Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

Goda Dapšytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Birželio 25–liepos 4 d. festivaliu „Tylos!“ į teatro sceną įsiverš nauja režisierių karta. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre bus pristatyti dešimties šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigiančių Rimo Tumino vadovaujamų režisierių kurso studentų diplominiai darbai. Festivalyje planuojama pristatyti dešimt premjerinių spektaklių, kuriuos kuria trys dešimtys jaunųjų teatro kūrėjų – režisierių, aktorių, scenografų, kompozitorių. Tai pirmasis vienos kartos režisierius vienijantis bei jų pačių iniciatyva ir jėgomis surengtas festivalis.

Šie jauni žmonės kupini ryžto, džiaugsmo ir energijos. Jie laukia pirmojo susitikimo su publika. Su vienais pagrindinių festivalio „Tylos!“ organizatorių – režisieriais Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku ir Kirilu Glušajevu kalbėjomės, kaip gimė idėja surengti debiutų festivalį ir su kokiomis mintimis jie laukia pirmųjų premjerų.

Esate ne pirmoji LMTA baigianti režisierių karta, tačiau pirmieji debiutinius darbus pristatote kaip festivalį. Kaip kilo tokia mintis?

V. Malinauskas. Pirmiausia todėl, kad LMTA skiria nepakankamai lėšų diplominiams darbams sukurti ir pristatyti. Reikėjo sugalvoti, kaip prasimanyti pinigų – rašėme paraiškas Kultūros rėmimo fondui ir Kultūros ministerijos Jaunųjų menininkų programai. Nenorėjome, kad mūsų spektakliai būtų rodomi vien LMTA Mokomajame teatre ir IV rūmų 205-oje auditorijoje. Norėjome, kad mūsų spektaklius pamatytų ir moteriškė, gyvenanti Fabijoniškėse, o ne vien pažįstamų ir kolegų ratas. Mums reikia tikros pirmosios akistatos su žiūrovais.

G. Tuminaitė. Mums, dešimčiai režisierių, pasirinkusių skirtingas literatūrines medžiagas, norėjosi debiutuoti. Nors yra nuomonių, kad režisieriai turėtų tarpusavy nesutarti, esame draugiškas kursas. Sutarėme, jog pirmą kartą pasirodyti norime visi kartu.

Viskas prasidėjo nuo praktiško klausimo: „Kaip rodysime diplominius darbus?“ Festivalis gimė „iš bėdos“: nuolat trūksta auditorijų, darbo laikas jose ribotas, o mūsų – dešimt. Supratome, jog reikalinga viena „rimta“ erdvė, kurioje galėtume repetuoti ir sukurti diplominius spektaklius.

K. Glušajevas. Festivalio svarba paaiškėjo tik dabar, vykstant parengiamiesiems darbams. Dabar svarbu ne kaip gimė idėja rengti festivalį, bet tai, kas vyksta šiomis dienomis, kai dirbame, stebime kolegų darbus, intensyviai ruošiamės. Dabar pildosi tai, apie ką prieš ketverius metus svajojo kiekvienas iš stojusiųjų į šį kursą. Šiomis savaitėmis vykstantys pasirengimo darbai man –­ šventė, jaučiu visišką pilnatvę.

G. Tuminaitė. Pradėjome nuo praktinių problemų, o tada išaugo ir tikslai. Dabar, kai artėjame finalo link, kai dėl kai kurių dalykų esame tikri, kai nebėra baimės (o ji buvo, kai pradėjome aklai rengti festivalį, nieko apie tai neišmanydami), tai iš tikrųjų panašu į svajonių pildymąsi. Festivalis tapo toks savaime suprantamas, kad į klausimą „Kam mums reikalingas festivalis?“ norisi atsakyti: „O kodėl jo nebuvo iki šiol?“

K. Glušajevas. Kaip galėjome apsieiti be festivalio? Mūsų festivalis – normalus dalykas. Daugelyje užsienio šalių aukštosios meno mokyklos studentų darbus pristato viešai ir tai būna savotiški festivaliai. Tik tiek, kad ten studentai visas jėgas gali atiduoti vien spektakliams sukurti ir neturi rūpintis vadyba, reklama ir viešaisiais ryšiais.

G. Tuminaitė. Kiekvienas teatras svajotų apie tokį darbą, koks šiuo metu vyksta, rengiantis festivaliui. Ateini į teatrą, o jame repeticijos nuo pat ryto vyksta kavinėje, scenoje, fojė, grimo kambariuose. Po truputį festivalis „Tylos!“ įkvėpė gražų žaidimą. Negalime prarasti repeticijų valandos, pradėjome vertinti sceninį laiką ne a priori, jis tapo aukso vertės. Ir mūsų aktoriai dirba išsijuosę. Repeticijų grafiką būtinai išsisaugosiu: trys mėnesiai nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro, be sekmadienių.

K. Glušajevas. Festivalis yra mūsų bendras kūrinys. Jame daug kodų ir sudedamųjų dalių, bet jis yra kūrinys.

Akademiją baigiate kaip režisieriai, o rengdami festivalį dirbate ir kaip vadybininkai.

G. Tuminaitė. Viena yra sudaryti repeticijų grafiką, suderinti visų poreikius, kartais ir neatsižvelgti į kam nors skaudžius dalykus, kas kita – jį vykdyti ir prižiūrėti, kad būtų laikomasi plano. Tai viena iš režisieriaus pareigų – organizuoti repeticijas ir jose įgyvendinti savo tikslus. Organizacinio darbo, žmonių grupės valdymo ir jų įkvėpimo vienam tikslui beveik neįmanoma atskirti nuo režisūros, kaip ir nuo bet kokios meninės veiklos, ypač šiandienos pasaulyje.

Viską turime atlikti patys: nuo dantų valymosi rytą iki sutarčių pasirašymo, organizacijų įkūrimo, įstatų tvirtinimo. Ką pasidarai, tą ir turi. Gyvenime nėra loterijų ar nerealių istorijų. Džiaugsmas, kurį dabar patiriame, nėra vien sėkmės nulemtas. Vertiname savo darbą, nemiegotas naktis, per tą laiką įvykusius barnius, išsiskyrimus ir susitaikymus, išeikvotus nervus. Žinoma, atrodo, jog galėjo pavykti ir geriau, bet džiaugiamės tuo, ką pavyko pasiekti. Tai nėra euforija ir nevaikštome užvertę nosių. Manau, kad padirbėjome neblogai, bet vertindami savo darbą žinome, kiek mums tai kainavo. Nesame sėkmės kūdikiai. Daug priklausė ir nuo aplinkybių, ir nuo kitų pagalbos. Svarbu, kad buvo žmonių, kurie mus visą tą laiką palaikė ir mumis tikėjo.

V. Malinauskas. Nesutinku su požiūriu, kad menininkui nereikia mokėti sudarinėti sutarčių, rengti paraiškų. Šių dalykų išmokome dabar, akademijoje mūsų to niekas nemokė. Teatre be to neįmanoma. Festivalis mums – gera mokykla, siekiant suprasti teatro, kaip institucijos, veikimo virtuvę.

Baigiamuosius LMTA egzaminus išlaikėte, įvertinimai surašyti ir festivalio metu jau būsite diplomuoti režisieriai. Taigi vertinimo komisija matė ne tikrąsias premjeras, o generalines repeticijas. Ar tai reiškia, jog publikai pateiksite patobulintus spektaklius?

G. Tuminaitė. Šito niekas negali žinoti. Iš esmės komisija matė baigtus sceninius spektaklių variantus. Aš turėsiu dar dvi repeticijas šviesoms suderinti ir techninėms korekcijoms. Šiek tiek baiminamės, kad tai, kas pasisekė per egzaminus, mūsų neužliūliuotų. Dabar laukia antras etapas – susitikimas su žiūrovais. Spektaklius pristatysime nebe draugams ir artimiesiems, akademijos studentams ir teatralams, bet tiems, kas nežinia kodėl mumis patikėjo ir nusipirko bilietus. Juos ir norime pasiekti. Tai bus antrasis išbandymas, kita kokybė.

K. Glušajevas. Jei kartosies, nieko gero nebus. Pirmą kartą rodant spektaklį įvyksta daug dalykų. Visi žino, kad tai pirmas kartas, žinai ir pats, ir čia daug apgaulės. Jei bandysi tai pakartoti – pateksi į bėdą, nes rugsėjo 1-oji niekada nebepasikartos.

Mums dėstęs rusų režisierius Michailas Skandarovas pasakojo, kad viename laiške Puškinas rašęs, jog jį nustebino Tatjana –­ jo paties sukurtas personažas. Taigi panašiai šiandien mane stebina kurso draugai, kuriuos, rodės, pažįstu iki panagių.

G. Tuminaitė. Vienas įdomesnių jausmų – kai pirmą kartą pamatai savo spektaklį kartu su publika. Staiga tampi režisieriumi, kuris spektaklį stebi iš būdelės, o po spektaklio apima jausmas, kad nepažįsti to darbo. Kas tai buvo? Kažkas nepažįstama, kažkieno kito. Tačiau tai – ne atsiribojimas ir žvilgsnis iš šono. Greičiau šioks toks nusivylimas: nejau tai ir yra, ko norėjau? Kažkas neatitinka tos dvasios, kurią vaizdavaisi, kažkas neužpildyta. Visa tai supranti, bet tai jau nebepriklauso tavo valiai ir keisti nieko nebegali – kūdikis jau paleistas į pasaulį.

Festivalis suteikė galimybę užimti dvigubą poziciją: kaip režisieriai, jaudinamės dėl savo spektaklių, o kaip festivalio organizatoriai galime tikėtis, jog bent keli iškils. Festivalis privertė bendrai džiaugtis kiekvieno iš mūsų sėkme.

Festivalis yra savotiška jūsų deklaracija: „Mes ateiname“. Kokie ir ko jūs ateinate?

K. Glušajevas. Svarbu jau vien tai, kad ateiname. O ko ateiname? Manau, visuma pati paaiškės. Ateiname kaip viena karta. Mano nuomone, kuo daugiau nesąmonių, „makaliūzės“, visko – tuo geriau. Reikia leisti viskam būti.

G. Tuminaitė. Nors daug kartų kartota, bet yra tiek senos geros tiesos žodžiuose – ateiname žaisti. Deklaruojame profesionalumą ir savo teatro kriterijus. Galime daryti nesąmones, klysti, nugalėti, būti nugalėtiems. Pretenduojame ne į savo vardo, bet į temų amžinumą. Žinoma, priklauso, kokį teatrą mėgsta skirtingi žmonės, bet smagu, kad kiekviename spektaklyje lengvai improvizuojama, lengvai žaidžiama, lengvai atskleidžiamos paprastos temos ir suskamba, teigdamos amžinąsias vertybes. Tai nėra vienadienė ambicija, formuojasi savotiškas gyvenimo tikslas.

Teigiate, jog į teatrą ateinate kaip viena karta. Kokia ji?

G. Tuminaitė. Mūsų karta sveika: nesiskundžiame, neverkšlename, o jei kartais ir prasprūsta kas nors, mokame iš savęs pasijuokti, turime nemažai ironijos.

K. Glušajevas. Dabartinėje trisdešimtmečių kartoje yra daug savižudžių, nes politinių lūžių mūsų šalyje laikotarpis, kai jie buvo dar paaugliai, labai paveikė, išgąsdino. Esame ties riba tarp sovietinių laikų, kuriuos atsimename (esu gimęs 1984 m. ir puikiai atsimenu gegužės 1-osios demonstracijas), nors per daug nepatyrėme, bet gyvename šiandienos pasaulyje. Anot kolegos Artūro Areimos, esame „rubežius“.

G. Tuminaitė. Priklausome kartai, kurios nemaža dalis pasirinko gyventi užsienio šalis. Mes pasirinkome gyventi ir kurti čia. Žinome visus sunkumus, visa, kas Lietuvoje blogai, žinome visa, dėl ko mus perspėja. Tačiau sąmoningai renkamės dirbti čia, kurti lietuvių kalba. Galbūt todėl pasitikime savimi. Aš tikiu Lietuva ir karta, kuriai priklausau. Pažįstu daug muzikantų, vizualiųjų menų kūrėjų, ir visi jie dirba savo darbą, neieškodami priešų. Matėme, kad tai niekur neveda. Žinome, kad yra galimybė: nepatinka – išvažiuok, nepatinka – nedaryk arba –­ eik, Lietuvai padėk.

K. Glušajevas. Kiek sutinku savo amžiaus žmonių, suprantu, kad šiandien kiekvienas gali būti visoks. Šiandien nugali vaizduotė, persikūnijimas – viską valdo improvizacija. Gyvename čia ir dabar. Kai matau kolegų darbus –­ tai nuostabu.

V. Malinauskas. Esame karta, kuri neturi nereikalingos baimės. Nėra nereikalingų kovų. Žinoma, visada yra prieš ką pakovoti, bet galime kovoti savo noru dirbti, pasirinktomis temomis. Niekas nieko nebeprimeta. Esame režisierių karta, kuriems viskas pasiekiama ir atvira.

G. Tuminaitė. Nemanome, kad vyresnės kartos režisieriai yra mūsų priešai, kurie uzurpuoja teatrinę erdvę, į ją neįsileidžia. Nesąmonė. Paskutiniais studijų metais vyresnioji karta tapo mūsų draugais. Tikime, kai jie mums sako, kad mūsų laukia. Sulaukiame jų palaikymo.

Gali skirtis Nekrošiaus, Vaitkaus, Tumino, Koršunovo teatras, bet pirmiausia jie yra profesionalai. Galima nepritarti jų pozicijai, idėjoms, filosofijai, bet jie yra profesionalai, ir mes tai vertiname. Vienintelis kriterijus, kuris Lietuvos teatre svarbus, – profesionalus darbas su aktoriumi, su scena, su teatro prigimtimi.

Festivalis tiesiog šaukia – „Tylos!“ Kai žiūrovai susirinks salėje ir kils uždanga, tyla bus. O kas tada?

G. Tuminaitė. Tai ir yra įdomiausia. Nuo tylos prasideda daug dalykų, kūryba taip pat. Tyla – gera įkrova. Tyloje, kylant uždangai, žiūrovai su nekantrumu laukia, kas bus. Ir jie visi kokias dvi tris minutes bijo būti nuvilti, tikisi stebuklo ir net pasiryžę padovanoti jį mums, kad padėtų tam stebuklui įvykti, kad jis įvyktų visiems drauge. Taip ir vyksta bendras teatro kūrimas, jis prasideda tyloje, tikėjime ir pauzėje. Kaip prasidės spektaklis? Ar aktorius pataikys į pirmąją natą, ir spektaklis toliau vyks sklandžiai, ar aktorius paslys, ir žiūrovai iš tylos jam padės savo kvėpavimu? O gal ne? Teatruose ne veltui kabo užrašai „Tylos! Vyksta repeticija“ arba „Tylos! Vyksta spektaklis“ – tuo metu vyksta bendras, įtemptas intelektualinis ir kūrybinis aktorių ir žiūrovų darbas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:16:01 Sep 26, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba