas

Nors tuos nuotykius jau skiria kelerių metų tarpas, tačiau jaunai mokytojai Janinai jie buvo tokie įspūdingi, jog ir šiandien apie tai negali kalbėti nesijuokdama, nors tada jai buvo nejuokinga. Štai ką ji papasakojo mums, bičiuliams, Joninių naktį sėdint prie laužo.

Ta vasara buvo karšta. Su kolege Jovita svajojome, kada pagaliau uždarysime nuolatiniame šurmulyje skęstančios mokyklos duris ir patrauksime į visus viliojančią poilsio oazę – Palangą. Buvome susitarusios, kad ten mūsų lauks anksčiau nuvažiavę vaikinai. Jie vis skambinėjo, ragino greičiau važiuoti.

Ir staiga – netikėtas komfūzas! Valdžia pareiškė, jog nėra pinigų mokytojų atlyginimams, ypač atostoginiams!

Mokytojų nuotaika negirdėtai subjuro: taip sunkiai dirbęs, – atostogauk ant asfalto! Ir nepailsėjęs vėl šypsokis, priiminėdamas rugsėjo pirmosios puokštes! Pažadų nestigo, tačiau mokytojų kišenėse tebeskambėjo paskutiniai centai. Bet vieną dieną kolegė, braukdama kaitros ir pykčio prakaitą, man sako:

– Klausyk! Reikia ką nors daryti! Tie jų pažadai per visą vasarą taip ir byrės kaip sausas smėlis nuo vandenyje nepadažyto užpakalio! Juk mūsų laukia vaikinai. Nežinau kaip tu, bet aš, pavyzdžiui, savojo nesirengiu prarasti! Pasiskolinkime pinigų ir mauname į Palangą! Juk negalime rudenį vėl grįžti į darbą persismelkusios ta mokyklos kakofonija. Grįžusios gal tuos pinigus atgausime, skolas išmokėsime? Juk galutinai jie mūsų nesunaikins kaip kokių kolorado vabalų bulvių lauke!

Taip ir padarėme. Šiaip taip susiskolinusios minimalias sumas (ji – iš gero pažįstamo notaro, aš – iš turgaus administratorės), čiupome lagaminus ir – į stotį!

Bet čia mūsų (tiksliau – manęs) laukė netikėtas kelionės paįvairinimo epizodas.

Kai stovėjome prie kasos, sugniaužusios skolintus litus bilietams, pasirodė vyriškis su ramentais.

– Ar kuri nors nenorėtumėt į Palangą važiuoti keturiolika litų pigiau?

– O ką? Jūs taip pigiai vežate? – nustebome ir apsidžiaugėme.

– Ne. Turiu teisę važiuoti su palydovu, už du bilietus reikia mokėti po penkis litus. Kitus, atmetus mano minėtą nuolaidą, sumokėsite man.

Draugė, nepatikliai nužvelgusi neįgalųjį, mostelėjo ir nusigręžė. „Neprasidėk, dar apgaus!” – šnibžtelėjo man.

Tačiau aš paskubomis sumečiau, kiek dienų, vieną kartą valgydama (taip buvome nutarusios ir dėl liekninimosi manijos), galėsiu mėgautis Baltijos malonumais.

– Nebijokite, aš ne sukčius. Čia viskas teisėta.

– Na, gerai. Pirkite bilietus, pabūsiu jūsų palydove, – pasakiau, o prie kasos priartėjusiai kolegei parodžiau ženklą, kad bilietą pirktų tik vieną. Ji tik patraukė pečiais.

– O ką man kelionėje reikės daryti? – dar paklausiau būsimąjį globotinį staiga pabūgusi: gal jis tualete savarankiškai ir kelnių nenusimauna?

– Nereikia ničnieko. Tik sėdėti ir važiuoti, – užtikrino vyriškis.

– Tuomet kam jums tas palydovas?

„Globotinis“ tik kreivai šyptelėjo.

Į autobusą įlipome be kliūčių. Kaip tokiems ir pridera, susėdome greta. Tik... mane šiek tiek sutrikdė vairuotas-kontrolierius, kuris, patikrinęs mano bilietą ir šyptelėjęs, mestelėjo neįgaliajam:

– Matau, kasdien vis jaunesnes, gražesnes renkiesi!

Gal tai turėjau laikyti komplimentu sau, bet… kodėl jis pasakė „kasdien“?

– Ar dažnai jums tenka važinėti šiuo maršrutu? – paklausiau vyriškį.

– Na taip. Šis reisas man patogus. Vakarop juo ir grįžtu.

– Ir ką nuveikiate Palangoje per tokį trumpą laiką? Ar toks jūsų darbas?

– Ne darbas, o uždarbis, panele, – nusijuokė mano globotinis. – Štai, mes abu šiandien sutaupėme: jūs – keturiolika litų, aš – irgi tiek pat. Dar tiek gausiu grįždamas. O, beje, kada grįšite jūs? Atvažiuočiau parvežti. Vėl sutaupytumėt.

Atidaręs savo „stambiagabaritį“ krepšį, vyriškis išsitraukė ir prieš mane išskleidė įvairiomis kryptimis raudonais brūkšniais subraukytą žemėlapį.

– Pažiūrėkite, kokie įvairūs mano kasdieniai maršrutai! – su pasididžiavimu pasakė lyg tolimųjų plaukiojimų laivo kapitonas. – Geriausiai apsimoka tolimi reisai – Klaipėda, Pasvalys, Biržai… Kasdien važiuoju ir važiuoju. Kai atsibosta, patraukiu trumpesniais, bet per dieną padarau kelis reisus. Tarp jų dar papietauju.

Tik dabar suvokiau, į kokį „biznį“ įsitraukiau. Man pasidarė karšta. Ypač pamačiusi, kad šalia tų raudonų linijų pažymėtas ne tik reisų laikas, bet ir… „pelno“ sumos. „O jei dar pridėjus sutaupytus palydovų litus?“ – pamąsčiau. Be to, juk jis ne vienas toks sumanus – iš įstatymo susikūręs biznį. Čia tik su ramentais klibikščiuojantis žmogelis!

Kalbėtis su savo globotiniu daugiau nesinorėjo.

Pradėjau skaityti žurnalą ir taip įsigilinau, jog net nepastebėjau kaip privažiavome ir pravažiavome Kryžkalnį. Atsitokėjau, kai autobusas vėl stabtelėjo, ir vairuotojas, įleidęs porą vaikinų, paskelbė:

– Keleiviai, paruoškite bilietus. Kontrolė!

Staiga man nudiegė padus: „O kur mano lydimasis?“ Šalia manęs jo nebuvo, bet didžiulis krepšys tebestovėjo savo vietoje. Apsidairiau, bet autobuse jo nesimatė...

– Jūsų bilietas?

Drebančiom rankom padaviau.

– Prie šio bilieto reikia invalidumo pažymėjimo.

– Bet aš... aš – ne invalidė. Aš – palydovė...

– Tikrai? – įdėmiai žvelgdamas, nusišaipė žaliūkas kontrolierius. – Iki šiol tokia lengvata jūsų profesijai nebuvo taikoma! Tikriausiai daug uždirbate, nes laikraščiuose jūsų skelbimų pilna.

Suvokusi, kaip buvau suprasta, pradėjau nervintis, aiškinti.

– Štai mano globotinio krepšys. Čia jis sėdėjo, aš jį lydžiu.

– A...a! Tai kur jis, tas jūsų globotinis?

– Nežinau... Gal pasiliko Kryžkalnyje?..

Prapliupo juoktis ne tik kontrolieriai, bet ir keleiviai.

– Tai bent palydovė!..

– Kombinatorė!

Degiau iš gėdos. Kontrolierius nuėjo prie vairuotojo. Šis, išgirdęs, kad nėra vieno keleivio, sunerimęs sustabdė autobusą. Tačiau sužinojęs, kokio keleivio trūksta, su palengvėjimu numojo ranka.

– A, šito? To amžino keliauninko. Tikriausiai užtruko Kryžkalnyje, tualete ar bufete. Nieko, paimsiu grįždamas. Ne pirmas kartas: išgėręs taurelę, nesiskubina. O palydovė jo nepasigedo?

– Bet autobuse likęs jo krepšys. Reikia surašyti aktą, kas jame, nes gali pareikšti pretenzijų, – pasakė kontrolierius.

Krepšys buvo atidarytas visų akivaizdoje. Nuskambėjo linksmas keleivių juokas: be suglamžytų, krepšio apimtį palaikančių laikraščių ir įspūdingo raudonai subraukyto žemėlapio jame daugiau nieko nebuvo. „Štai kodėl jis atsisakė mano pagalbos, kai, einant prie autobuso, pasisiūliau panešėti“, – pamaniau.

– Taigi taigi! Biznis klesti! – peržvelgęs žemėlapį, ironiškai pasakė kontrolierius, smerkiamai žiūrėdamas į mane.

– Prašau parodyti savo dokumentus.

Padaviau pasą

– Ar turite dar kokį darbą?

– Kitą? Ne…e. Aš mokytoja.

– Oho! Ar jau ir tarp tokių klesti neteisėtas biznis? Jums, panele mokytoja, teks mokėti baudą.

– Už ką? Juk aš tikrai lydėjau... Vairuotojas patvirtino.

– Gali būti. O gal patarsite, kaip man dabar patikrinti jo dokumentus, ar keliaudamas tikrai turi teisę į palydovę? Antra vertus, tikri palydovai savo globotinių pakeliui nemėto!

Mano draugė Jovita su siaubu žiūrėjo, kaip krapštau pasiskolintus litus, moku baudą ir... perku bilietą. O aš pamaniau: „Na, štai! Kurorte valgysiu kas antrą dieną. Bet ant Baltijos bangų sūpuosiuos kaip žuvėdros plunksnelė!“

Liko tik apmąstyti, kaip tokią bepinigę situaciją paaiškinsiu dar ne itin seniai pažįstamam Palangoje laukiančiam vaikinui. Ar jis, kaip kontrolierius, manęs nepalaikys „profesionale palydove“?

Ačiū Dievui, vaikinai pasirodė supratingi. Iš mano tragiškos istorijos jie juokėsi ne mažiau nei autobuso keleiviai. Patys paskolino pinigų. Mano vyras iki šiol mėgsta pasakoti, kaip jis vedęs „palydovę“, nors skolą jam atidaviau vos grįžusi namo, gavusi tą nelemtą atlyginimą.

 

Skaitytojų vertinimai


47496. leitenanto pati2008-06-23 10:13
Kokia geda!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:16:21 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba