Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-27 nr. 3050

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEINAR BRAGI.
ŽUVIS
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• UŽ TRISDEŠIMTIES KILOMETRŲ1
• PAS JOTVINGIUS SU JOTVINGIAIS5
• Jūratė Duksaitė.
IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE
3

LITERATŪRA 
• Rimvydas Strielkūnas.
"TRANSATLANTIKAS": LENKIJA–PASAULIS

KNYGOS 
 Alvydas Šlepikas.
LABAI GERAS ALMANACHAS
5
• PIKTYBĖS GĖLĖS2
• LIKIMO PIRŠTAS6
• KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• MILŽINAS, KURĮ GALIMA ĮVEIKTI20

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS IR ČIČERONĖS
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
PASKATA AKTORĖS MEISTRIŠKUMUI
2

MENO DIS/KURSE* 
• George Landow.
"AR TAS HIPERTEKSTAS KO NORS VERTAS?"
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ3
• DAIVA ČEPAUSKAITĖ25

PROZA 
• Alis Balbierius.
NEPABĖGTI
4

VERTIMAI 
• JENNY BITNER
• EDWARD REILLY

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIONIZMAS, BAROKAS IR IRONIJA
1
• Goda Giedraitytė.
METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Agnesė Gailė.
DEMOKRATIJOS DEMONAS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "SPONTANIŠKA GARSO IR VAIZDO INTERJERO IMPROVIZACIJA20
• Jurgita Jasponytė-Katė.
PILAITĖ IR VĖJAI
6

PAVELDAS 
• Danutė Mukienė.
"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."
1

KRONIKA 
• BUVO GEGUŽĖS MĖNUO
• LITERATŪROS VAKARAS BUDAPEŠTE
• Pranas Visvydas.
M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"
• STIPENDIJA RAŠYTOJAMS
• Olga Šteinberg (1920.IV.20–2005.V.22).
IŠĖJO MOKYTOJA…
1
• KAUNO DRAMA RENGIASI JUBILIEJINIAM SEZONUI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS VALDYMO REFORMOS6

KNYGOS

LABAI GERAS ALMANACHAS

Alvydas Šlepikas

[skaityti komentarus]


Pavasaris verčiasi į vasarą, už lango didžiuliais ratais po dangų važinėja Dundulis, bubena kažką, vienu metu pasirodo, kad kažkur Kukulas šneka, staiga iš dangaus pasipila kruša. Sėdžiu prie kompiuterio trečia diena, jau greit tikriausiai voratinkliais apaugsiu, apie "Poezijos pavasario" almanachą mintis varinėju. Jeigu yra kokių minčių – bus ir išvadų. Tik kodėl taip bijau banalumo? Ai, kas bus, tas bus, vis tiek žinau, kad nieko protinga nepasakysiu, o ir amžius protingųjų pasibaigė. Dvidešimtas. Kaip ir būdinga visiems žmonėms (turiu galvoj tuos gyvūnus), mums nuolat maga atsisukti į praeitį, žiūrėti, kas ten buvo, prisiminti save anomis aplinkybėmis ir panašiai. Kartais kokie daktarai ar psichologai gal pasakytų: užmiršk viską, kas buvo, žiūrėk į priekį ir laimingas žingsniuok, nes gausi dar kokią ligą vis atgal gręžiodamasis. Bet daktarų ir psichologų balsas į dangų neina. Ne veltui juos senaisiais amžiais kartu su raganom laužuose degindavo. Mes atsigręžiam į praeitį ir vis užmiršt jos negalim. Kaip sako rusai: niekas nepamirštas, niekas neužmiršta. (Tik nepamanykit, kad esu kvailas ir nesuprantu, jog reikia prisiminti savo istoriją. Reikia. Reikia. Sutinku.) O jeigu dar prisipažinsim, kad po praeitį raustis yra malonu, tai tada jokių klausimų nekils, kodėl net šių metų "Poezijos pavasario" almanachas yra skirtas atsiminimams. Man Valdemaro Kukulo idėja sudaryti PP leidinį, skirtą praeičiai, yra kiek netikėta, nes visada maniau, jog "Poezijos pavasaris" todėl ir yra pavasaris, kad žiūri į priekį, kad sprogdina, griauna, kad viskas jame turi skleistis, žydėti, nes pavasaris – pradžia. Jau girdžiu, kaip kažkas šnypščia: mankuuurtas. Ne mankurtas, bet siūlau liūdėti rudenį. Nors praeitis, žinoma, nebūtinai yra liūdesys, dažniau netgi sakoma: oooo, mano laikais tai būdavo, aaak, mūsų laikais tai buvo panos, nonoonnoooo, tai buvo laikai, tada net be slieko žuvys kibdavo... Bet kaži kodėl, kai tik apie kultūrą, apie literatūrą žmonės pradeda kalbėti – iš karto akyse liūdesys, balse tremolo, tiesiog kažkokia bažnyčia. Kitaip gal ir būti negali, juk praeity tiek žmonių, kurie buvo brangūs... Tačiau kai atsiverti "Poezijos pavasario" almanachą ir iš karto perskaitai Vytauto Cinausko posmą "Kad jau niekas niekad/ Mūsų šventą žemę/Okupanto batais/Trypti nebedrįs...", kaži kodėl nepalieka mintis, jog šitai jau skaitei. Gal apie kitą okupantą, gal parašyta buvo ne vyro, bet moteriškės, tik labai jau girdėta ir lygiai taip pat. Buvo nemažai rašyta, kalbėta apie tremties literatūrą, ir nesu nuo stogo nukritęs, kad dabar įsivelčiau į panašius diskursus (geras žodis, beveik kaip keiksmažodis!), bet negaliu nepasakyti, kad abejoju literatūra, neturinčia jokio stilistinio išskirtinumo, literatūra, kuri, mano nuomone, piktnaudžiauja tuo, jog joje yra svarbiau negu kaip, nors būtent kaip ir daro literatūrą, ją kuria ir palaiko. Štai dar vienas Vytauto Cinausko eilėraščio fragmentas:

Tik mes išeisime... Ir viską išsinešime:
Tai, kas iš Dievo – tai, kas iš žmogaus,
Bet žodžiai liks, kuriuos krauju
užrašėme, –
Kad niekada lietuvis nevergaus.

"Taip bus", p.12

Akivaizdu, kad forma čia yra sena, niekas niekada negalėtų pasakyti, ar čia Cinauskas, ar dar koks poetas, nes tokių posmų yra šimtai tūkstančių. Poeto užsidegimas viską išsinešti yra pagirtinas, bet teiginys, "kad niekada lietuvis nevergaus", – mažų mažiausiai abejotinas. Vergauja tie lietuviai, ir sėkmingai: maksimose, Ispanijos bordeliuose, kaimo lentpjūvėse (gaudami po 400 litų per mėnesį) ir panašiai. Tai kas čia tokiu atveju yra? Kaip atkrito, nes stilius ne individualus, o toks... bendras, lyg drungnas vanduo, na, o taip pat, kaip matot, yra abejotinas, nes rašoma lyg nematant realybės, lyg gyvenant už stiklo, už kokios kartono sienos. Kur tada literatūra? (Aš jau nė neklausiu, kur poezija.)
Šitaip galingai pradėjus almanachą, sunku išlaikyt panašų įtampos aukštį, tas aišku bet kam, tačiau kiek gąsdina, atsivertus "Poezijos pavasario" knygą ir pasiskaičius tokios jau šimtą kartų skaitytos, tik naujai pergromuliuotos "poezijos", kad neduok Dieve ir toliau nebūtų tas pats. Bet ne, toliau eina Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius. Peizažas išsilygina, nervai atslūgsta – galim skaityti toliau.
Grįžkim prie šiemečio almanacho temos, kurią pasirinko sudarytojas. Štai jo kvietimo bendradarbiausti almanache fragmentas, formuluojantis sumanymą: "Almanacho paantraštė sąlygiškai galėtų skambėti taip: "Iš poetinio gyvenimo archyvų". Atsiminimais dalinsis visų pokarinių dešimtmečių poetai, prisimindami savo kartos kūrėjų bendrumus ir takoskyras. Bus bandoma apibrėžti naujai susiformavusių sambūrių – Druskininkų, Klaipėdos – kontūrus. Tad ir eilėraščiai bus derinami prie šio scenarijaus. Tebus tai atsiprašymas tų, kurių kūryba į almanachą nepateks". Čia yra įdomūs mažų mažiausiai du dalykai: "eilėraščiai bus derinami prie šio scenarijaus" ir "į almanachą nepateks". Aš tikrai niekada nemaniau, kad eilėraščius (!) galima taip kryptingai atrinkti ir sudaryti tokį vientisą skirtingų poetų poezijos rinkinį. Pasirodo, kad galima, ir Valdas tai padarė. Pacituokime keletą posmų, kaip tas sakė, tų, kurie patiko, kurie patvirtina ką tik pareikštą teiginį, na, ir šiaip, džiast fo fan, kaip sako rusai. Štai seniai girdėtas kaip poetas, dažniau vis besireiškiantis kaip politologas, sugebėjęs patekti net paties Rusijos užsienio reikalų ministro nemalonėn dėl savo rašinių, Vytautas Rubavičius:

suskaityta knygelė: jaunystės galia
nekantrioji
stengės prasmę išplėšt iš smulkių
rusiškų rašmenų
(angliški liko didžios bibliotekos
gelmyne –
didžiavausi vienintelis vartęs tuos
murzinus
nukopijuotus lapus o bulgariški
jau nusitrynė
kaip sapnas brangus atminty) ir
bandydavo ją
sueiliuot
su vilnelės atodūsiais vilniaus kalvų
beprotybe

"Praviras atspindys", p. 107

Štai Alis Balbierius:

Ir laisvė tapdavo daug didesnė negu
kažkur kitur,
bet, kai eterio okeanuose ištirpdavo
Jaggerio balso smėlis,
tuščio "rašalo" butelio kaklelyje kažkur
prie Kuršių marių
išgirsdavau švilpaujant ideologinį vėją.

"Pasaulis", p. 110

Čia reiktų dėti daugtaškį, nes į sudarytojo užsibrėžtą tikslą kalančių citatų esu prisižymėjęs apsčiai per visą knygą, bet, kolegos, patys pasiskaitysit. Dabar pereikim prie "nepateks". Turiu pasakyt, kad į almanachą tikrai daug poetų nepateko. Įtariu, kad nemažai buvo sudarytojo, pagarsėjusio atidžiu žvilgsniu į poeziją ir bekompromisiniais vertinimais, atmesta, bet gal ir metai tokie buvo – nederlingi. Juk nenorėčiau tikėti, kad Valdemaras Kukulas, užsibrėžęs almanachą paskirti praeičiai, programiškai būtų atmetęs visus jaunus autorius. Įdomu, kam turės skirti "Nemuno" redakcija savo prizą už geriausią debiutą almanache, jeigu ten vienintelė debiutantė yra Jurga Ivanauskaitė... Juk iš vieno rinktis nepadoru – čia tik socialdemokratai taip renka sau pirmininkus. Siūlau įtraukti (man Kukulas juokdamasis šitą idėją pašnibždėjo) į kandidačių premijai gauti sąrašus Laimą Masytę, sudariusią svečių kūrybos skyrių almanache, ir mergaitę gražiais vardais Aigustę Vykantę Bartkutę, išvertusią iš čekų kalbos vieną čeką (Marianą Pallą).
Rimčiau šnekant, almanache patys jauniausi yra du: rimtasis mąstytojas Donatas Petrošius ir multikų prisižiūrėjęs, austrų prisiskaitęs Benediktas Januševičius.
Pacituosiu pastarojo eilėraščio apie nykštuką ir jo namuką posmelį (nors apie ką tas eilėraštis, galiu tik numanyti, juk tų modernistų niekada nesupaisysi):

bobikas piktas
bobiko domikas
bobiko domikas
kytrasis gnomikas
gnomas su lomiku
gnomas su lomiku

"bobikas piktas...", p.121

"Poezijos pavasario" almanache pasigedau ne tik jaunųjų, čia nėra ir nemažai žinomų pavardžių, bet taip jau būna – vienas neduoda eilėraščių, nes jam sudarytojas nepatinka, kitas neduoda, nes neturi, trečias – todėl, kad mano, jog PP almanachas – tai ant vandens nesilaikantis grabas, kuriame poezija paskęsta, ketvirtas nerašo straipsnio, nes yra užpykęs ant "Vagos" leidyklos... Žinau tuos bajerius, nes pats kadaise sudarinėjau taip dominančią šiandien mane knygą.
Reikia pasakyti, kad šiemetinis almanachas labai vientisas, tikslus kaip japoniškas televizorius, todėl lyg ir nėra intrigos, tačiau intriga vis dėlto jame slypi. Pagrindinis šio almanacho įdomumas – prisiminimai. Sudarytojas paskatino įvairių kartų rašto žmones pasipasakoti apie praeitį – vienus (Alfonsą Maldonį) pats pakalbino, kitus (Vitą Arešką, Vladą Braziūną, Kornelijų Platelį, Liudviką Jakimavičių, Gintarą Grajauską) įkalbėjo sėst prie stalo ir parašyt lyg ir memuarų gabalėlį. Sumanymas pavyko. Atsiminimai susisieja, įvykiai įgauna stereoskopinį skambesį. Su malonumu perskaičiau ir siūlau kitiems perskaityti tuos praeities aprašymus. Nenorėčiau nieko išskirt, bet reikia pasakyt, kad labai geras Liudviko Jakimavičiaus rašinys apie "Sietyno" atsiradimą, leidimą, apie bičiulius, su kuriais buvo bandyta kurti tikrą, laisvą leidinį, apie baimes, apie jaunatvišką maksimalizmą, gal ir klaidas... Išliaupsinau L.Jakimavičių gal ir labai, bet ne todėl, kad redakcijoj prie gretimų stalų sėdim. Dėl to priešingai – galėčiau jį tik prakeikti, nes įkyri man kasdien klaikiai.
Dar vienas puikus šio almanacho dalykas – maketas (pažįstant V.Kukulą, tikėtina, kad jis čia taip pat nagus prikišo). Nebėra tekstų sangrūdų, eilėraščiams skirta erdvės, kiekvieno autoriaus tekstai pagarbiai prasideda ne iš karto pasibaigus kito poeto kūriniui, bet atskirai. Žodžiu, gerai, gražiai techniškai sutvarkyta knyga. Dar: jau antri ar treti metai "Poezijos pavasario" almanachai seka Druskininkų rudens almanacho pėdom ir publikuoja ne praėjusių metų svečių, bet šiųmečių, laukiamų, išsiilgtų šviesos ir naujovių nešėjų iš užsienio kūrinius. Visi jie kažkokie visada vienodi, bet gal ir gerai, tas tik patvirtina, kad Marijos žemė yra dar ir poezijai pašaukta, ir niekur, o niekur geresnės poezijos nerašoma. Su šituo įsitikinimu aš ir numirsiu, jeigu visada tokie svečiai pas mus važiuos.
Šį kartą man labiausiai patiko iš poetų, publikuojamų PP almanache, Henrikas Algis Čigriejus (beveik visas), Daiva Čepauskaitė (taip pat beveik visa), Kęsto Navako paskutinis publikacijos eilėraštis, Vlado Braziūno publikacijos pirmas eilėraštis, Algimantas Mikuta (absoliučiai visas, bet labiausiai eilėraštis apie marių karvę), Kornelijaus Platelio pirmas ir trečias eilėraščiai, Alfonso Maldonio "Senas skėtis", Eugenijaus Ališankos pirmas eilėraštis ("alchemikas") na, ir dar keletas, bet nebevardinsiu, nes pavargau vėl iš naujo pirmyn atgal PP almanachą vartinėti. Cituoti irgi galima daug, pavyzdžiui, E.Ališankos eilėraštyje "lietuviška vasara" rašoma: "eilėraštis tik atsitiktinių sueičių vaisius". Gili įžvalga, reiks apie tai kada nors pamąstyti kokias penkiolika minučių. Vis dėlto gal autorius čia tik juokauja. Pabaigoje pacituosiu kitokios nuotaikos eilėraštį. Eilėraštį, liudijantį, kad poetai tikrai dažnai ir patys išsipranašauja, ir kitiems išpranašauja. Štai šviesaus atminimo poetės Elenos Mezginaitės eilėraštis "Mes":

Dar viskas kaip vasara.
Noriu namo.
Gyvenčiau visur, bet
noriu namo.
Numirčiau bet kur, jei
rastųs akmuo,
iš anksto paskirtas,
nuo kelio nematomas.
žinau, kad esu,
ir žinau, kad mes nesame.

"Mes", p.84

Tuo ir baigsiu pamokslus bei pagraudenimus, jeigu ką įžeidžiau, – rašykit laiškus. Iki.
 

Skaitytojų vertinimai


16855. Korra2005-05-31 21:39
Labai smagus tekstas, tik pavadinimas labai kvailas. O Mezginaitės eilėraštis mane sukrėtė, ypač kai žinai jos mirties aplinkybes...

16862. bava2005-06-01 10:16
tekstas labai neblogas, taip jam, rykstele, rykstele...

16882. Nuvytę gvazd2005-06-01 21:36
Labai geras Lamanachas, ir recenzija l. Bao su Mao ir Jandl. Nostalgija. Gvazdikai. Vyrų krūtinės.

16883. Korra2005-06-01 23:19
kaip gražiai parašė Nuvytę gvazd. Čia gal apie cviekus?

20465. v domikas :-( 2005-12-18 00:25
pagauciau galva sudauzyciau tokiam rasytojui

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:12:56 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba