Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
 Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

VERTIMAI

MĮSLIŲ VEIDRODIS

Jorge Luis Borges

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Mintis, kad Šventasis Raštas (greta pažodinės) turi ir simbolinę reikšmę, yra sena ir racionali: jos laikosi Filonas iš Aleksandrijos1, kabalistai, Swedenborgas.2 Kadangi Rašte minimi darbai yra teisingi (Dievas yra Tiesa, Tiesa negali meluoti ir t. t.), turime pripažinti, kad žmonės juos atlikdami aklai vaidina slaptą Dievo nulemtą ir numatytą dramą. Iš to išplaukianti išvada, kad visatos istorija – ir kartu mūsų gyvenimai ir menkiausios mūsų gyvenimų smulkmenos –­ turi nenuspėjamą, simbolinę vertę, nėra iš piršto laužta. Daug kas tai įrodinėjo, tačiau nė vienas to nepadarė taip stulbinamai kaip Léonas Bloy. (Novalio psichologiniuose fragmentuose ir Macheno3 autobiografijos tome, pavadintame The London Adventure4 keliama panaši hipotezė: visas išorinis pasaulis –­ formos, temperatūros, mėnulis –­ yra kalba, kurią mes, žmonės, primiršome arba apgraibom skiemenuojame… De Ouincey taip pat teigia: „Netgi iracionalūs pasaulio garsai yra begalė kalbų ir šifrų, vienaip ar kitaip turinčių savo ženklus, savo griežtas gramatikas ir sintakses, ir todėl mažiausi visatos daiktai gali būti slapti veidrodžiai, atspindintys didžiausiuosius.“*

Léoną Bloy įkvėpė eilutė iš šv. Pauliaus laiško korintiečiams (1 Kor, 13,12). Videmus nunc per speculum in aenigmate: tunc autem facie ad faciem. Nunc cognosco ex parte: tunc autem cognoscam sicut et cognitus sum5. Torresas Amatas6 ją verčia apgailėtinai: „Kol kas mes Dievą matome tarytum atsispindint veidrodyje, tarp miglotai tamsių vaizdinių; tačiau vėliau išvysime jį tiesiogiai, akis į akį. Nūnai aš jį pažįstu netobulai ir tik iš dalies, tačiau vėliau pažinsiu ir regėsiu aiškiai, lygiai taip, kaip dabar pažįstu save patį.“ 44 žodžiai vietoj 22, neįmanoma labiau tuščiažodžiauti ir ištęsti. Cipriano de Valera7 yra ištikimesnis originalui: „Dabar matome lyg per veidrodį, tamsoje, bet vėliau matysime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, bet vėliau pažinsiu, kaip pats esu pažintas.“ Torresas Amatas mano, kad ši ištrauka liudija mūsišką dievybės suvokimą, Cipriano de Valera (ir Léonas Bloy) teigia, kad mūsų bendrą suvokimą.

Kiek žinau, Bloy niekada nesuteikė savo spėlionei konkretaus pavidalo. Jo fragmentiškame darbe (kuriame, niekam ne naujiena, apstu skundų ir užgauliojimų) pasitaiko įvairių versijų ar aspektų. Štai kelios ištraukos, kurias išgriebiau iš skandalingų Le mendiant ingrat8, Le Vieux de la Montagne9 ir L’invendable10 puslapių. Netikiu, kad tai viskas, tikiuosi, jog koks nors Léono Bloy specialistas (aš toks nesu) jas užbaigs ir išgrynins.

Pirmoji parašyta 1894 metų birželį. Mano vertimas: „Šv. Pauliaus frazė Videmus nunc per speculum in aenigmate reiškia stoglangį, pro kurį žmogus panyra į tikrąją Bedugnę, – o tai yra jo paties siela. Bauginanti dangaus bedugnės gelmė yra iliuzija, išorinis mūsų pačių bedugnių atspindys, matomas „per veidrodį“. Privalome pažvelgti savęsp ir užsiimti prakilnia savo širdžių, už kurias Dievas atidavė gyvybę, astronomija. Jei matome Paukščių Taką, tai todėl, kad jis iš tikrųjų egzistuoja mūsų sieloje.“

Antroji yra rašyta tų pačių metų lapkritį. „Prisimenu vieną iš seniausių savo idėjų. Caras yra šimto penkiasdešimties milijonų žmonių vadas ir dvasinis tėvas. Šiurpi atsakomybė –­ tačiau tik iš pažiūros. Galbūt jis nėra atsakingas prieš Dievą, o tik prieš saujelę žmonių. Jeigu jam valdant imperijoje skriaudžiami vargšai, jei jo karaliavimas sukelia milžiniškas katastrofas, kas žino, ar tarnas, blizginantis jo batus, nėra vienintelis ir tikrai kaltas asmuo? Apvaizdos gelmės – slėpiningos; kas iš tiesų yra caras, karalius, kas iš tiesų gali puikuotis esąs paprastas tarnas?“

Trečioji yra iš gruodį rašyto laiško. „Viskas yra simbolis, net ir labiausiai veriantis skausmas. Mes – sapnuotojai, rėkiantys per miegus. Mes nežinome, ar mus kamuojantis dalykas yra slaptas mūsų vėlesnio džiaugsmo pradmuo. Dabar, teigia šv. Paulius, mes regime per speculum in aenigmate –­ pažodžiui „mįslingai veidrodyje“, ir neregėsime kitaip, kol neateis Tas, Liepsningasis, kurs mus visa išmokys.“

Ketvirtoji ištrauka – iš 1904 gegužės. „Per speculum in aenigmate, sako šv. Paulius. Mes viską regime atvirkščiai. Kada tikime, kad duodame, gauname ir t. t. Tada (sako mano mylima, iškankinta siela) mes esame rojuje, o Dievas kenčia žemėje.“

Penktoji parašyta 1908 metų gegužę. „Bauginanti Žanos min­tis apie tekstą „per speculum in aenigmate“. Šio pasaulio malonumai yra pragaro kančios, atvirkščiai regimos veidrodyje.“

Šeštoji yra iš 1912 metų. Ją sudaro kiekvienas puslapis L’Âme de Napoléon11, knygos, kurios tikslas buvo Napoleono simbolio iššifravimas. Pastarąjį jis laikė pirmtaku kito herojaus, žmogaus ar simbolio, slypinčio ateityje. Užteks pacituoti porą ištraukų. Pirmoji: „kiekvienas žmogus žemėje yra tam, kad simbolizuotų kažką, ko pats nežino, ir kad įkūnytų dalelę arba kalną nematomos medžiagos, iš kurios bus statoma Dievo Valstybė.“ Antroji: „Nė vienas žmogus negali užtikrintai pasakyti, kas jis toks. Niekas nežino, ko atėjo į šį pasaulį, kam priklauso jo veiksmai, jausmai ar idėjos, ar koks jo tikrasis vardas, nedūlus vardas Šviesos registruose… Istorija yra milžiniškas liturginis tekstas, kuriame užraitai ir taškai verti ne mažiau nei ištisos eilutės ar skyriai, tačiau tiek vienų, tiek kitų svarba neapibrėžta ir giliai paslėpta.“

Minėti skirsniai skaitytojui gali atrodyti kaip niekinga Bloy rašliava. Kiek žinau, jis niekada nesuko galvos, kad juos pagrįstų. Aš surizikuosiu ir juos vertinsiu kaip tikėtinus ir, ko gero, būtinus krikščioniškajam mokymui. Bloy (pasikartosiu) nepadarė nieko nauja, tik pritaikė kūrinijai metodą, kurį žydų kabalistai taikė Raštui. Jie manė, kad Šventosios Dvasios padiktuotas tekstas yra absoliutus tekstas, – kitaip tariant, tekstas, kuriame atsitiktinumo tikimybė yra lygi nuliui. Ši pranašiška prielaida apie nepavaldžią atsitiktinumui knygą, kuri yra begalinių tikslų mechanizmas, vertė juos sukeitinėti įrašytus žodžius, raidėms suteikti skaitmeninę prasmę, nagrinėti jų formas, išskirti mažąsias ir didžiąsias raides į atskiras kategorijas, ieškoti akrostichų ir anagramų ir atlikti kitus egzegetinius ritualus, kuriuos ne taip jau sunku išjuokti. Jie teisinasi, kad begaliniam protui** nėra nieko neįmanoma. Léonas Bloy teigia, kad šis hieroglifinis asmuo –­ dieviškojo rašymo asmuo, angeliškoji kriptografija egzistuoja bet kurią laiko atkarpą ir visose žemės būtybėse. Prietaringasis tiki, kad jis gali iššifruoti šį organišką raštą: trylika svečių yra mirties, geltonas opalas – nesėkmės simbolis...

Abejotina, ar šis pasaulis turi prasmę; dar labiau abejotina, ar jis turi dvejopą ar trejopą prasmę, pažymės netikintis. Aš suprantu, kad hieroglifinis Léono Bloy siūlomas pasaulis kaip tik geriausiai atitinka teologų intelektualiojo Dievo didybę.

Nė vienas žmogus nežino, kas jis yra, teigė Léonas Bloy. Niekas geriau neatskleidžia šio vidinio nežinojimo geriau negu jis. Jis pats manėsi esąs griežtas katalikas, o buvo kabalistų sekėjas, slaptas Swedenborgo ir Blake’o – eretikų – brolis.

Vertė Linas Rybelis

Versta iš: Jorge Luis Borges „Otras inquisiciones”, Alianza Editorial, S.A., Madrid, 1998.

______________________

* Writings, 1896, vol. I, p. 129 (Aut. past.)

** „Kas yra begalinis protas?“ – tikriausiai paklaus skaitytojas. Bet kuris teologas yra pasirengęs į tai atsakyti, aš gi pasitenkinsiu vienu pavyzdžiu. Žmogaus žingsniai nuo gimties iki mirties nubrėžia laike kažkokį nesuvokiamą piešinį. Dieviškasis protas iškart mato šią figūrą taip aiškiai kaip mes –­ trikampį. Šis piešinys (galbūt) atlieka jam skirtą vaidmenį pasaulio sąrangoje (Aut. past.).

Komentarai

1 Filonas Aleksandrietis (Φίλων, apie 20–15 p. m. e. –­ apie 50 m. e.) –­ žydų ir graikų filosofas ir teologas. Sujungęs judaizmo dogmas su helenistine filosofija, sukūrė sinkretišką teocentristinę filosofiją, kurios tikslu skelbė Dievo pažinimą, o pažinimo šaltiniu –­ Bibliją.

2 Emanuelis Swedenborgas (1688–1772) – švedų mokslininkas, mistikas ir teosofas. Po 1744–1745 metais patirtų mistinių regėjimų plėtojo neoplatonistinę gamtos filosofiją ir kritikavo oficialiąją krikščionybę, pretenduodamas į tikrąjį Biblijos supratimą, paremtą atitikmenų doktrina, pagal kurią visi materialūs žemiškieji dalykai turi dangiškuosius atitikmenis.

3 Arthuras Machenas (tikr. Arthur Llewellyn Jones, 1863–1947) – iš Velso kilęs anglų rašytojas, žurnalistas, aktorius, okultistas. Pagarsėjo fantastiniais ir siaubo kūriniais.

4 Londono nuotykis (angl.).

5 Kanoninis lietuviškas vertimas yra toks: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.“

6 Félixas Torresas Amatas (1772–1847) – ispanų vyskupas, išvertęs Vulgatą į ispanų kalbą.

7 Cipriano de Valera (1532–1602) –­ ispanų dvasininkas, humanistas, vertėjas. Reformacijos šalininkas. Ispanų inkvizicijos persekiojamas, pabėgo į Ženevą, iš jos 1558 m. – į Londoną, kur ir apsigyveno. 1602 m. prieš pat mirtį Olandijoje išleido pataisytą ir suredaguotą Biblijos vertimą į ispanų kalbą.

8 Nedėkingasis elgeta (pranc.).

9 Kalno senis (pranc.).

10 Nepaperkamasis (pranc.).

11 Napoleono sielos (pranc.).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:16:07 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba