Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
 Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

KNYGOS

TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI

Apie knygas mažiems ir jauniems

Gintarė Adomaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Ar dar tebėra rašytojų, slapta svajojančių, kad jų knygos – tai būdas įsiamžinti, likti gyvam net po mirties?

Jei taip, nuvilsiu. Būti rašytoju – ypač tokiu rašytoju, kurį vadiname programiniu, vadovėliniu, enciklopediniu, sąrašiniu – garantuotas kelias atgal. Kiek sykių mokyklose girdėjau:

– Pažiūrėkite, vaikai, į gyvą rašytoją.

– Žiūrėkite žiūrėkite, labai prašom, ar gaila, – pritariu aš. – Tikrai esu gyva, kol kas – taip.

Patinka mums ar ne, bet dauguma vaikų ir paauglių įsivaizduoja, kad rašytojai – tai žmonės, gyvenę seniai seniai. Neįsivaizduoju, kodėl taip.

Po šios kiek makabriškos įžangos pagarbiai imu į rankas ir Jums atskleidžiu knygą, kurios autorius miręs, o tekstai –­ gyvi, tiksliau – naujai atgimę.

Viktoro Miliūno „Evalduko metai“ (iliustravo Irena Geniušienė, išleido „Versus aureus“). Pasiskanaudama skaičiau šį apsakymų ciklą, pirmąsyk pasirodžiusį 1986 metais. Tuomet senokai buvau ne vaikas, bet vaikiškas knygas rijau godžiai. Evalduką pražiūrėjau.

Ar tiks knyga dabarties vaikams?

Lėtesniems, mokantiems įsigilinti –­ taip. Arba tiems, kuriems prieš miegą (o kad ir ne prieš miegą, tiesiog šiaip sau) skaito tėvai. Mariomis ir jūra alsuoja ši knyga, kvepia žuvimis ir vandeniu, krykštauja žuvėdromis.

Ne kurortinis, o kasdienis Viktoro Miliūno ir jo Evalduko pajūrio gyvenimas. Pamenu, kai pirmąsyk nuvažiavau į Palangą, buvo keistoka, kad yra žmonių, kurorte gyvenančių iš tikrųjų. Jie – ne dekoracija, ne vasaros teatro artistai.

Kokia laimė, kad leidėjams užteko išminties nekeisti pionierių į skautus, rublių į litus. Yra buvę mainų Lietuvoje, dar ir kaip buvę. Evalduko vyresnės sesės Viktorijos iš tiesų karštas pionieriškas būdas –­ vis skuba daryti tvarką, vis neatstoja nuo mažesniųjų. O kokia vertybė žiemos ledynuose rastas apelsinas – kokia pagunda dėl jo, tuomet retenybės, nusižeminti.

Knyga stora. Net labai. Dabar vaikams tokias mažai kas berašo. Nieko baisaus, kad stora. Juk skaitytojas gali praleisti net ne vieną pastraipą, puslapį, skirsnį. Jis tiesiog turi teisę praleisti tiek teksto, kiek nesugeba įveikti. Bent jau taip teigia skaitybos žinovas Danielis Pennacas, o aš jam karštai pritariu.

Kaip ne. Pažįstu ne vieną žilstelėjusį, pliktelėjusį asmenį, besigraužiantį, kad neperskaitė Tolstojaus raštų septinto tomo (iš tiesų – nė vieno tomo), o ir Dostojevskio dar nepradėjo. Mat kadaise mamytė sakė: neskubėk, sūnau, subręsk. Asmenys graužiasi, kad taip ir nesubrendo, nuo graužaties dar labiau plinka ir žyla, užuot ištiesę ranką į kurią nors kitą knygą.

Ką siūlau?

Danielio Pennaco „Kaip romanas“ (iš prancūzų kalbos vertė Regina Šeškuvienė, išleido „Šviesa“). Turime jau antrą knygos laidą; šį kartą knygas ženklina užrašas Skaitymo skatinimo programos dovana. Autorius – literatūros mokytojas, jo specializacija – „sunkios“ klasės.

Jei Pennacas mokytojauja taip žaismingai, kaip rašo, tiems „sunkiukams“ pasisekė. Pennaco nuomone, labai svarbu ne tik vaikams, bet ir paaugliams ar net vyresniems moksleiviams turėti šalia žmogų, kuris skaitytų balsu. „Sunkiukų“ mokytojas smerkia knygų adaptuotojus. Ne menkiau smerkia ir tėvus, kurie akylai stebi skaitantį vaiką: nebandyk praleisti nė žodžio! Pennacas pateikia savo atrastas Neginčijamas skaitytojo teises. Pirmoji jų –­­ neskaityti. Antroji: praleisti puslapius. Trečioji: nebaigti skaityti. Ketvirtoji: dar kartą skaityti tą pačią knygą.

Kitas taisykles gal susiraskite patys. Miniu paskutiniąją: paskaičius patylėti.

Mano knygų stirtoje yra viena, kurią perskaičiusi to ir panorau: tylėti. Tai Selemono Paltanavičiaus „Leopardas Leonardas“ (iliustravo Lina Eitmanytė-Valužienė, išleido „Žara“). Siužetas nėra sudėtingas. Nei naujas. Nei itin originalus. Zoologijos sodo gyventojas leopardas užsigeidžia laisvės. Bet... Kaip švelniai ir santūriai tas geismas aprašytas.

iliustracija

Knygoje gyvena ne tik leopardas ir jo bičiulis žmogus. Alsuote alsuoja naktis –­ daug naktų. Kelia galvą ori vienatvė. Kalasi bandymo susikalbėti daigas. Liejasi nuotaikų atspalviai. Matyt, privalau garsiai šūktelėti: „Bravo, Paltanavičiau!“ Bet juk sakiau: noriu patylėti. Todėl apsakysiu vien jausmą, lydėjusį mane, skaitančią.

Jaučiausi taip, kaip kadaise perskaičiusi Gavrilą Trojepolskį, jo „Baltajį Bimą Juodąją Ausį“.

Dabar jau siūlau suklusti ir įsidėmėti debiutantę bei jos apysaką. Justės Petrauskaitės „Juodasis angelas“ (leidykla „Gimtasis žodis“).

Pasakoti apie debiutą pradėsiu bambėdama. Man trošku nuo angelų. Ir ne tik man. Apie angelomaniją jau rašė ir Benas Januševičius, ir Andrius Jakučiūnas. Terpiuosi į jų duetą. Gana užsukti į knygyną ir perbėgti akimis vien knygų pavadinimus – lietuviškų, užsienietiškų. Kas mums nutiko, žmonės, ko mes pristigome, ko pertekome, kad taip užsigeidėme dangaus sparnuočių?

Paburbėjusi skubu pranešti: moksleivės Justės knyga – anaiptol ne padrikas dienoraštis, ne asmeninių išgyvenimų atpasakojimas, ne mėgavimasis vaikėzišku šaunumu.

Mokinukėms būdingų egoistinių ydų Justė išvengė. Ji bando rašyti apie mieste ir tarp jo pagundų pasiklydusius sudėtingus žmones. Sudėtingumas retsykiais tampa painumu. Vis dėlto painumas geriau nei primityvumas, kai brėžiama viena tiesi ir nuobodi linija.

Nemenka apysakos dalis – „The Ras­mus“ angliški tekstai ir jų pažodinis vertimas. Matyt, Justės bendraamžiams patiks, įtikins ir veš. Vienaip ar kitaip, tai jaunimo knyga. Gal tegu jie ir vertina. O aš kantriai lauksiu kitų Justės Petrauskaitės tekstų. Paraiška svari. Gudresnės leidyklos tokio pobūdžio knygas ir jų jaunus autorius permala ir sumala rinkodaros malūne. „Juodasis angelas“ skaitytojų dairosi pats.

Pateikdama dar vieną knygą jaunimui, stebinu pati save. Brigitte Blobel „Įniršis“ (iš vokiečių kalbos vertė Reda Ptakauskienė, išleido „Gimtasis žodis“).

Niekada nemėgau tokių tekstų. Ir literatūroje, ir gyvenime vengiu purvo, brutalumo, pykčio. Man artimesni poetiniai, lyriniai pasakojimai, tokie, kur graudžiai juokinga, o čia... čia – kas kita.

Mara tikrai įniršusi. Ji – mokyklos siaubūnė. Jos vengia ne tik jaunesnės mergaitės, bet ir vyresni berniokai. Įniršiui pagrindas rimtas. Tėvas neišsiblaivo. Mama ligota. Ji nė nebando bent truputį pasistengti, kad grįžtų į gyvenimą ir taptų normalia mama. Skendi sau užmarštyje, abejingume. Sesuo – išdavikė; paliko šeimą ir dingo nežinia kur, nors Marai taip reikia sesers.

Nors ir įniršusi, Mara yra keistai dora. Ji turi savą moralės kodeksą – gal tuo mane ir sužavėjo. Ir ne tik moralės... Šios paauglės ir garbės, ir savigarbos jausmai tokie stiprūs, kad pelno mūsų, skaitytojų, pagarbą.

Klaidos, klaidos, klaidos – ar galime taip vadinti Maros gyvenimą? Ji myli mažutėlius vaikus, bet net ir jų negali tinkamai prižiūrėti. Kaip tėvai kadaise elgėsi su ja maža, taip ir ji su kitais. Kodėl negalima prasikaltusio darželinuko uždaryti spintoje?

Įniršiui ateis galas. Kas padės? Ar meilė? Ne tik ji. Kad žmogus galėtų atsispirti, jis privalo pasiekti dugną. Taip nutinka ir Marai.

Ši knyga – klydusių ir klystančių naivi paguoda.

O ar tik ši?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:16:09 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba