Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-27 nr. 3050

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEINAR BRAGI.
ŽUVIS
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• UŽ TRISDEŠIMTIES KILOMETRŲ1
• PAS JOTVINGIUS SU JOTVINGIAIS5
• Jūratė Duksaitė.
IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE
3

LITERATŪRA 
• Rimvydas Strielkūnas.
"TRANSATLANTIKAS": LENKIJA–PASAULIS

KNYGOS 
• Alvydas Šlepikas.
LABAI GERAS ALMANACHAS
5
• PIKTYBĖS GĖLĖS2
• LIKIMO PIRŠTAS6
• KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• MILŽINAS, KURĮ GALIMA ĮVEIKTI20

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS IR ČIČERONĖS
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
PASKATA AKTORĖS MEISTRIŠKUMUI
2

MENO DIS/KURSE* 
• George Landow.
"AR TAS HIPERTEKSTAS KO NORS VERTAS?"
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ3
• DAIVA ČEPAUSKAITĖ25

PROZA 
 Alis Balbierius.
NEPABĖGTI
4

VERTIMAI 
• JENNY BITNER
• EDWARD REILLY

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIONIZMAS, BAROKAS IR IRONIJA
1
• Goda Giedraitytė.
METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Agnesė Gailė.
DEMOKRATIJOS DEMONAS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "SPONTANIŠKA GARSO IR VAIZDO INTERJERO IMPROVIZACIJA20
• Jurgita Jasponytė-Katė.
PILAITĖ IR VĖJAI
6

PAVELDAS 
• Danutė Mukienė.
"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."
1

KRONIKA 
• BUVO GEGUŽĖS MĖNUO
• LITERATŪROS VAKARAS BUDAPEŠTE
• Pranas Visvydas.
M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"
• STIPENDIJA RAŠYTOJAMS
• Olga Šteinberg (1920.IV.20–2005.V.22).
IŠĖJO MOKYTOJA…
1
• KAUNO DRAMA RENGIASI JUBILIEJINIAM SEZONUI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS VALDYMO REFORMOS6

PROZA

NEPABĖGTI

Alis Balbierius

[skaityti komentarus]

Aš nusileidau senoviniais spalvoto granito laiptais, kurių vidurys nuo daugybės kojų buvo gerokai išsitrynęs.

Kadaise labai žavėjausi šiuo pastatu ir šiais laiptais. Regis, prieš kokius keturiolika ar penkiolika metų. Dabar šie laiptai ir jų ornamentai nebežavėjo, kartais keldavo tik nebylų susidomėjimą; o iš tikrųjų tas per du šimtmečius pratrintas griovys jų viduryje tepriminė vieną dalyką – laiko tekėjimą.

Kitą laiko tekėjimą, nes laikas dabar tekėjo kitaip negu prieš tuos keturiolika ar penkiolika metų. Ir nieko gero nemačiau šiame laiko tekėjime. Galėjau didžiuotis nebent tuo, kad ir mano batai per tuos metus bent kokiu mikronu pagilino šių senų laiptų griovį. Gal tai išvis vienintelis būdas žmogui palikti čia kokį nors ženklą, kad jis gyveno?

Penktadienio gatvėse lijo. Pasistačiau palto apykaklę, bet didesnio palengvėjimo nejutau. Pernelyg gerai žinojau, kad po dviejų dienų, pirmadienį, vėl turėsiu užlipti šiais laiptais. Kažkodėl apimdavo noras vieną kartą jais nusileisti ir jau niekad nepakilti. Bet galbūt labiausiai sulaikė tai, kad šiais laiptais į šį kabinetą daug kas norėtų užlipti ir atsisėsti į mano kėdę. Daug kas.

Ėjau per kovo lietų, kai kur krentantį ant paskutinių bjauriai purvinų sniego lopų. Anksčiau sniego tirpsmas jaudindavo. Net mieste, ne tik laisvuose laukuose. Anksčiau apskritai daug kas kur kas labiau jaudindavo. Ir kas iš to, kad tai pastebi. Jau nemažai metų penktadieniais neskubėdavau į namus, kuriuose teks praleisti tas dvi dienas. Mano šeimos mechanizmas veikia patikimai, kaip gerai sutvarkytas laikrodis. Taip ir turi būti, nes mes tapome viduriniąja klase.

Užsukau į pirmą pasitaikiusį barą. Neturėjau savo mėgstamiausio baro ar barų, kai vaikščiodavau vienas. Tiesiog mėgau užeiti ten, kur dar nebuvęs. Jei kas suerzindavo, pavyzdžiui, nemandagus aptarnavimas, daugiau į tokią vietą stengdavausi nesugrįžti. Pastaraisiais metais vis dažniau vaikščiodavau vienas. Tiesiog pajutau didesnį negu iki šiol vienatvės poreikį. Nenorėjau knaisiotis savyje ir galvoti – kodėl?

Maloni ir saikingai putni jauna barmenė įpylė kavos ir brendžio. Didelė taurė, skleidžianti malonų kvapą, ją suėmus rankomis kažkodėl priminė moters krūtį. Tas pats formų apvalumas, pasikartojantis daugybėje daiktų. Kavinės šilumoje man šiek tiek palengvėjo, nors iš tikro sunku ir nebuvo. Greičiau viskas buvo vienoda. Pernelyg vienoda. Aš vartojau gyvenimą, jis – vartojo mane.

Gėriau lėtais gurkšniais brendį, sukiojau taurę tarp pirštų. Pasidarė šviesiau, ir aš iš tiesų pasijutau vienas. Lyg nieko daugiau pasaulyje nebūtų, lyg su juo nesietų sunkios, surūdijusios darbų ir pareigų, įpročių ir instinktų grandinės. Kavinės šurmulys nutolo ir nutilo, viena akim mačiau aplinką lyg kokį TV ekraną su išjungtu garsu. Sėdėjau ramus ir mėgavausi brendžiu, viską užmiršęs.

Skubėti nebuvo kur. Darbo savaitė buvo ne tik normali, bet ir sėkminga. Pajamos, neskaitant santaupų ir investicijų, jau daug metų gana solidžios, tad visai nesijaudinau. Stengiausi niekada per daug nesijaudinti. Būti pabrėžtinai dalykiškas. Viską apgalvoti. Būti stabilus ir siekti stabilumo.

Regis, gėriau jau trečią taurę, kai viena akim išvydau tą vyriškį, sėdintį kavinėje ties langu. Jis pasisuko, ir aš pamačiau jo nemalonų, pernelyg švariai nuskustą, paniurusį ir dramblotą veidą. Galėjai numatyti, kad tas veidas ilgainiui vis labiau taps panašus į buldogo fizionomiją. Nustebau, kad išsyk jo nepažinau. Jį pažinojau jau pernelyg daug metų. Mes niekada nesikalbėdavome.

Šiandien buvau jį pamiršęs, visai išmetęs iš atminties ir regos. Jis taip pat gėrė brendį, tik regis, ne taip mėgaudamasis. Sukiojo taurę tarp pirštų. Norėjau šį vakarą pabūti visiškai vienas, bet, vos jį išvydau, toji vienatvė dingo. Aš galėdavau jo nematyti tik tada, kai jį užmiršdavau. Deja, tai būdavo ne taip dažnai. Kartais jis nebylus ir nematomas ilgai sėdėdavo mano kabinete, kai priiminėdavau interesantus.

Tas stambokas, šiek tiek susikūprinęs, jau aiškiai perkopęs keturiasdešimt metų vyriškis vilkėjo pernelyg tipiškai, kaip tipiškas prinokęs klerkas. Buvo matyti, kad ne žemiausios pakopos. Veido išraiška nieko nesakė, kartais atrodydavo buka. Kažkodėl šį vakarą man kilo noras jį kruopščiai stebėti ir analizuoti. Labiausiai nepatiko jo balti marškiniai, tvirtai suveržti juodu kaklaryšiu. Pernelyg tvirtai suveržti. Vyriškis man pasirodė jau šiek tiek tuktelėjęs, bet dar ne tiek, kad kiekvienas prašalaitis iškart atkreiptų dėmesį lyg į kokį eksponatą. Pavyzdžiui, į kokią statulėlę muziejuj, vaizduojančią japonų sumo kovotoją. Prasegtas tamsiai pilkas paltas menkai slėpė juosmens apvalumus, kuriuos galėjau įžvelgti ir veido putnume, ypač skruostuose ir pagurklyje. Švariai nuskustas veidas neoninės lemputės šviesoje kavinės prieblandoje atrodė pernelyg baltas. Nemaloniai baltas.

Vieną akimirką man pasidingojo, kad žvelgiu į veidrodį. Bet gerai žinojau, kad ten jokio veidrodžio nėra. Niekada nebuvo, nes į šią kavinę keletą kartų jau buvau atėjęs. Prieš prieidamas prie baro, ir šiandien praėjau pro tą langą, vieną akimirką norėdamas prie jo prisėsti, bet paskui apsigalvojau. Todėl gerai žinojau, kad ten veidrodžio nėra.

Nelabai supratau, kodėl šiandien taip susidomėjau tuo vyriškiu, kurį pernelyg gerai pažinojau. Kurių velnių man kilo noras jį taip įkyriai stebėti, analizuoti jo kiekvieną judesį. Štai jis lėtai pakelia apytuštę brendžio taurę ir sriubteli mažą gurkšnelį. Šiek tiek palaiko jį burnoje, lyg skalautų dantis, ir nuryja. Atkreipiu dėmesį į pernelyg mėsingas lūpas, žemoką kaktą ir netaisyklingos formos nosies profilį, kurį derėtų pavadinti kreivu. Jam keliant ranką su taure prie lūpų, blyksteli nepriekaištingo baltumo rankogaliai. Ir kažkodėl aš susierzinu. Stebiu jį jau gerą pusvalandį. Jis nekreipia į mane jokio dėmesio, net nė karto nepažvelgė. Stebiu jį, o jis elgiasi taip, lyg aš jo visiškai nedominčiau. Jis dažniausiai taip elgiasi kaip žmogus, gerai žinąs, kad aš nuo jo niekur nepabėgsiu. Jis nesiteikia į mane net pažvelgti, nes pernelyg g e r a i ž i n o, kur aš esu ir kas esu. Mato mane ta trečiąja akimi, kuri galbūt slypi nepastebima pakaušyje ar nugaroje. Šypteliu, įsivaizduodamas slaptą akį kažkur po drabužiais, ant sėdmenų. Pikčiausia, kad jis žino, ką aš veiksiu šį vakarą ir ką veiksiu rytoj. Ką veikiau per visą savo gyvenimą. Žino tūkstančius kartų daugiau, negu galėtų sužinoti privatus, kažkieno pasamdytas seklys.

Palieku putliajai barmenei šiek tiek arbatpinigių. Ne jai pačiai, greičiau jos dosniai iškirptei ir tam, kas po ja gražiai pupso lyg dvi išgaubtos brendžio taurės. Užuodžiu, kad kvepia taip pat maloniai, gal net maloniau. Tačiau aš visada stengiuosi nefantazuoti. Iš fantazijų nieko gera. Laikas eiti namo.

Šypteliu iš savo minčių. Žinau, kad eisiu namo ilgai ir lėtai, nuklysdamas į gatves, kuriomis man nėra jokio reikalo eiti. Kažką nuolat galvodamas ir dažnai net neprisimindamas, ką galvoju. Žmonių šešėliai po žibintais ir lietaus lašais plauks it žuvys akvariume pačiomis įvairiausiomis kryptimis.

Durys trinkteli, pasistatau tamsiai pilko palto apykaklę ir lėtai einu neatsigręždamas. Trumpa pauzė. Išgirstu, kaip vėl trinkteli durys. Pernelyg gerai žinau, kad einu ne vienas. Kad nesu laisvas, nes kartais tą laisvę įsivaizduoju kaip absoliučią, neegzistuojančią vienatvę. Bet tas tūkstančius kartų regėtas nemalonus vyriškis eina iš paskos. Gal vos už kelių žingsnių. Būna dienų, kai jis pasiveja mane, ir mes tampame vienas. Bet dažniausiai jis yra šalia manęs, ir aš jį stebiu. Jis stebi mane. Nuolat jaučiu jo esybę, jo buvimą – šalia savęs ir savyje.

Galbūt mūsų žvilgsniai susitiks, kai šį vakarą, valydamas dantis, aš pažvelgsiu į veidrodį vonioje. Lovoje mūsų pirštai galbūt susitiks ir susilies į vieną ranką, kai liesiu savo moters tarpkojį. Kartais girdžiu jį nemaloniai šnopuojant ir stenant, kai ritmingai juda kūnai, pro ploną užuolaidą silpnai tvieskiant gatvės žibintams, tai amžinai dirbtinei mėnesienai. Galbūt paskui kartu klausysim, kaip teška kovo lietaus lašai į lango stiklą.

Kaip kartais aš to vyriškio neapkenčiu, norėčiau jį nušauti savo medžiokliniu vinčesteriu ar tiesiog pasmaugti. Turiu tvirtas rankas ir tikiu, kad esu už jį stipresnis ir jis niekur nepabėgtų. Bet blogiausia, kad aš nuo jo niekur negaliu pabėgti. Net jį užmiršęs nepabėgu, nes jis visada sugrįžta. Ir dar blogiau – kažkodėl mane vis dažniau aplanko noras kokiu nors būdu įsiskverbti į jo vidų. Viską žinau apie jo išorę, įpročius, žinau, ką valgo ir geria. Bet šito darosi per maža. Aš nežinau, ką jis iš tiesų mano; ką jis, pavyzdžiui, mano apie mane. Kaip vertina? Gerbia ir pasitiki? Niekina? Ar yra absoliučiai abejingas man ir mano gyvenimui?

Deja, kol kas esu priverstas susitaikyti su ta nežinia ir jo buvimu, nes jo išnykimas gal būtų kur kas blogesnis dalykas.Kas žino, jei jį nušaučiau ar pasmaugčiau, gal paskui mane persekiotų gatvėse ir kavinėse, lovose ar net tualete jo negyvas kūnas ir negyvas žvilgsnis. Visur iš paskos vaikščiojantis ir visų pastebimas negyvėlis – kas gali būti baisiau ir nepatogiau?

Štai rakinu savo namo duris ir girdžiu, kaip už nugaros kažkas tyliai stovi, alsuoja po lietaus lašais, žvilgančiais ant tamsiai pilko palto.Ir nereikia net atsigręžti, kad tuos lašus regėčiau.

Esu pasmerktas nepabėgti, bet kokia prasmė kur nors bėgti, kai praveri savo namų duris…

 

Skaitytojų vertinimai


16818. su2005-05-30 17:42
Žavus Aliaus tekstas.

16829. Si :-) 2005-05-30 21:20
Gera pabaiga. Ji labiausiai ir patiko.

16857. Korra2005-05-31 22:41
Valio Balbieriui!

17310. vlabala :-) 2005-06-26 10:36
Ramiai, šiek tiek ironiškai pasižvalgyta į ,,aš" išnarą - dualųjį variantą... ,,Namuose" ataugs nauja odelė, ir vėl norėsis ją - antrąjį ego - stebėti, tyrinėti, juo gėrėtis, jo nekęsti, juo atsikratyti, vėl atsinaujinti... Viskas paprasta ir aišku. Tikriausiai dėl to V.Kukulas ( ,,Nemunas", Nr. 24)skaudžia rykštele čekštelėjo ,,geram eseistui ir poetui" Aliui. Bet...kas netinka karaliui, gal tuo mėgaujasi kiti... Antra vertus, poeto, eseisto, kritiko Valdemaro ,,dūžis" poetui, eseistui Aliui -,, sviesto gniūžis"...:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:13:02 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba