Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS

Lukas Devita

[skaityti komentarus]

iliustracija
Akiane Kramarik paveikslas

„Aš mokau, ir jie pabėga. Aš klausau, ir jie ateina. Mano jėga yra mano tyla.“

Akiane (9 m. amžiaus)

Indigo – kūrybiškos rytdienos spalva, – taip vadinami vaikai, kurie, kaip teigiama, atstovauja visiškai naujai kartai ar net žmonių rasei.

Ar tikrai „obuolys gali taip toli nuriedėti nuo obels“? Mūsų pasaulio suvokimą riboja nemažai patarlių, panašesnių į prietarus: „Gyvename tik vieną kartą“, „Tėvų nepasirinksi“, „Lenk medį, kol jaunas“... Daugelį „savaime suprantamų“ tiesų kaip tik ir žada krestelti šie naujausios kartos vaikai.

Kokios savybės leidžia juos atskirti? Pirmiausia, daug gyvesnis ir skaidresnis sąmoningumas. Šie vaikai tarytum žino, kas yra, turi labiau išreikštą savigarbą ir orumo jausmą, geba savarankiškai mąstyti ir spręsti. Iš to kyla jų laisvės bei teisingumo poreikis, neprilygstantis, pasak tyrinėtojų, jokiai ankstesnei kartai. Čia atsiskleidžia ir šių vaikų maištingumas, kai bandoma jiems primesti nepagrįstą valdžią ar nepriimtiną tvarką. O šių vaikų drąsa priešintis ir besąlygiški siekiai pranoksta bet kokius suaugusiųjų įsivaizdavimus. Tačiau vienas pagrindinių vaikų tikslų yra bendras – keisti ir gerinti pasaulį. Jie regi tokią užduotį aiškiau, nes supranta save kaip dalelę, susietą su visuma, priima ir suvokia pasaulį plačiau, labiau vadovaujasi intuicija.

Tikriausiai nenuostabu, kad tokie vaikai gyvybingesni, išradingi, dažnai pasižymi kūrybiškumu bei meniniais, o kartais ekstrasensiniais sugebėjimais. Dažniausiai jie neįsilieja į visuomenę sklandžiai bei anaiptol nėra mielai pasitinkami mūsų konservatyvios, „visas tiesas žinančios“ suaugusiųjų bendruomenės.

Šiuos neįprastus vaikus taip pakrikštijo autorių ir sudarytojų Lee Carollio bei Jano Toberio straipsnių rinkinys „Indigo vaikai“ („Indigo Children“, 1999) – vienas pirmųjų apibendrinęs ir išgarsinęs fenomeną visame pasaulyje. 2007 m. ši knyga pasirodė ir lietuvių kalba.

Naujiesiems išskirtiniams vaikams dažnai diagnozuojamas dėmesio sutrikimo sindromas, hiperaktyvumas arba autizmas. Tai skatina psichologus ir pediatrus atkreipti dėmesį į vaikų raidos pokyčius. Daug rimčiau šiuo reiškiniu susidomėjo pavieniai tyrinėtojai –­ psichoanalitikai, vaikų literatūros autoriai, ufologai, muzikantai. Kaip tik profesionalai – medikai ar mokytojai – dažnai skeptiški ir teigia, kad šis reiškinys pervertinamas. Galbūt toks pareiškimas turi pagrindo, jei pripažintume, kad tai tik mes naujai išvystame senus dalykus, „atrandame“ iki tol neigtas galimybes.

Indigo reiškinio chronologija siekia 9-ojo dešimtmečio pradžią, kai tokie vaikai buvo pastebėti, ir prasidėjo nepriklausomi tyrimai. Dauguma autorių sutinka, kad visur pasaulyje maždaug kas septintas dabar gimstantis vaikas galėtų būti vadinamas indigo.

Beje, terminas dažniausiai nepatinka patiems vaikams. Jie nenori būti kategorizuojami ir patikslina: „Mes – tiesiog vaikai, tik labiau suvokiame save.“ O tai jau daug. Vienas ryškiausių „indigo fenomeno“ iššūkių vaikų auklėjimo tradicijai neigia požiūrį, kad vaikas ateina į šį pasaulį lyg tuščias indas, kurį suaugusiųjų kultūra teiksis užpildyti. Iš tiesų vaikas yra kūrybiškumo įsikūnijimas, šviežio žvilgsnio ir atviros sąmonės postūmis permainoms sustabarėjusioje, prietarų valdomoje visuomenėje.

Žymus mitologijos tyrinėtojas ir psichologas Josephas Campbellas (1904–1987) pateikia pavyzdžių, kad visų tautų folklore yra daug pasakojimų apie neįprastus vaikų prasidėjimus ir gimimus.

Daugelio tautų svarbiausias religines legendas jungia idėja, bylojanti, kad būtybė iš aukštesnio pasaulio „nusileidžia“ į žemę, kad praeitų žmogaus kelią ir šią patirtį pranoktų, tapdama įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems. Pavyzdžiu, kurio nereikėtų bandyti perimti tiesiogiai, bet ieškoti atitikmenų savo pačių nepakartojamose gyvenimo patirtyse.

Pasak Japonų poezijos klasiko Basio, „nesistenk sekti išminčių pėdomis – ieškok to, ko jie ieškojo“. Arba, kaip teigia Josephas Cambellas: „Dieviškoji būtybė – tai visagalės Savasties, esančios mumyse, atsivėrimas. Gyvenimo supratimas tokiu būdu turėtų būti kiekvieno mūsų vidinio dieviškumo apmąstymas, o ne bandymas tiesiogiai imituoti. Tai lyg savotiška pamoka, kurios kredo ne „daryk taip ir būk geras“, bet „žinok tai ir būk dieviškas“.

Daugelio šalių folklore išskirtinius vaikus – būsimus mitinius herojus – sunkumai ir išbandymai lydi nuo mažų dienų. Tai juos užgrūdina ir atveria pasauliui. Tačiau jie neretai sulaukia antgamtinių jėgų pagalbos ir gali komunikuoti su dvasiomis.

Religijų istorija kupina skaidrios savimonės vaikų. Tai būsimi dvasiniai lyderiai, bebaimiai reformatoriai ir tikri šviesuoliai. Mūsų amžiuje tapo įprasta manyti, kad tokių asmenybių negali būti daug, o vaikai laikomi išskirtiniais dažniausiai dėl įgimtų meninių gabumų, – ne dėl aukšto sąmoningumo. Greičiausiai kaip tik tokio išmintingojo vaiko suaugusieji niekad ir nenorėjo pripažinti. Vakarų kultūra sukūrė gana lanksčias meninio lavinimo programas talentingiems vaikams, tačiau dvasiškai atbudusiems, plataus mąstymo novatoriams tenka skintis kelią pro apribojimų tvoras. Atvirai siekdami idealų, jie sulaukia aplinkinių pasmerkimo.

Tačiau tokia yra archetipiška „herojaus tūkstančiu veidų“ vaikystė. Būsimasis šviesos nešėjas ir netgi kiekvienas prašvitęs vaikas nueina ilgą nepripažinimo ir persekiojimo kelią. Nemalonės ir kliūtys, rimti pavojai tampa jo kasdienybe. Kalbant apie šiuolaikinį vaiką, tai ir neprisitaikymas, ir visi rizikos faktoriai, atsiveriantys pasitraukus nuo saugios „įprastinės srovės“.

Pagal indigo vaikų teoriją, mums tektų pripažinti, kad ypatingų gyvybingų vaikų gimsta vis daugiau. Gausūs tyrinėjimai pateikia įvairias neįprastų vaikų klasifikacijas. Kai kurios jų pratęsia klasikinius psichologinius skirstymus, skirstydamos daugelį asmenybės tipų į ekstravertus ir intravertus. Viena iš indigo studijų pradininkių, jų „krikštamotė“, Nancy Ann Tapp išskiria tokias grupes: humanistus –­ atvirus komunikacijai, visuomeninei veiklai atsidavusius vaikus, konceptualistus –­ gyvybingus, atvirus, bet labiau susitelkusius ties individualiais projektais, menininkus – jungiančius šiuos du tipus, padidinto jautrumo ir tarpininkus tarp tikrovės matmenų – suaugusiųjų akimis, tai vaikai, kurie visiškai pasinėrę į savo fantazijų pasaulį. O pasak drąsių mitologų ir filosofų, kaip tik tokie vaikai ir yra naujosios tikrovės pranašai ir formuotojai.

Filosofijos mokslų daktarė ir psichologė Doreen Virtue pateikia vaikų raidos pokyčius chronologiškai: pasak jos, maždaug nuo 1980-ųjų pasirodė pirmieji indigo, vis daugiau jų gimė per kitus du dešimtmečius – taip atsirado pirmoji savotiškų atbudusių karių, maištininkų ir sistemos griovėjų karta. Jie nebesitaiko su diskriminacijomis ir siekia nuvainikuoti įprastinę, atgyvenusią pasaulio tvarką. Dažnai tai aštriausia konfrontacija, kurią turėtų sušvelninti naujausia karta, kristalinė, kaip ją pavadino D. Virtue. Kristaliniai vaikai, gimstantys maždaug nuo 2000-ųjų, neturi drastiško maištingumo, jie jautrūs, užjaučiantys, tai – derintojai, nesantaikų gydytojai, įkvėpėjai ir kūrėjai. Beje, jiems dažnai diagnozuojamas autizmas dėl ypač ramaus ir tylaus būdo. Kristaliniai vaikai, kaip teigiama, net ir kalbėti pradeda daug vėliau, nes mano, kad tai – ne vienintelė bendravimo priemonė. O ateinanti karta – vaivorykštės vaikai – pasak tyrinėtojos, yra lyg šventumo įsikūnijimai. Jie apvainikuos didžių permainų metą, atnešdami taiką ir santarvę. Jeigu neprarasime vilties ir tikėjimo, kad šis pasaulis dar gali tapti geresnis.

Kiek paprasčiau būtų galima kalbėti, kad vieną grupę galėtų sudaryti aukštesnės savimonės, sumanūs vaikai, ypač gabūs technologijoms nuo mažų dienų. Pastebėta, kad vaikai greičiau ir geriau už tėvus ima dirbti kompiuteriais, pataiso virtuvės mikserį ar nustato televizijos kanalus. Šią evoliuciją būtų galima paaiškinti –­ išsivysčiusių technologijų šalyse gimsta vaikai, kurių genetinėje atmintyje įrašyti gabumai technikai. Jei tėvas didžiąją gyvenimo dalį praleido sėdėdamas prie ekrano ir maigydamas TV pultą, nenuostabu, kad jo vaikas netrukus tarsi savaime išmoksta tuos kanalus atrasti ir užfiksuoti. Kiek sunkiau suprasti, iš kur ateina užuojauta ir supratingumas. Tokia būtų antroji grupė – neįprastų vaikų, išsiskiriančių sąmoningumu ir etika. Trečią grupę sudarytų ypatingų meninių gabumų, ekstrasensinių savybių ar keisčiausių pažiūrų vaikai. Dažniausiai jie pasižymi ir visomis antrosios grupės savybėmis, – tai dvasiškai nušvitę, įgimtos aukštos moralės ir neeilinės kūrybinės išraiškos bei mąstysenos vaikai.

Vienu tokių atvejų galėtų būti Akiane – nuo mažens fenomenaliai piešianti ir vos ne vizionistinį religinį suvokimą turinti mergaitė amerikietė, gimusi ate­istų šeimoje, kurios mama, beje, išeivė iš Lietuvos. Akiane Kramarik religinius krikščioniškus idealus jaučia vos ne asmeniškai, panašiai kaip Williamas Blake‘as, vaikystėje regėjęs angelus už lango ir tikėjęs beribe vaizduotės galia. Akiane gali stulbinti gabumais, pasižymi ypatingu darbštumu. Įdomu, kad jos mama Fareli Blinstrubaitė vaikystėje gyveno Vilniuje ir dėl silpnos sveikatos mokėsi namie. Ji pratęsė tokio mokymo tradiciją Idaho valstijoje, keturis savo vaikus taip pat mokė namie. Tikriausiai dėl to ketverių metų amžiaus Akiane tapo kūrybingesnė. Pradėjusi eiti į pirmąją klasę, net specializuotoje katalikiškoje mokykloje mergaitė nepritapo, jai ten atrodė pernelyg triukšminga. Akiane apsisprendė (kaip ir jos broliai) mokytis namie. Ji neturėjo dailės mokytojo, tėvai taip pat nebuvo dailininkai. Akiane, kaip ir daugelis gabesnių vaikų, manė, kad visi gali taip piešti ir rašyti eiles. Jai atrodė, kad tai net ne jos pačios talentas, bet aukštesnės būties apreiškimas. Augdama suvokusi, kad išsiskiria iš kitų, mergaitė stengiasi laikytis moto: „Jei esu palaiminta, tai tik dėl to, kad galėčiau padėti kitiems.“

Geras pavyzdys padeda atsiverti kitiems ir būti tikru savimi. Ankstesnėms kartoms buvo įprasta „nušlifuoti“ savo gabumus pagal aplinkinių reikalavimus, nepaisyti vidinės tiesos ar troškimų, įtikti sistemai ar auditorijai. To neketina daryti indigo vaikai: jie nebenori „kalti“ fiktyvių dalykų mokykloje vien todėl, kad „gal šito reikės gyvenime“, aklai priimti tradicijų bei dogmų. Oficiozinė švietimo sistema, su retomis išimtimis, neįsivaizduojama be autoritarinio valdymo ir priverstinių užduočių. Tačiau nepriklausomų mokymo iniciatyvų patirtis rodo, vaikams galima laisvai rinktis, skiriant laiko ir jėgų tam, kas juos išties traukia; įmanoma suformuoti mokyklas, kur nerašomi pažymiai, kur kiekvienas laikomas potencialiai kūrybingu ir skatinamas išradingumas.

Manau, nesuklystume teigdami, kad savotiški indigo vaikų prototipai buvo visų kontrakultūrų iniciatoriai. Svetimumo aplinkai jausmas, pasipriešinimas autoritariniam auklėjimui ir ideologijoms kūrybiškai asmenybei suteikė didžiulį akstiną išsakyti tiesas, kurti alternatyvią kultūrą ir pritraukti bendraminčius. Subkultūros ar vadinamosios neformalios jaunimo grupuotės neturi struktūros, hierarchijos bei tiesioginių lyderių. Kiekvienas dalyvis atsakingas už savo apsisprendimus. Šiuos bruožus, sakyčiau, būtų ypač sveika integruoti į oficialias vaikų auklėjimo ir jaunimo švietimo institucijas. Nors nė viena alternatyvaus jaunimo terpė neišvengė rizikos faktorių, o neretai ir klampių pavojų, žymiausios srovės (hipiai nuo 1967-ųjų, pankai nuo 1977-ųjų) padarė revoliucinę įtaką XX a. antros pusės visuomenės raidai, kuri iki šiol neįvertinta. Pankų ir hipių, tikriausiai pačios žymiausios subkultūros, buvo ypač skirtingos ir priešiškos viena kitai, tačiau pamažu išgrynino idėjinius bruožus, lyg paskatintus vienos ir tos pačios laisvės trokštančios jėgos. Tai – neprisitaikymas, ekstremalus savarankiškumas, laisva kūrybinė išraiška, pacifizmas, domėjimasis socialiniu politiniu gyvenimu, ekologine situacija ir gyvūnijos pasauliu, lyčių bei rasinės lygybės siekis, nesutaikymas su komercijos viešpatavimu ir kita.

Nors dar neteko aptikti, kad leidiniuose apie indigo vaikus būtų minimos kontrkultūros, manau, dažnai tai artima indigo vaikams, tad neabejotina, kad daugelis jų, pasitraukę iš banalaus tako, prisijungs prie kurios nors subkultūros. Šiandien į neformalius jaunimo judėjimus kartais įsitraukiama jau nuo aštuonerių metų amžiaus, ir tai, kokios idėjos vyrauja vienoje ar kitoje terpėje, turės reikšmės ir kiekvieno dalyvių brandai, ir bendriems visuomenės pokyčiams. Galbūt mums lieka tik pasitikėti pozityviais indigo vaikų siekiais ir plačiau atverti savo suvokimo duris.

 

Skaitytojų vertinimai


47546. Trudovičius2008-06-26 16:58
kažko mūsų gatvėse nematau tokių indigo...oi geriau neklausk

47549. Mindė2008-06-27 10:31
Jei autorius būtų tikru savim, kaip paišo straipsnyje, ar jam reiktų kokių ten papildomų indigo spalvų? Beje, o kokia autoriaus auros spalva?

48732. JG :-) 2008-09-28 12:19
Labai idomu, visiskai tikiu, kad visa tai - tiesa. O kas netiki, tam neisaiskinsi. Tai nauja sritis, tad geriau nekometukit, kame nieko nesuprantat :)

66495. :) :-( 2011-03-02 11:22
Aš manau, kad nereikia išradinėti... indigo, krištolinė aura, vaivorykštė... :) Paprasčiausiai žmonės keičiasi, keičiasi sąlygos, kuriose jie gyvena, protėvių patirtis, todėl keičiasi ir vaikai ir jokio čia atradimo, jokio čia skirstymo į kategorijas negali būti. Juokinga. :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:16:10 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba