Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-27 nr. 3050

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEINAR BRAGI.
ŽUVIS
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• UŽ TRISDEŠIMTIES KILOMETRŲ1
• PAS JOTVINGIUS SU JOTVINGIAIS5
• Jūratė Duksaitė.
IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE
3

LITERATŪRA 
• Rimvydas Strielkūnas.
"TRANSATLANTIKAS": LENKIJA–PASAULIS

KNYGOS 
• Alvydas Šlepikas.
LABAI GERAS ALMANACHAS
5
• PIKTYBĖS GĖLĖS2
• LIKIMO PIRŠTAS6
• KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• MILŽINAS, KURĮ GALIMA ĮVEIKTI20

ŠOKIS 
 Vita Mozūraitė.
2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS IR ČIČERONĖS
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
PASKATA AKTORĖS MEISTRIŠKUMUI
2

MENO DIS/KURSE* 
• George Landow.
"AR TAS HIPERTEKSTAS KO NORS VERTAS?"
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ3
• DAIVA ČEPAUSKAITĖ25

PROZA 
• Alis Balbierius.
NEPABĖGTI
4

VERTIMAI 
• JENNY BITNER
• EDWARD REILLY

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIONIZMAS, BAROKAS IR IRONIJA
1
• Goda Giedraitytė.
METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Agnesė Gailė.
DEMOKRATIJOS DEMONAS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "SPONTANIŠKA GARSO IR VAIZDO INTERJERO IMPROVIZACIJA20
• Jurgita Jasponytė-Katė.
PILAITĖ IR VĖJAI
6

PAVELDAS 
• Danutė Mukienė.
"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."
1

KRONIKA 
• BUVO GEGUŽĖS MĖNUO
• LITERATŪROS VAKARAS BUDAPEŠTE
• Pranas Visvydas.
M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"
• STIPENDIJA RAŠYTOJAMS
• Olga Šteinberg (1920.IV.20–2005.V.22).
IŠĖJO MOKYTOJA…
1
• KAUNO DRAMA RENGIASI JUBILIEJINIAM SEZONUI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS VALDYMO REFORMOS6

ŠOKIS

2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS

Vita Mozūraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Ligoninė"
Nuotrauka iš Lietuvos šokio informacijos centro archyvo

Devintasis šiuolaikinio šokio festivalis "Naujasis Baltijos šokis" buvo kupinas netikėtumų. Ypač tiems, kurie stebėjo šiuolaikinio šokio vyksmą per praėjusius metus – nuo pat Lietuvos šokio informacijos centro, festivalio rengėjo, veiklos pradžios. Lyginant su keliais ankstesniais festivaliais, šis buvo gerokai mažesnės apimties ir ramesnis. Patiems ištikimiausiems žiūrovams neteko blaškytis po tris sales ir, nespėjus nė delnais pliaukštelėti, uždusus lakstyti iš vienos vietos į kitą (priminsiu, kad anksčiau, be Lietuvos nacionalinio dramos teatro dviejų salių, festivalio renginiai dar yra vykę Šiuolaikinio meno centre, Šv. Ignoto bažnyčioje, buvusiame "Pergalės" kino teatre, Valstybiniame jaunimo teatre ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre). Tiesa, kol kas dar sunkoka tvirtinti, kas tai nulėmė – organizatorių branda, tankesnis kokybės sietas ar pati buitiškiausia lėšų stoka. Užtat rezultatas aiškus – pamatyti teko mažiau, bet laiko visa tai apgalvoti, pajusti, išgyventi – daugiau.

Kiti netikėtumai buvo susiję su festivalio svečiais. Kaip ir kasmet festivalio rengėjai stengėsi kuo skrupulingiau laikytis pagrindinės festivalio koncepcijos – parodyti Lietuvos žiūrovams Baltijos jūros regiono šalių naujausius šokio kūrėjų darbus. Visa puokštė lietuviškų premjerų, viena kita baltiškai užsienietiška, vienas kitas svečias iš tolimesnių kraštų – saikingas margumynas, kuriame nuosaikesnieji leido ryškiau blykstelėti judresniesiems (tiek idėjomis, tiek ir šokiu).

Tačiau šį kartą kai kurie iki šiol Lietuvoje (o ir svetur) didelio pasisekimo sulaukę choreografai šiek tiek nuvylė. Išties netikėtumu laikyčiau vieno iš labiausiai lauktų choreografų – norvego Jo Strømgreno – spektaklį "Ligoninė". Po pernai Vilniuje rodyto spektaklio "Tok pisin" nesėkmės šis choreografas grįžo prie jam artimo šokio teatro stiliaus, kuris nuosekliai ryškėjo jau nuo spektaklio "Atvykimas", rodyto NBŠ 2000 metais. Tačiau lygiai taip pat nuosekliai J. Strømgreno spektakliuose šokis traukėsi į antrą vietą, užleisdamas vietą draminiam pradui, judesys ėmė slėptis už nonsenso kalbos, o kalbančius šokėjus keitė judantys aktoriai. Pasižiūrėjusi tris naujus J.Strømgreno darbus – "Ten", "Departamentas" (Lietuvoje nerodytas) ir "Ligoninė", imu įtarti, kad ne tik scenografijoje naudojamos dėžės-spintos tėra perdažomos, bet net ir šokio intarpai beveik nekisdami keliauja iš vieno spektaklio į kitą.

Choreografas vėl rutulioja tą pačią socialinės atskirties temą. Būrelis žmonių ("Ligoninėje" – medicinos seserys, "Departamente" – valdininkai, "Ten" – emigrantai) bando išgyventi mažuose uždaruose pasaulėliuose, nekontaktuodami su išoriniu pasauliu, bet nuolat jausdami jo pulsą. Pagrindinė intriga, kurios lauki iki pat spektaklio pabaigos ir kuri būna gan netikėta, – išorinio pasaulio įsiveržimas, herojų sielose sukeliantis sumaištį, revoliucines nuotaikas, kurias jie išsigandę pasistengia nuslopinti.

"Ligoninėje" meilės artimam perteklius virsta baime, kad ši meilė tuoj užges, ir transformuojasi į savotiškas sadomazochistines perversijas. Trys medicinos seserys ne tiek bijo netekti kvalifikacijos, kiek bijo būti užmirštos ir nereikalingos, tad, kaip daugelis mūsų, sukuria sau krūvelę problemų ir rimčiausiais veidais jas sprendžia, kad tik pačios sau įrodytų savo reikšmingumą. Visą spektaklį choreografas neprasilenkia su skoniu, nuolat balansuoja ant gan pavojingo ironiško žaidimo morale ribos, puikiai jaučia visų epizodų trukmės ribas, ir vos tik idėja gresia ištįsti kaip sukramtyta guma, jis daro radikalų posūkį. Viskas meistriškai subalansuota, neperkrauta, net jausmai tolygiai dozuojami. Bet imi jausti, kad už viso šito slypi matrica, leidžianti štampuoti tą pačią idėją kitomis aplinkybėmis. J.Strømgreną reikia matyti retai, nes tik tuomet jis atrodo šviežias. Svarbu viena – nieko, ką jis rodo scenoje, negalima imti "už gryną pinigą". J. Strømgreno stiprybė – nuostabi nepikta ironija, humoras ir meilė artimui savo. "Ligoninėje" tai puikiai įkūnija sentimentali scena, kai, kabindamos ant sienos vyrų nuotraukas, švelniai tardamos vyrų vardus, atlikėjos paskutinę su atodūsiu įvardina – "Audronis... " (Lietuvos šokio informacijos centro direktorius A.Imbrasas).

Pribloškė netikėtumu brito Nigelo Charnocko pasirodymas. Gerai, kad jo nebuvo pernykščio NBŠ britų šokio "vitrinoje", nes būtų sugriovęs Britų tarybos taip rūpestingai lipdytą Jungtinės Karalystės šiuolaikinio šokio įvaizdį. Šiemet jis parodė gan netikėtą britų šokio veidą, nes tarp techniškais judesiais idėjas puikiai iliustruojančių ar tiesiog gražiai šokančių, bet nuo žiūrovų tarsi stiklo siena atsitvėrusių kitų britų šokėjų jis būtų atrodęs kaip vėtra, griaunanti ne tik sienas, bet ir mąstymo stereotipus. Ta vėtra šiemet įsiveržė į LNDT Mažąją salę ir spektaklyje "Frankas" provokavo visus dainomis, kalbomis bei šokiu. Kadangi nė vienos užuominos apie N.Charnocko tėvą, vardu Frankas, spektaklyje nenuskambėjo, tad manyčiau, kad tiksliau spektaklio pavadinimą būtų buvę versti "Atviras".

Tai buvo puikiai subalansuota, inteligentiška klounada, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesistengiant įtikti žiūrovui, lyg ir provokuojanti jį, bet iš tiesų ne itin nutolusi nuo popkultūros. Viskas, ką N.Charnockas darė scenoje, tarsi slydo paviršiumi, nes, kaip po spektaklio prisipažino pats šokėjas, jam svarbiau buvo tik kalbėti apie dalykus, apie kuriuos viešai nekalbama, – apie seksą, mirtį, šalies skaudulius (Lietuvoje tai – žydų šaudymas karo metais), o ne tomis kalbomis ką nors reikšminga pasakyti. Tad beveik nenutilstantis žodžių ir dainelių srautas, kažkoks gaivališkas improvizuotas šokis, bendravimas su žiūrovais, visiškai nelaukiant jų atsako, tarsi migla apsupo salę ir bandė paklaidinti chaose, bet paliko kažkokios tuštumos įspūdį. Scenoje buvo žavi savo energija asmenybė, bet nebuvo spektaklio, tik daug dūmų ir žiežirbų (perkeltine prasme) bei sena pasakėlė apie deimantą, paslėptą jo ieškančio vagies kišenėje. Ar pasakytumėte, apie ką buvo "Frankas"? Apie viską ir apie nieką. Nieko buvo daugiau...

Kita festivalio asmenybė tyliai atėjo ir taip pat tyliai pasitraukė, bet paliko nepalyginamai daugiau. Brėmeno šokio teatro vadovas Ursas Dietrichas dviem monospektakliais "Širdies. Kambariai" ir "Chroniškas" grąžino prie savistabos, filosofinio klausimo – kas daro žmogų žmogumi, kas padeda nugalėti vienatvę ir neleidžia gyvenimo monotonijoje jam tapti robotu. Santūrumas, smulkmeniškai apgalvoti ir vokiškai tiksliai subalansuoti judesiai, apšvietimas, ekrane už šokėjo nugaros susiburianti jo paties šešėlių minia neleido išnykti scenoje veikiančiai asmenybei. Tai išties buvo pasakojimas, judesio teatras, kurio pagrindinis veikėjas buvo plazdanti širdis ir nerami siela, saviraiškai pasitelkusios U.Dietricho kūną.

"Naujojo Baltijos šokio" desertu tapo Lotaringijos baleto trupė. Tokios trupės visuomet pirmiausia sukelia pavydą, nes tokių stiprių ir išraiškingų šokėjų Lietuvoje su geru žiburiu dar lyg ir galima būtų rasti, bet tokios aistros scenoje, tokio visapusiškumo, tokių choreografinių užmojų ir noro dirbti – deja...O šie prancūzai, regis, be jokių kliaučių, vienodai lengvai pažėrė neoklasikos, šiuolaikinio šokio ir šokio teatro mišinį. A.Preljocajo "La Stravaganza" buvo tarsi tęsinys to paties choreografo kūrinio "Baltosios ašaros", kurį pernykščiame festivalyje atliko Paryžiaus aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos Jaunimo baletas, – neoklasikos ir šiuolaikinio šokio derinys, keliantis tą pačią kitaip mąstančios asmenybės tolerancijos idėją, atskleidžiantis savotišką pasaulio susidvejinimą. Jam visiškai priešingas Malou Airaudo darbas "Aš taip norėčiau..." buvo kiek tradicinis grynojo šokio spektaklis, pademonstravęs šokėjų visapusiškumą ir energiją. Tačiau prancūzų šiuolaikinio šokio klasiko Jeano Claude’o Galottos duetas "Kouchotte ir Kanélie" buvo tikras kąsnelis gurmanams – mažas subtilus spektaklis apie vyro ir moters santykius, nuolatinį ginčą, kas iš jų yra "galva", o kas "kaklas" (beje, moteris agresyviai dominavo tiek išraiškingumu, tiek akį rėžiančiu kostiumu, tiek šokio kokybe bei sudėtingumu). Postmodernusis šokio stilius čia atsivėrė visa savo įvairove, choreografui į darnią visumą sujungiant šiuolaikinio šokio abstrakcijas, klasikinio šokio plastiką ir dramos teatro elementus. Prancūzai gal ir nebuvo netikėtumas – jie visada stiprūs, subtilūs ir itin retai peržengiantys ribas, kurias vadinčiau iššūkiu.

iliustracija
"Mažasis princas"
Nuotrauka iš Lietuvos šokio informacijos centro archyvo

Keistoką netikėtą įspūdį paliko suomiai, rusai, latviai, lenkai. Ištęsti, ne visai tinkamose erdvėse rodomi spektakliai, kartais vos priartėjant prie įdomesnių atradimų, o kartais be galo ilgai juos gromuliuojant, nuteikė gan slogiai.

Rusų dvasios prisodrinti Čeliabinsko šokio teatro choreografės Olgos Ponos spektakliai "Ar Anglijos karalienė ką nors žino apie tikrąjį gyvenimą?" ir "Laukimas" buvo panašūs vakarietiškai tobula atlikimo maniera, bet skirtingi idėjomis ir jų įgyvendinimu. "Auksinę kaukę" pelnęs "Laukimas" ironiškai ir nostalgiškai pasakojo apie kažkur tvyrančią laimę, kurios įvaizdžiu tapo prie elastingų juostų prikabintos ir į tuštumą skriejančios merginos, ir apie tuščią tos laimės laukimą nieko neveikiant. Užšalę langeliai, skaromis apsimuturiavusios ir veltiniais apsiavusios moterys, šuorais krintantis sniegas simbolizavo niekad nesikeičiantį tuščiai bėgantį laiką. Bet šios idėjos šmėkštelėjo trumpai, nebuvo išvystytos. "Anglijos karalienėje..." galima buvo be galo gėrėtis puikiu vyrų šokiu aplink kalėjimo ar konclagerio gultus primenančią konstrukciją, tačiau šokėjų akrobatika visiškai užgožė programėlėje aprašytą tradicinių rusų vertybių idėją.

Vienos geriausių Suomijos choreografių ir šokėjų Arjos Raatikainen monospektaklis "Srovė" būtų daug geriau atrodęs Mažojoje salėje, nes didžiulėje scenoje tarp išradingų dekoracijų visiškai prapuolė minimalistinis pačios šokėjos judėjimas, labai apibendrintai perteikiantis gyvūniško ir žmogiško prado samplaiką mūsų mąstyme ir gyvenimo būde. Kito suomio – Alpo Altokoskio spektaklis "Šviesios svajos" pasirodė apskritai neužbaigtas, net kažkoks saviveiklinis. Trys tarp blizgučių nardantys šokėjai buvo bespalviai, o žiniasklaidos etikečių suformuotą mąstymą priminė tik šviesos blyksniai, tarsi paparacų nuotraukos iš tamsos ištraukiantys pikantiškas persirenginėjančių kūnų dalis.

Latvės Olgos Žitluchinos pavardė gerai žinoma Lietuvos žiūrovams, bet tai, ką šįsyk parodė jau prieš porą metų tapusi profesionali jos trupė, gali pamažu vėl nustumti choreografės pavardę į šiuolaikinio šokio marginalų tarpą. Spektaklis "Ir vėl apie tą patį. I dalis" (II dalis buvo sukurta anksčiau) prasidėjo raudonų amūriukų siluetų klijavimu prie kiekvieno įeinančiojo rūbo, tuo iš anksto pasakant – bus kalbama apie meilę (nuolatinė O.Žitluchinos spektaklių tema). Bet paskui pasipylė tuščiažodžiavimas, ištęstos scenos, be galo buvo "eksploatuojami" ankstesni žavūs choreografės atradimai. Akompanuojant grupei "Dzels vilks", scenoje šoko trys šilkines raudonomis gėlėmis išmargintas pižamas vilkinčios poros, vaikiškai parodijuodamos kaimo diskotekas, pavydo ir meilės scenas. Tiesa, spektaklio pabaiga buvo tokia efektinga, kad buvo galima choreografei atleisti režisūrinius riktus, tačiau išties tik tos spektaklio vietos buvo vykusios, kurios dar dvelkė "senąja" O.Žitluchina, pažįstama iš "Spjaudyti ir gaudyti", "Ieškomo vyro", "Silkės atostogų".

Lenkijoje ir Lietuvoje matyto Dados von Bzdülöwo teatro choreografo Leszeko Bzdyło ir jo partnerės Katarzynos Chmielewskos spektaklis "Magnolija" nuvylė savo banalumu. Iki šiol matyti spektakliai buvo įdomūs absurdo teatro elementais, choreografo drąsa, naujovių paieška. "Magnolijoje" pradžioje tik rūbų etiketėmis gyręsis vyriškis gan vangiai palenkė merginos širdį (kuo?) ir tuomet jau išties ekspresyviai sušoko su ja tango. Magnolijos sušalo, idėja pabėgo, taip ir nesulaukusi savo druskos porcijos ant uodegos.

Šiemetiniame festivalyje kaip niekad daug parodyta lietuvių choreografų darbų, tarp jų – ir beveik nežinomų kūrėjų. Tokiais laikyčiau Agniją Šeiko ir Gytį Ivanauską. Šiuo metu Roterdamo šokio akademijos choreografijos bakalauratūrą baigianti A.Šeiko parodė spektaklio "[fię]" eskizą, kuriame visas dėmesys buvo sutelktas į plastiškai judantį šokėją Michalą Rynią, taip pat į ne mažiau ekspresyvų violončelininką ir spektaklio kompozitorių Danielį Hamburgerį. Kokia bus šio spektaklio ateitis, sunku pasakyti, kol kas miniatiūrą tegalima įvertinti kaip mažutį, kiek monotonišką, bet gan patrauklų niekutį.

Choreografo amplua debiutuojančio G.Ivanausko spektaklio "Praba" eskizas – taip pat monotoniškas, žavus niekutis, tik gerokai naivesnis, sukurtas G.Ivanausko kurso vadovės A.Cholinos pramoginių spektaklių stiliumi. Tiesa sakant, šiek tiek keistoka buvo, kad scenoje originaliai improvizuojantis talentingas aktorius ir šokėjas sukūrė tokią banalybę apie dvi tarpusavyje dėl "pižoniškai" atrodančio jaunuolio (Evaldas Taujanskis) bobiškai besistumdančias ir besimaivančias "fifas" (Brigita Urbietytė, Edita Užaitė).

Birutės Banevičiūtės spektaklis "Mažasis princas", sukurtas drauge su režisiere Birute Mar, pirmas akimirkas taip pat žadėjo gerokai daugiau. Baltoje erdvėje pakibusi mažutė planeta, ant jos susirangęs auksiniu šaliku apsimuturiavęs berniūkštis (B.Mar) labai priminė Antoine’o de Saint-Exupery knygos nuotaiką. Akį traukė kiekvienas gal lakūną, o gal net suaugusį mažąjį princą vaidinančio Jono Katakino judesys, įrodantis, kad šio šokėjo didžioji vertybė buvo jo amžiui nepavaldi raiška, nepraradusi nė lašo savo įtaigumo per tuos metus, prabėgusius palikus baleto sceną. Tačiau, į sceną įsiveržus zuikiškai straksintiems jaunuoliams (Donatas Bakėjus, Nerijus Tauskus ir Mantas Stabačinskas), sulaužytoje Mažosios salės erdvėje jų energija jau liejosi per kraštus, ir net D.Bakėjaus bandymas vaidinti svajingą būtybę ir gyvatiškas M.Stabačinsko rangymasis nebegalėjo grąžinti spektakliui "Mažojo princo" dvasios.

Pastaruoju metu savotiškais scenos eksperimentais žiūrovus baidantis ir tik ištikimiausių draugų dėmesio sulaukiantis Andrius Pulkauninkas spektaklyje "Lamės fabrikas" paslydo abiem kojom – šluba režisūra ir tokia pat choreografija neleido iki galo išvystyti sakralinėje frazėje "Ilgai ir laimingai gyveno" užkoduotos idėjos. Ji liko gan kietai suvystyta tarp vulgarybių ir banalybių, nors keletas įdomių atradimų (laimės apelsinai, alkoholiku tampantis princas) kyšojo.

Stipriausiais lietuvių choreografų darbais laikyčiau A.Naginevičiūtės "Nėščią tylą" ir Kauno šokio teatro "Aura" spektaklį "Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės" (choreografė Birutė Letukaitė). Pastarasis spektaklis – tipinė "Auros" kelerių pastarųjų metų produkcija, kaip paprastai aseptiška – be minčių mikrobų, tačiau pasižyminti itin gera šokėjų technika bei energija. Sutartinis visos trupės šokis pagal begalinį Aramo Chačaturiano valsą taip patraukia akį, kad užmiršti, jog šokio teatras – ne vien judesių, tegul ir gerai atliktų, rinkinys.

"Nėščia tyla" – būsenų ir meditacijų spektaklis. G.Ivanauską, šokusį per premjerą, pakeitęs Paulius Tamolė pakeitė ir daugelio spektaklio scenų prasmę, kaip jau atsitiko ir spektaklyje "Processus". Gerokai stambesnis, vyriškesnis, grubesnio, nors ir stipresnio judesio šokėjas stokojo G.Ivanauskui būdingos raiškos antrojoje spektaklio dalyje, bet užtat buvo gerokai vizualesnis pirmojoje. Pakeitus drastišką spektaklio finalą ir atsakius beprasmio žuvų kankinimo, akvariumuose plaukiojantys karpiai liko tik itin įdomi ramybę simbolizuojanti dekoracija, o pabaiga išties pritvinko neišsakytų minčių. Joje netikėtai naujai atsiskleidė šokėjos Agnė Ramanauskaitė ir Rūta Butkutė, savo improvizacijomis vandenyje sukūrusios tarsi atskirą spektaklį. Įsitikinau, kad "Nėščią tylą" būtina pamatyti du kartus: pirmą kartą – akimis, antrą – protu.

 

Skaitytojų vertinimai


17315. gugu :-( 2005-06-26 14:01
Tokiais straipsniais gerb. Mozuraite tik dar karta irodo savo neprofesionaluma... Be komentaru...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:13:09 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba