Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
 Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

PROZA

AMŽINAS EKSPERIMENTAS

apsakymo konkursas

Jolanta Sereikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Blanki šviesa kuteno gelsvai pilkas kaukoles, vietomis pažaliavusias kaip samanomis apaugę akmenys, sužiedėjusias lyg batonas, kurios gulėjo išdėliotos lentynose iki pat viršaus ir bandė įkopti net į lubas. Iridė stebėjo jų bejausmes akiduobes, tuos plyšius, primenančius viską ryjančias juodąsias kosmoso skyles, kurios dabar taikėsi į ją, bet ji ničnieko nebijojo. Nieko, tik tėvas kažko baiminosi ir todėl atsitempė Iridę į šią nuošalią vietą, išbraukė iš jos gyvenimo drauges, linksmus savaitgalius klubuose, studentišką šėliojimą ir pirmųjų apgirtusių meilužių bučinius. Jis ištrėmė ją į kalnuotą vietovę su miškais ir jūra, apribodamas jos judėjimo laisvę seno dvaro kambariais ir pasivaikščiojimu pakrante. Tėvas atsivežė didelį juodą šunį, kuris šiuo metu snaudė ant sofos. Ir gauruočio visai neerzino kažkieno protėvių kaukolės, jis į nieką nekreipė dėmesio, net į Iridę, žvelgiančią pro langą į tolumoje atsivėrusius, apaugusius rūkais uolų masyvus, susiraukšlėjusią akmenų karalystę, virš kurios sūkuriavo pilkai sidabriškas, pritvinkęs pieniškų debesų dangus.

Ji dalijosi erdve su kaukolių, griaučių kolekcija ir formaldehide plūduriuojančių išsigimusių kūdikių embrionais, suslėptais juodose spintelėse. Senovinės spintos buvo prigrūstos medicininių knygų, bet jokių romanų, jokios lengvos literatūros, tik keli aptriušę poezijos tomeliai, kažkokie filosofiniai veikalai ir šis tas įmantresnio: Z. Freudo bei K. G. Jungo raštai, išties visiškos senienos, niekas tokiais dalykais dabar nesidomi.

Mobilusis telefonas su šokančiais stručiais ekrane buvo atimtas, kompiuterio ir interneto čia ji neturėjo. Tėvas aiškino, esą dukra negali būti pasiekiama, esą ją kažkas tuomet suras.

– Kas? – Iridė priremdavo jį savo šlapio cemento pilkumo akimis. – Kas mane suras?

– Jie, – sakydavo tėvas nenoromis. – Blogi žmonės.

– Kas tie blogi žmonės? Ko jie galėtų norėti iš manęs? Nesuprantu tėte, juk aš nieko nepadariau, niekas manęs nepersekiojo.

– Tau tik atrodo, Iride. Aš tavo tėvas, nesielgčiau taip, jei negrėstų joks pavojus, aš nesu koks beprotis maniakas, panoręs tave čia uždaryti.

– Bet kodėl? – ji vėl pažvelgdavo skausmingai. – Kodėl? Esu tik antro kurso studentė, studijuojanti rytų estetiką. Nieko pavojingo, tik daoistiniai tekstai, monochrominė tapyba ant šilko, Konfucijaus užrašai, dzenbudizmas, koanai apie pabėgusį jautį ir neištraukiamą iš kolbos ančiuką, vienuolį, kuriam mokytojas nukirto pirštą, nes tas taip troško prašviesėjimo. Gal man reikia to prašviesėjimo, tėti? Gal mano makaulė visai susisuko, o gal tavo! – ji imdavo šaukti. – Tu privalai viską man paaiškinti!

– Tu nesuprasi, tai per daug pavojinga. Palauk šiek tiek.

– Ne!!! – ji įsiutusi daužydavo į stalą kumščiais, kol tie sutindavo – turiu žinoti, aš ne maža mergaitė, man reikia studijuoti, – galiausiai pradėdavo verkšlenti, o jis sėdėdavo ar stovėdavo; ramus akmeninis stabas, apvalios bulvės galvos su išsikišusia kaip kablys mėsinga nosimi, plačių skruostikaulių, kaip pats sakė – azijietiškų protėvių ženklu ir mažomis blizgių akimis.

Iridė buvo visiškai nepanaši į tėvą, tik į mirusią motiną, kurios sielos likučiai, jei ji, kaip mokslininko dukra, nors kiek tikėjo siela, skraidžiojo padebesiais susimaišę su jos didelėmis akimis, baltutėle oda ir šviesiais trapiais plaukais, ilgomis rankomis bei kojomis. O tėvas priminė striuką komišką padarą, nors nebuvo koks nukvaišęs pamišėlis, o genetinės medicinos profesorius, garsenybė, proto bastionas, vienas labiausiai pageidaujamų konferencijų pranešėjų, beatodairiškai įtikėjęs mokslo pažanga. Jis kartais sarkastiškai pajuokaudavo: „Juk visi mes kilome iš beždžionės. Ko čia prunkštaujame, nes tą pačią beždžionę evoliucijos lenktynėse aplenkėme.“

Jis vienas užaugino Iridę. Motinos gyvos ji nematė, tik jos portretą su tamsiai nudažytais plaukais, nes motinos plaukai buvo lygiai tokie patys, kaip ir Iridės – šviesūs. Tik persiko rausvumo perlų karoliai galėjo perduoti motinos rankų šilumą, kuriuos tėvas kažkada parvežęs dovanų Iridės motinai, savo žmonai, iš Japonijos.

Tačiau šiuo metu ji nekentė tėvo, kaip jis taip gali? Ir specialiai išsirinko šią salę su krūva kaukolių ir griaučiais. Kai tėvas paklausęs, kam jai tokia niūri aplinka, Iridė atšovusi:

– Jei nori mane uždaryti į kalėjimą, man toks patiks. Turėsiu su kuo kalbėtis. Nors kažkas vaidensis...

– Bet juk tu netiki dvasiomis. Jokių dvasių nėra.

– Kartais tikiu, jos su manimi pliurps savo nematomomis lūpomis, egzistuojančiomis kitame išmatavime.

– Iride, per daug domiesi mistika. Bet kada nors tapsi gera diplomate, kaip ir tavo motina.

– Nekenčiu diplomatijos! Tiesa, žadėjai man nupirkti akvarelinių dažų, pradėsiu tapyti rytietiškus peizažus, juk čia tokie gražūs kalnai.

Jis stovėjo sumišęs:

– Gerai.

– O kur mano knygos, apie daosizmą, budizmą, noriu, kad viskas būtų čia.

– Nejau tuo viskuo tiki? Suprantu, kultūra, senovės menas, poezija. Bet kam tau tos religijos, juk mes – tik evoliucijos produktas. Mes tik kaulai ir kaukolės, ląstelės ir kraujas, genai ir baltymai. Jokio Dievo nėra.

– Tu nori pasakyti, – nenusileisdavo ji, – kad esame tik kvailos ląstelės, iš kurių kažkas atsitiktinai susiformavo, kad nieko prasminga už mūsų nėra. Aš tuo netikiu.

– Ai, Iride, tu nori tuo tikėti, trokšti religijos kaip motinos. Tu studijuoji tuos liguistus dalykus. Kaip aš norėjau, kad tu būtum pasirinkusi mediciną!

Ji girdėdavo tai nuolat, nuolat, lyg plaktuko kaukštelėjimus, nuolat, lyg laikrodžio valandų dūžius, nuolat, nuolat, nuolat…

Ir šuo tuomet pašokdavo iš vietos, atlėkdavo prie Iridės ir aplink bidzendavo braukdamas per jos blauzdas švelnią šluotą primenančia uodega. Ir Iridė imdavo isteriškai kvatotis:

– Na, nevykęs evoliucijos produkte? Tiesą pasakius, kodėl tu niekur neevoliucionavai, nieko nepastatei, iš kaulo nesukūrei vėzdo? Esi toks pats kaip ir kažkada. Tik uostinėji, trokšti gerai priėsti ir nusnūsti. Tai visa tavo evoliucija...

Jųdviejų su tėvu diskusijos kartodavosi, nors praėjo pusė metų, bet jis vis aiškino, esą suprasti šį sudėtingą pasaulį jai per anksti. Tačiau tėvas visuomet ją mylėjo, lepino. Ji prisimena savo vaikystę, kaip jiedu supdavosi karuselėse, valgydavo spalvotus ledus, tarp kurių pusnių liejosi vyšnių uogienė, kažkada tėvas jai nupirko moderniausią kompiuterį, o dabar – net to nėra. Tai kur dingo stipri tėviška meilė? Kur?

Bet niekas to nežinojo, niekas negalėjo nieko paaiškinti, net retkarčiais užklystanti sutvarkyti šių didelių salių nebylė moteris: stambi, drūta kaip šieno kaugė, plačių pečių, plokščio veido ir smulkiai garbanotų raudonų plaukų. Ji siurbdavo moderniu siurbliu nuo senų kilimų dulkes, sunkias įdubusias sofas, jos šlepetės su netikro aukso kulniukais kaukšėdavo plytelėmis išgrįstais koridoriais it kokios valstietės klumpės; pabaigus darbus, tėvas ją kažkur išveždavo automobiliu.

Iridė nesuvokė, kokiam krašte dunkso šis pseudogotikinis dvaras, kurio visi kambariai baugino lyg paslaptingi Mėlynbarzdžio apartamentai. Ji nuklysdavo prie jūros ir ten rinkdavo akmenukus, kriaukles, sėdėdavo sumerkusi kojas. Aplinkui driekėsi tokia pat duksli dykynė be jokių žmogaus ženklų. Tiesa, ji nebuvo kalinė, galėjo klaidžioti aplinkui dvarą, apaugusį senais, nudžiūvusiais medžiais bekraujėmis melsvai plikomis šakomis ir vešliais, nežinomų rūšių vijokliais, ir laukti, o gal bėgti iš čia? Bet kur?

Kartą ji nuklydo už dvaro teritorijos iki uolų su krūmokšniais užkaborių, bet niekur nesimatė jokios trobelės, jokios gyvenvietės ar net kelio ženklų prošvaistės. Ir Iridė su siaubu pamanė: niekuomet niekur iš čia neišeis. Virš galvos skraidžiojo panašūs į kėkštus margaplunksniai paukščiai, o aplink šiurpiai šnarėjo baltai gelsvos žolės, krūmai skleidė savo šakas – grėblius ir taikėsi į ją, susigūžusią, apimtą panikos: o kas dabar? Ir kur ji išsiruošė viena be šuns, kodėl sumanė bėgti, gal paklius kokiam laukiniam žvėriui ar net plėšikams į nagus? Sūkuriavo violetinis sutemų rūkas, o Iridė bandė grįžti atgalios visa sužvarbusi, nes saulei nusileidus spaudė šiurpas ir šaltis lyg mistiškas, beformis žvėris, tūnantis ir stebintis ją mirksinčiose geltonomis žvaigždžių akimis padangėse.

Iridė norėjo vėl įžengti į savo kaukolių menę, troško vėl pamatyti juodą kaip nupoliruotas marmuras šunį, klausytis įžūlių tėvo aiškinimų, esą ji daug ko nesuvokianti, stebėti stambiąją namų tvarkytoją, mosikuojančią pažeme juokingu į dramblio straublį panašiu dulkių siurbliu. Džiaugtis nepalaikant jokio ryšio su banaliu pasauliu ir pagaliau pradėti tapyti kinų peizažus, persikūnyti į paklusnią tėvo išminties garbintoją, kuriai nerūpi šiuolaikinis šurmulys, kuri netrokšta jaunų vyriškių kompanijos, kuri kaip nuolanki belaisvė taikosi prie jo konservatyvių moksliškų įpročių.

Ir lyg šarvai kietėjo Iridės drabužiai, šaltis ir drėgmė varvėjo nugara, o naktis plazdėjo sidabriniu abejingumu. Ji atsisėdo ant išpuvusio kelmo ir ėmė šaukti:

– Gelbėkit, padėkit, aš čiaaaaaaaaaaaa!!!!!!!!!!

Iridė klaidžiojo ir šaukė, klaidžiojo ir klupo, griuvinėjo, virpėjo iš baimės lyg netekusi amo, suminkštėdavo lyg vata, kai koks akmuo barkštelėdavo, kai kokia pelė šmurkštelėdavo po kojomis. Kol pagaliau pamatė tolumoje apšviestas pastato sienas, degančias langų šviesas ir išgirdo lojant savo bičiulį. Šuo atkliuksėjo prie jos subraižytų kojų ir prisilietė šiltomis vilnomis. Tėvas rymojo lauke, apšviestas mėnesienos, suledėjusiu iš išgąsčio ir nuostabos veidu.

– Grįžai. Kaip gerai, mieloji, kas atsitiko? – vapėjo jis, vos sulaikydamas ašaras. – Juk žinai, kad esi man vienintelė....

– Aš pasiklydau.

Tėvas stovėjo ir visai jos neplūdo, paskui apimtas jaudulio paklausė:

– Kodėl taip pasielgei, koks velnias tave nešė iš šių namų? Nebežinojau, kur tavęs ieškoti. Būtų tekę kviesti malūnsparnį, jau kiek važinėjau aplinkui automobiliu. Kodėl taip elgiesi, juk nepažįsti šio krašto. Miške pilna gyvačių, kitokių padarų...

– O kodėl mane čia uždarei, kodėl? Kodėl nenori nieko ramiai paaiškinti?

– Gerai jau, gerai. Aš tau viską papasakosiu...

Šuo kinkavo iš paskos, sekdamas juos, sraigtiniais laiptais kylančius į kabinetą, įrengtą antrame aukšte, į kurį tėvas niekuomet neįsileisdavo. Metalinės durys prasivėrė, ir ji vos neaiktelėjo, pamačiusi modernią laboratoriją su daugybe metalinių dėžių, rezervuarų, laidų, šviestuvų, kelis kompiuterius, stovinčius ant stalų, kurių ekranuose mirksėjo pulsarai, žmonių anatomijos piešinius ant sienų. Kiekvienas lašas, nukritęs ant šių sterilių baltomis plytelėmis išklotų grindų, galėjo išsiskleisti lyg medūza vandenyje ir stebėti permirkusių batelių antspaudus, lyg būtumei šachmatų figūra, judanti per šią baltą lentą ir trokštanti kirsti arogantiškam karaliui.

Tėvas atsisėdo į odinį krėslą prie stalo, nustūmė kažkokius popierius ir įsižiūrėjęs prašneko:

– Juk matai, kiek aš dirbu, mano, kaip mokslininko, darbas konfidencialus. Manai, neturiu priešų? Aš kai ką žinau, kai ką esu pasiekęs savo srityje, jie man grasina.

Jis įjungė kompiuterį ir atidarė vieną iš elektroninių laiškų:

– Skaityk. Štai kas rašoma: „Mes surasime Iridę, mes ją pagrobsime ir tuomet turėsi mums viską papasakoti.“

Ji sėdėjo nustėrusi, įsikniaubusi į ekraną, ją nupurtė elektra: ir kodėl netikėjo juo, manė gyvenanti lengvą gyvenimą, įtakingo mokslininko dukra, kuriai jūra iki kelių.

– Mieloji, aš atlieku vieną eksperimentą. Aš valdau ateities siūlelius, viską. Niekam tai nepavyko, o aš vienas galiu įkūnyti tą eksperimentą nuo pradžios iki galo. Būsiu nemirtingas, patikėk manimi. Mes stovime prie naujos epochos slenksčio. Todėl taip bijau dėl tavęs. Juk mirus tavo motinai, kurią stipriai mylėjau, nieko daugiau nebeturiu.

Jis kalbėjo patetiškai kaip lektorius, pasakojo apie žmonių genetikos tyrinėjimus, kamienines ląsteles, saugančias atmintį, paprastą plauką, kuris gali atskleisti atskiro individo egzistencijos istoriją: visą praeitį, visus protėvius ir net ateitį.

– Anksčiau mes keliaudavome į kosmosą, fotografuodavome Marsą, mūsų palydovai leisdavosi karštoje Veneroje, o dabar iriamės gilyn, laužiamės į genus, kaip archeologai kasinėjame patys save, savo pačių galimybes, kuriame dirbtines akių tinklaines, auginame iš kamieninių ląstelių širdį, perprogramuojame plaučius ir tikriausiai galėsime kada nors kvėpuoti be oro. Mes nusimetėme prietarų naštą, mes tobulėjame...

– O koks tas eksperimentas, tėve? Kodėl tau kažkas rašo tokius grasinimus? Nejau sukūrei kokį nors siaubingą hibridą?

– Negaliu dabar sakyti, turėtum tam subręsti. Tu dar nesuvoksi to eksperimento, jis labai sudėtingas. Be to, kaip minėjau, – privalau tylėti. O dabar einame vakarienės, o paskui tu nusiprausi ir miegosi.

– Bet tėte, aš nenoriu miegoti, mane kankina tūkstančiai klausimų, aš noriu viską žinoti!

– Ne, ne, ne dabar.

Jis švelniai išsivedė ją iš savo paslaptingojo baltojo kambario ir išjungė šviesą, paskui surinko kodą metalinėse duryse.

Nuo sienų freskose ištapytų medžioklės scenų tamsiai rudais ir rožiniais atspalviais, laiko ir drėgmės paveiktų, kai kur išsiliejusių metalo rūdimis ir suskilinėjusių, alsavo sunkumas. Už lango gaudė jūra, lauke drevėse ūkavo apuokai, prie tamsaus ilgo stalo jie gėrė iš puošnių taurių vyną ir valgė jautienos kumpį su salotomis. Iridė pasijuto kaip pompastiškos operos herojė, kurią su pasimėgavimu stebėjo apniukęs tėvo veidas. Tik jo akys švytėjo it dulsvi kristalai, sugėrę pro siaurus langus krintančios šviesos atspindžius.

Jie dažnai vakarieniaudavo toje salėje, bet mažai kalbėdavosi. Už langų girgždėdavo prisisunkę grėsmės medžiai, nuo pasienių juos stebėdavo žmonių griaučiai, kūdikio kauleliai boluodavo ant vienos stiklinės pakylos, o gyvas juodas šuo aksominiu snukiu laižydavo rankas.

Praėjo dar pusė metų, Iridė nustojo klausinėti, nes tėvas sakė: išvykti iš čia kol kas pavojinga, reikia dar palaukti, kol jis pabaigs savo nelemtus eksperimentus.

Ji labai norėjo patekti į laboratoriją. Kai jis išvykdavo pirkti maisto, – minėjo, kad už kokių penkiasdešimties kilometrų yra mažas miestelis, o čia aplink nieko – palikdavo jai raciją bei užtaisytą ginklą, jei kas nors sumanytų ją užpulti, bet niekas nesikėsino į šią nykią teritoriją. Iridė sykį ilgai sukinėjo kabineto rankeną, bandė atrakinti, bet veltui: ji tylėjo visa metalinė, būtų galima įsibrauti išdaužus langą – bet laboratorija neturėjo jokio lango.

Tad Iridė susitaikė su laukimu, lėtais pasivaikščiojimais aplink dvarą, ryškiu saulėlydžio raudoniu, nudažančiu jūros vidurius, tyla ir tvankuma, kuri vasarą tekėdavo kūnu kaip lipnus skystis.

Sykį Iridė išpilta prakaito prabudo nuo šūksnių, tėvas prilėkęs tempė ją viršun, sakė, artėja cunamio banga: kažkas gaudė, virkavo lauke, gurgėjo ir staiga, jiems belipant į antrą aukštą, dauždamas stiklus vanduo įsibrovė pro didžiulius langus. Gargaliuodama banga sriūbtelėjo savo milžiniškais liežuviais stalus ir lentynas su griaučiais, kaukolės pasklido po vandenį; akimoju viskas aprimo, bet vanduo kilo su kaukolėmis plūduriuojančiomis paviršiuje tarsi rudi suakmenėję lotosai. Tėvas keliais šuoliais pasiekė laboratoriją ir šūktelėjo:

– Padėk man, greičiau! Neši tai, ką liepsiu.

Kol vanduo garmėjo per kojas, jie krovė į dėžes kolbas, skaitmenines laikmenas, kelias metalines dėžutes, vilko kompiuterį, paskui kažkokią didelę plastikinę žalią dėžę su užrašais: svarbu. Raidės, kodai sublyksėjo prieš akis, šuo painiojosi po kojomis ir inkštė, o tėvas braidydamas viską vertė ir ragino: greičiau, greičiau. Jis vartė kažkokią kartoteką, visas išprotėjęs, pamėlęs, sakė, šuo prieš katastrofą kaukęs, bet jis turėjęs dirbti, todėl šunį užrakinęs viršuje, o paskui, kai jau buvo per vėlu, pats užuodęs ore tvyrojusią nelaimę ir bėgęs jos žadinti. Vanduo žlegsėjo po kojomis, ji slidinėjo lyg deniu kokiame pasvirusiame ir grimztančiame Titanike. Išėjusi su dėžėmis iš kambario, žvilgtelėjo į apačioje virtusią baseinu salę, kurioje plaukiojo kaukolės lyg milžiniškos indų dievybės karoliai.

Jie dar aukščiau tempė daiktus, staiga tėvas, pagautas srovės, sukniubo, ant jo staiga griuvo didelė metalinė spinta. Iridė puolė artyn, bandė nustumti, bet spinta gulėjo nepajudinama, spausdama jo krūtinę, o jis sunkiai šnopavo, veidas persimainė, pažaliavo ir pamėlynavo, o vanduo aplink kaklą nusidažė krauju.

– Mane sužeidė, imk telefoną.... štai numeris, kuriuo turėtum paskambinti, tave iš čia išgelbės. Galiu nebeišlaikyti...

Ji glostė, suspaudė tėvo ranką:

– Iškviesiu greitąją.

– Nežinau, ar jie spės. Bet tu turi žinoti, privalai viską žinoti... Turi išgelbėti tuos laboratorijos likučius ir tęsti mano darbą... Nes tu.... Tu esi savo pačios mo...ti...na...

– Tėte, tu kliedi, tau bloga? – Iridė pasilenkė prie jo, pusbalsiu toliau dėsčiusio:

– Turi žinoti, kad ir kaip būtų žiauru, aš tave klonavau iš savo žmonos palaikų, iš mirusios moters ląstelių, ir man pavyko. Tu esi puikus kūrinys. Visiškai sveika, protinga, esi stebuklas, tu esi tas eksperimentas. Jie ją nušovė, vydamiesi mus... Nuo jų mes slapstėmės, bet ji prisikėlė tavyje. Tarp jūsų nėra jokių skirtumų, tu esi tobula...

– Tėte, tėte...

– Turėjau tau pasakyti, šiose dėžėse –­ tavo atsiradimo istorija, motinos kūno likučiai, išties – tavo pačios mirusio kūno ląstelės. Tu man pažadėk... Kai mirsiu, tu mane klonuosi... Angelis Bartonas tau padės, jam perduosi visą medžiagą... Tu paskambinsi jam, jis išsiveš tave. Aš būsiu mažas berniukas, tavo sūnus, kuriam tu kada nors papasakosi šią istoriją.

– Tėti, tai neįmanoma.

– Viskas įmanoma, net mūsų šuo – klonuotas. Žmogus – sudėtingesnis, bet aš vienas įvaldžiau jo visas išauginimo stadijas, aš – vos ne Kūrėjas, kuriam pačiam naudingas prisikėlimas...

Ne, ne – matydama, kaip svyra jo galva, ji nepasidavė, ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet jo vyzdžiai susitraukė, susiskleidė amžinai nakčiai it žiedai, visata, buvusi galinga, vėl susiliejo į mažą tašką, vėl į pradžią. Dievo nebeliko.

Ir Iridė paskambino Angeliui Bartonui, tas šnabždantis vyro balsas buvo vienintelis jos išsigelbėjimas, kaip ir šalia tupintis ir graudžiai inkščiantis juodas gauruotas meškinas. Jis pažadėjo atskristi malūnsparniu, apgailestavo, kad juos ištiko cunamis ir pasaulis neteko vieno garsiausių mokslininkų.

Ji nulipo apžiūrėti kambarių: vanduo ėmė slūgti, bet viskas plūduriavo: knygos, gėlės, kaulai, kartonai, lyg išbyrėję karoliai kaukolės, jos suknelė dryksojo užsikabinusi už griaučių, nutįsusi per visą vandenį kaip violetinė šlapia jūržolė. Ir Iridė kažkodėl pamąstė apie mažą berniuką susišiaušusiais plaukais, lakstantį šalia ir besijuokiantį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
6:16:17 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba