 Ričardo Šileikos nuotrauka |
Buvo toks vienas žmogus, kuris labai gražiai mokėjo parašyti raidę A. Tiesiog piešte nupiešdavo. Kitas žmogus, į jį nusižiūrėjęs, taip pat ėmė gražiai rašyti raidę A. Šis ją piešė taip gražiai, kad netrukus tai darydavo geriau už pirmąjį žmogų. Anas nepasidavė ir raidę A ėmė dar gražiau piešti. Tada antrasis raidę A ėmė rašyti su visokiais išraitymais. Tuomet pirmasis sugalvojo dar gražesnių išraitymų. O antrasis sugalvojo judančią A raidę. O pirmasis... Taip ir gyveno. Ir nė vienas neišmoko rašyti raidės B. Gal net nenutuokė, kad tokios apskritai esama. Nors apie C egzistavimą galėjo įtarti. Tačiau kam dėl tokių niekų kvaršinti galvą, kai A šitokia graži?
Tuo tarpu trečias žmogus domėjosi skaičiais, o raidės jam visai nerūpėjo. Dar labiau jam nerūpėjo, kuris iš anų dviejų A raidę piešia gražiau.
Buvo ir ketvirtas žmogus, kuris nesidomėjo nei raidėmis, nei skaičiais, tačiau jam kažkodėl labai nepatiko, kodėl trečiajam žmogui nesvarbu, kaip gražiai aniedu žmonės piešia raidę A. Todėl jis, tas ketvirtas, labai ilgai mąstė, ką čia padarius, kad trečiasis žmogus susidomėtų pirmojo ir antrojo darbu beigi jį, ketvirtąjį, pripažintų svarbiu ir vertintų.
O penktasis žmogus domėjosi bala žino kuo, bet visai nenorėjo, kad ketvirtasis susidomėtų juo. Todėl slapčiomis itin skatino pastarojo domėjimąsi trečiuoju.
Dar buvo daug daug visokių numerėlių... Juos vardyti bei numeruoti būtų galima labai ilgai. Tačiau skaičiuoti numerėlius palikim patiems numerėliams. Ypač tiems, kurie už tai gauna algą.
KĘSTUTIS PULOKAS