Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
 (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

McCarthy, Cormac. KELIAS. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Retas atvejis, kai perskaitai ką nors niūresnio nei lietuvių prozininko P. Venclovos kūryba. Tačiau čia nebus nė užuominos į dvasines kančias – viskas pavaizduota tik materialiu, fiziologiniu lygmeniu ir sudaro dar tamsesnį, beviltiškesnį vaizdą, už kurio neslypi jokios gelmės. Todėl darosi dar liūdniau ir kraupiau. Pasaulį po visuotinės katastrofos jau mėgino pavaizduoti nemažai autorių, tačiau, skirtingai nuo jų, šiam amerikiečių prozininkui nekyla jokios užuojautos žuvusiesiems: anot jo, žmogus žmogui vilkas net ekstremaliausiose situacijose. Tuo įsitikina vieninteliai išgyvenę geri žmonės – vyras ir jo mažametis sūnus, kurie keliauja per nusiaubtą šalies teritoriją į pietus, vedami gana abstraktaus tikslo: nešti ugnį.

Gerai įsižiūrėjus į tekstą, galima pastebėti mito apie gerąjį tėvą atspindžių. Tėvas išlieka doras, griežtas, bet teisingas – net susidūręs su niekšais, kurie vagia paskutinę judviejų mantą, grasina ginklais, reikalauja medicininės pagalbos ar kitokio dėmesio. Žmonės yra pavojingi ir kvaili padarai, o tėvas – vienintelis, kuriuo galima pasitikėti net ištikus nelaimei, – toks turėtų būti romano „moralas“. Ankstesniame romane prozininkas taip pat vaizduoja simbolinę kelionę, kurią ištvėrę idealistiški jaunuoliai turėtų tapti vyrais, bet patyrę tik pažeminimus, baimę ir agresiją pasuka atgal. Šioje knygoje aprašoma savotiška vaiko iniciacija į žiaurų ir pavojų kupiną suaugusiųjų pasaulį. Metaforiškai tariant, pasaulis net ir be žmonių –­ tai džiunglės, pilnos šalto lietaus, nuodingų augalų ir slaptų nežinia kieno parengtų pasalų. Tėvas negailestingas ir rūstus net tada, kai vaikas maldauja grįžti ir padėti kitiems ar kai prisimena mamą, palikusią šeimą prieš pat katastrofą. Didelis vyras moko mažąjį ištvermės ir šaltakraujiškumo tipiškomis kaubojaus frazėmis: „Nedera taip kalbėti. – Aš negaliu susilaikyti. – Žinau. Bet privalai“ (p. 46), „Taip elgiasi šaunūs vyrukai. Jie nesiliauja mėginę. Jie nepasiduoda“ (p. 107). Berniukas dažniausiai atsako lakoniškai ir klusniai: „Gerai.“ Vadovaujantis tokio negailestingo, vyriško požiūrio logika, geriau nusišauti, negu susidėti su svetimais, kurie, žinoma, visi iki vieno nedorėliai. Tačiau berniukas lieka gyventi su žmonėmis, kai gerasis tėvas jį palieka, bejėgis nugalėti savo kūno ligą. Perskaičius romaną, viena vertus, džiaugiesi, kad esi gyvas, kita vertus, kuriam laikui „užsikreti“ mizantropija ir nihilizmu.

Flagg, Fannie. NEKANTRAUJU PATEKTI Į DANGŲ. Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė. – V.: Alma littera, 2008.

Labai juokingas romanas atskleidžia tipiško šiuolaikinio amerikiečių vidurinio sluoksnio pažiūras ir pasaulio suvokimą. Supranti, kokią galingą įtaką vadinamiesiems paprastiems žmonėms daro popsas ir psichologų aktyviai propaguojamas pozityvus mąstymas. Knygoje tai valdo visų be išimties veikėjų protus, todėl jie ir atrodo taip pat: plačiomis „amerikietiškomis“ šypsenomis pasipuošę, malonūs, mandagūs, paslaugūs, naivūs ir bukai optimistiški, kaip ir pridera tiems, kurie tiki, kad labiausiai pagarsėjęs pasaulyje amerikietis buvo vardu Jėzus Kristus. Pagrindinė veikėja, išgyvenusi klinikinę mirtį, irgi lyginama su Jėzum: gera senutė miršta ir prisikelia.

Tai aprašoma taip smulkiai, kad nejučiomis prisimeni įkyriai į kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą įsibrovusios „Santa Barbaros“ epizodus, kur ta pati frazė kartojama šimtą kartų ir parodoma kelių dešimčių ją išgirdusių žmonių reakcija. Pranešti apie senutės mirtį ir nuvažiuoti į ligoninę prireikia apie 100 puslapių. Per tą laiką ji patenka į dangų, kuris jai aprodomas seniau mirusių pažįstamų, iš kurių du – radijo laidos vedėja ir jos vyras, pasirodo, ir sukūrę šią ašarų pakalnę. Smalsi, savarankiška bobutė užduoda „provokuojančius“ klausimus, samprotauja apie civilizacijos (šiuo žodžiu anglakalbiai paprastai vadina britų propaguojamą gyvenimo būdą) likimą, paragauja skanaus pyrago, o grįžusi visus truputėlį nuvilia, nes tenka sutvarkyti gydymo sąskaitas, o tai įmanoma tik per teismą. Apskritai šių žmonių gyvenimas susideda iš teismo procesų, dalyvavimo naudingų įgūdžių ugdymo programose, gyvūnėlių popinimo ir „šventojo melo“: juo siekiama pridengti tikrovę, kurioje sergama, senstama ir mirštama. Jų vaizduotė iki senatvės lieka vaikiška, pagrindinė problema – per daug laisvo laiko, o didžiausias gyvenimo darbas – vaikštant į specialų klubą numesti šiek tiek svorio. Įsitikini ir Ch. Dickenso posakiu, kad amerikiečiams religija pakeičia svaigiuosius gėrimus. Apskritai visas šis tetulių ir kaimynių būrelis labiausiai primena Tomo Sojerio tetą, o jų aplinka – šauniojo žurnalisto Borato pavaizduotą Ameriką.

Vertimas taip pat gana juokingas: pasitaiko ir „oranžinių katinų“ (p. 146), ir „Imperijos pastatas“ (p. 231), ir labai daug „asmenų“ ten, kur paprastai vartojamas žodis „žmogus“. Dėl tokių neapsižiūrėjimų nepiktybiška komedijėlė atrodo dar lėkštesnė ir kvailesnė. Net neverta minėti, kad baigsis laimingai: juk kitaip ir nebūna.

Green, Vivian. KARALIAI BEPROČIAI. Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. – V.: Tyto alba, 2008.

Visiems, ką domina monarchijos ir kitų valdžios formų istorija, ši knyga bus daug naudingesnė nei krikščioniškos propagandos ir patetikos kupinas Jeano Paulio Roux veikalas „Karalius: mitai ir simboliai“ („Aidai“, 2007). Nors knygoje pirmiausia aprašomi karaliai, turėję vienokią ar kitokią proto negalią ar dvasios ligą, skaitant galima susidaryti gana išsamų didžiausių Europos šalių politinio gyvenimo vaizdą, pradedant Senovės Roma ir baigiant fašizmo laikotarpiu. Tiesa, autorius remiasi tik anglakalbių šalių istorikų, medikų ir kitokių mokslininkų literatūra ir net aprašydamas XVI a. Rusiją vadovaujasi anglų keliautojų, kunigų ir oficialių pasiuntinių teikiamais duomenimis. Taigi erudito akis pastebės nemaža nutylėjimų ir netikslumų. Knygos universalia monarchų ligų istorija neleidžia laikyti ir tai, kad joje daugiausia dėmesio skiriama Anglijos valdovams: tarkime, XXI a. švedų karaliui skiriama vos ne tris kartus mažiau vietos nei XX a. Britų karalystės ministrams pirmininkams. Tiesą pasakius, priėjęs XX a. autorius jau galėtų ir baigti, nes jo samprotavimai apie mažai pasaulyje žinomus britų politikus nesidomintiesiems šios šalies istorija vargu ar įdomūs. O bandymas matuoti vienu matu Hitlerio, Mussolini’o ir Stalino asmenybes labiau panašus į duoklę madai nei į rimtą istorinį tyrimą, juo labiau kad apie tuos valdovus rašoma labai daug ir gana vienodai.

Knyga pravers tiems, kas mėgsta aimanuoti dėl šiuolaikinių politikų amoralumo ir visuomenės ydų. Paskaičius apie karalių sadistinius, šizofreniškus ir kitokius ištvirkėliškus polinkius pamažu pašiurpsta oda ir pamanai, kad Europa, ko gero, niekada neregėjo tokio ramaus ir laisvo nuo karų laikotarpio, kaip dabar. Pasakojimo tonas kartu ir emocionalus, ir moksliškas, nevengiant pastebėti, kad „pačius galingiausius ir turtingiausius princus gali persekioti asmeninė tragedija ir kokių politinių ir visuomeninių padarinių ji gali sukelti“ (p. 154). Kitaip tariant, „turtuoliai irgi verkia“. Vis dėlto tekstas įtraukia vos ne nuo pirmo puslapio, o svarbiausia, kad kiekvieną aprašomą atvejį lydi gausi dokumentika, medicininė „ekspertizė“, meno kūrinių analizės, net intymūs amžininkų pastebėjimai. Pravers paskaityti ne tik besidomintiems istorija, psichologija, sociologija, medicina ar menine kūryba, bet ir tiems, kas tebetiki, jog istorija gali ko nors pamokyti žmoniją.

Čechov, Michail. AKTORIAUS KELIAS. Iš rusų kalbos vertė Algirdas Radvilavičius. – J.: UAB „Dobilo“ leidykla „Jonava“, 2007.

Nenoriu įžeisti altruistiško vertėjo, kuris išleido knygą savo lėšomis, tačiau šis tekstas rodo, kaip neatsakingai dirba su Valstybine kalbos komisija nesikonsultuojantys redaktorius ir korektorė (beje, sprendžiant iš pavardžių, – giminės, galbūt darantys tas pačias klaidas ne piktybiškai ir tyčia, o tiesiog todėl, kad taip įpratę). Jei būtų paskambinę į minėtą įstaigą, būtų sužinoję, kad jau seniai sakoma ne „mufta“, o „mova“ (p. 31), ne „žestas“, o „gestas“ (p. 25, 61, 84), ne „juristas“, bet „teisininkas“ (p. 51), ne „draugas draugą“, o „vienas kitą“ (p. 57)... visų klaidų net neverta minėti, nes jų per daug. Dėl jų ir dėl keistos žodžių tvarkos tekstas kartais atrodo labai mėgėjiškas, pasenęs, o Muzikos ir teatro akademijos studentai toli gražu ne visi moka rusų kalbą taip gerai, kad pradėtų kantriai aiškintis, kas gi turima omeny.

O aiškintis verta, nes šios nedidelės knygos autorius –­ įdomi, spalvinga, nors ir prieštaringa asmenybė, gerai žinoma teatralų pasaulyje ne tik dėl giminystės su A. Čechovu ir nuopelnų tarpukario Lietuvos teatrui, bet ir dėl indėlio į aktorystės meną, savito požiūrio į vaidybos dėstymą bei teatro meną apskritai. Knygą parašė, norėdamas pasidalyti ne tik aktorine, bet ir gyvenimo patirtimi, bet joje daugiausia dėmesio skirta pasakojimams apie darbą su iškiliomis teatro asmenybėmis: A. Čechovu, K. Stanislavskiu, J. Vachtangovu ir kitais talentingais pedagogais, režisieriais, aktoriais, dėl kurių šiuolaikinis teatras niekada nebūtų buvęs toks, koks yra. Autorius nedainuoja ditirambų, nieko nesmerkia ir neapkalba, apie save pasakoja su švelnia ironija, būdinga tikriems menininkams, kurie geba pasijuokti iš savo klaidų. Atvirai aprašomos dvasinės krizės akimirkos, jauno žmogaus abejonės ir ieškojimai, baimės ir lūkesčiai, aktorinio meno mokymosi, o vėliau – ir dėstymo subtilybės. Savęs stebėjimas, nuoširdus noras perimti kitų išmintį (autorius nevengė net teoriškai susipažinti su joga ir praktiškai išbandyti hipnozę), smalsumas ir atvirumas pasauliui – ir jokio pasipūtimo, jokio gyrimosi „pragariškai sunkia“ aktoriaus dalia, jokio savęs gailėjimo ir skeptiškos visažinystės, kurių, deja, netrūksta daugumos inteligentais save laikančių šiuolaikinių kultūros veikėjų tekstuose. Tai tipiškas A. Čechovo (o dabar ir J. Griškoveco) pjesių veikėjas, žavintis minkštaširdiškumu.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


47519. Hm2008-06-24 11:33
Vištasmegenizmas.

47526. Asiliukas Porfirionas2008-06-24 19:19
Drambliakepenizmas

49476. pievu2008-11-03 18:04
Fomi, liaukis žiūrėti tv per dienų dienas. Sakysi, nežiūri?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:16:08 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba