Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-27 nr. 3050

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEINAR BRAGI.
ŽUVIS
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• UŽ TRISDEŠIMTIES KILOMETRŲ1
• PAS JOTVINGIUS SU JOTVINGIAIS5
• Jūratė Duksaitė.
IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE
3

LITERATŪRA 
• Rimvydas Strielkūnas.
"TRANSATLANTIKAS": LENKIJA–PASAULIS

KNYGOS 
• Alvydas Šlepikas.
LABAI GERAS ALMANACHAS
5
• PIKTYBĖS GĖLĖS2
• LIKIMO PIRŠTAS6
• KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• MILŽINAS, KURĮ GALIMA ĮVEIKTI20

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS IR ČIČERONĖS
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
PASKATA AKTORĖS MEISTRIŠKUMUI
2

MENO DIS/KURSE* 
• George Landow.
"AR TAS HIPERTEKSTAS KO NORS VERTAS?"
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ3
• DAIVA ČEPAUSKAITĖ25

PROZA 
• Alis Balbierius.
NEPABĖGTI
4

VERTIMAI 
• JENNY BITNER
• EDWARD REILLY

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIONIZMAS, BAROKAS IR IRONIJA
1
• Goda Giedraitytė.
METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Agnesė Gailė.
DEMOKRATIJOS DEMONAS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "SPONTANIŠKA GARSO IR VAIZDO INTERJERO IMPROVIZACIJA20
• Jurgita Jasponytė-Katė.
PILAITĖ IR VĖJAI
6

PAVELDAS 
• Danutė Mukienė.
"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."
1

KRONIKA 
• BUVO GEGUŽĖS MĖNUO
• LITERATŪROS VAKARAS BUDAPEŠTE
• Pranas Visvydas.
M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"
• STIPENDIJA RAŠYTOJAMS
• Olga Šteinberg (1920.IV.20–2005.V.22).
IŠĖJO MOKYTOJA…
1
• KAUNO DRAMA RENGIASI JUBILIEJINIAM SEZONUI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS VALDYMO REFORMOS6

JAUNIMO PUSLAPIS

DEMOKRATIJOS DEMONAS

Agnesė Gailė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sokratas

Pabaiga. Pradžia 3049 numeryje

Tačiau svarbiausia aplinkybė yra ta, jog neįmanoma nustatyti Atėnų demokratijos įkūrimo momento ir nėra dokumentų, kurie liudytų, jog esama santvarka yra tokia ir tokia ir vadinasi tokiu ir tokiu vardu. Žodį "demokratija" pirmieji ėmė vartoti graikų istorikai iš kitų polių. Atėnų santvarkos formavimosi istorija truko apie 250 metų – nuo pirmųjų permainų, kurias šiandien galėtume vadinti "skatinančiomis demokratiją", bet iš tiesų įvestų visai kitais sumetimais, iki Peloponeso karo (431–404 m.), kurį Atėnai pradėjo, mojuodami demokratijos vėliava.

Periklio laikais, didžiausio Atėnų klestėjimo metais, valstybės valdymas rėmėsi trijomis institucijomis: Visuotine sueiga, Taryba ir Teismu. Visuotinę sueigą (ekklesia) atėniečiai laikė demokratijos simboliu, ir nuo Atėnų laikų ji buvo laikoma neprilygstamu tiesioginės demokratijos pavyzdžiu. Visuotinėje sueigoje galėjo dalyvauti ir viešai kalbėti kiekvienas pilietis, kad ir kokia būtų jo kilmė ir turtinė padėtis. Čia buvo sprendžiama ir balsuojama dėl įstatymų, balsavimu arba burtais renkami pareigūnai, priimami sprendimai daugeliu klausimų.

Sueigos vykdavo Pnikso kalne maždaug po 40 kartų per metus. Be abejo, ne visi atėniečiai jose dalyvaudavo – vieni gyveno per toli, kiti būdavo užsiėmę kasdieniais darbais. Jei dalyvaujančiųjų sueigoje skaičius būdavo per mažas, kad būtų galima balsuoti, per miestą bėgdavo lankininkai, vydami raudonai nudažytą virvę. Visi, ant kurių rūbų likdavo raudona žymė, privalėdavo ateiti į sueigą. Periklis, valdydamas Atėnus, įvedė atlygį už tarnavimą valstybei (ne tik Taryboje ir Teisme, bet ir Visuotinėje sueigoje), kad paskatintų piliečių atsakomybę. Užmokestis sudarė apie pusę darbininko dienos atlyginimo, bet to pakakdavo prarastam laikui kompensuoti. Aristotelis rašė, jog pinigų įsikišimas į politiką buvo pirmas žingsnis korupcijos ir visuotinio nuopuolio link. Dienos atlyginimas už dalyvavimą sueigoje traukdavo į Pnikso kalną visokius veltėdžius ir dykaduonius. Po kurio laiko ta pati raudona virvė imta naudoti dalyvaujančių piliečių skaičiui apriboti, nes ėmė trūkti vietos.

Visuotinės sueigos sudėtis nuolat keitėsi, todėl lengvai būdavo atšaukiami anksčiau priimti sprendimai, ir visas įstatymų leidybos procesas buvo labai nepastovus. Periklis buvo priverstas įvesti apribojimus kvailų ir nereikalingų pasiūlymų svarstymui Visuotinėse sueigose bei oratorių kalbėjimo laikui. Visuotinė sueiga buvo viena iš labiausiai kritikuojamų demokratijos institucijų, kur, pasak kritikų, "liaudies kvailumas" ir paperkamų oratorių tuščiažodžiavimas peržengė visas ribas.

Valdžios vykdymo organą, Tarybą, sudarė 500 vyrų, vyresnių nei 30 metų. Taryba ruošė įstatymų pasiūlymus, kurie būdavo svarstomi Visuotinėje sueigoje, ir užtikrino įstatymų vykdymą. Taryba rinkdavosi agoroje. Jos nariai būdavo renkami burtais ir eidavo savo pareigas vienerius metus.

Atėniečiai burtais rinkdavo daugelį institucijų. Burtai simbolizavo visų piliečių lygybę ir kartu reiškė dievų valią, leisdami jiems tarti savo žodį valstybės gyvenime.

Institucijų rinkimas burtais yra vienas iš argumentų, kuriais kartais bandoma įrodyti, jog Atėnai iš tiesų nebuvo tiesioginė demokratija, bet tokia keista demokratija, kur liaudies atstovų rinkimą lemia atsitiktinumas. Aristotelis kritikavo demokratiją dėl to, kad burtų keliu aukščiausiais pareigūnais tapdavo tie, kurie neturi jokių "žinių". Skirtingai nuo mūsų laikų, Atėnuose nė vienas vaidmuo, išskyrus galbūt karo reikalus, nebuvo skirtas "ekspertams". Net miesto vyriausiąjį gydytoją rinkdavo ne gydytojų komisija ar kokia nors panaši institucija, bet visa liaudis, dažniausiai apie vyrą sprendusi pagal rūbą ir gražbylystę. Šios sistemos pusiausvyrą iš bėdos palaikė įstatymas: išrinkti balsavimu ar burtais pareigūnai savo pareigas eidavo tik vienerius metus, ir tik strategai galėjo būti perrenkami. Pareigūnai pradėdavo eiti pareigas be aiškaus plano ar programos, ir vienintelis patikrinamas dalykas būdavo jų pilietybė, bet, pasibaigus valdžios laikui, jiems tekdavo už atliktus darbus atsiskaityti prieš teismą.

Man labai patinka visokie sąrašai, nes jie skatina fantaziją, todėl pateikiu renkamų Atėnų institucijų sąrašą:

Balsavimu renkamos institucijos

10 strategų (aukščiausių karo pareigūnų) – užsienio politika ir karo reikalai;

2 hiparchai – raitosios kariuomenės vadai;

10 filarchų – savos genties raitijos dalinių vadai;

Lemno salos hiparchas – salos raitijos vadas;

2 trierų prižiūrėtojai;

Pritanėjos raštininkas – įstatymų pasiūlymų ir sprendimų skelbėjas Visuotinėje sueigoje ir Taryboje.

Burtais renkamos institucijos

500 tarybos narių (po 50 iš kiekvienos genties) priima įstatymus;

3 archontai – religinio gyvenimo prižiūrėtojai ir užsieniečių teisių atstovai;

6 tesmotetai – įvairių teismų pirmininkai;

Tarybos raštininkas vadovauja Visuotinės sueigos priimtų įstatymų iškalimui akmenyje;

20 hieropų atsako už aukojimą dievams valstybės vardu;

Kosmetas – efebų (karinei tarnybai ruošiamų 18–20 metų vyrų) vadas;

2 paidotribai – efebų prižiūrėtojai ir auklėtojai;

Proedros epistatas – vienai dienai renkamas Visuotinio susirinkimo pirmininkas;

10 astinimų – tvarkos prižiūrėtojai;

10 agoranomų – turgaus prižiūrėtojai;

10 liaudies ūkvedžių atsako už Visuotinėje sueigoje priimtas išlaidas;

20 sitolofilakų atsako už grūdų tiekimą miestui;

10 epimeletų – prekybos uosto prižiūrėtojai.

Piliečių teismas (heliaja) tikrąja prasme sudaromas kiekvienais metais iš penktadalio miesto piliečių, tai yra 6 000 vyrų dalinami į 20 grupių po 500, o 1 000 vyrų paliekami atsargai. Teisėjais tapdavo savanoriai. Visų 6 000 prisiekusių teisėjų tribunolas buvo itin retas reiškinys (žinomas tik vienas atvejis, svarstant valstybės išdavimą). Dėl Sokrato gyvybės ar mirties balsavo 501 prisiekusysis – tai buvo palyginti didelis skaičius, ir tai netiesiogiai liudijo, jog Sokrato byla buvo laikoma ypač svarbia. Susilaikyti nebuvo galima.

Teismo procesas buvo sudėtingas, nes nebuvo nei procedūros reglamento, nei kodekso. Kiekvieną kartą būdavo teisiama tarsi pirmą kartą.

Atėnų Teismas ir Taryba buvo tokie dideli todėl, kad demokratai be galo baiminosi teisėjų ir Tarybos narių paperkamumo. "Korupcija" buvo atėniečių retorikos arkliukas – be jos paminėjimo bet kuri vieša kalba atrodė nebaigta. Nors šimtai teisėjų su byla susipažindavo tik teismo dienos rytą, vis viena buvo bijoma, jog jie gali būti papirkti: Taryba įvedė įstatymą prieš korupciją, kuris leido teisti ir už korupcijos bandymą, įvedė slaptą balsavimą, įvedė nuosprendžio priėmimą be išankstinio pasitarimo, įvedė teisėjų rinkimą burtais du kartus, kad užkirstų kelią klastojimams, uždraudė teisėjams priimti bet kokias dovanas kaip pareigūnams ir taip toliau.

To nepakako. Žinoma daug atveju, kai Teimas teisė piliečius už bandymą papirkti Teismą. Jei teismas kaltinamąjį išteisindavo, kaltintojas dažnai viešai pareikšdavo, jog teisėjai buvę papirkti, todėl išteisinę papirkimu kaltinamą žmogų. Iš tiesų, geriau pažvelgus į Atėnų teisingumo sistemą, matyti, jog korupcija praktiškai buvo neįmanoma. Tačiau visi Atėnų oratoriai vieningai tvirtino, jog visos institucijos nuo aukščiausių iki žemiausių, nuo didžiausių iki mažiausių yra korumpuotos, kaip ir pati Atėnų liaudis.

Atėnų demokratija egzistavo apie 200 metų – ją iš pradžių sudrebino, o galiausiai ir visai sugriovė Filipo Makedoniečio, Aleksandro Didžiojo tėvo, įsiveržimas 338-aisiais prieš Kristų. Aleksandras Didysis per savo trumpą gyvenimą buvo daug labiau mylimas ir vertinamas, negu Atėnų demokratija. Iš senovės graikų autorių, išskyrus daugelį sofistų, retorių ir dramaturgų, nėra žinoma nė vieno, kuris būtų aktyviai rėmęs demokratiją arba nors žiūrėjęs į ją be skepticizmo. Demokratija buvo vadinama "tuščiagalvės minios valdžia", kuri pirmai nesėkmei pasitaikius nulinčiuoja savo strategus, kadaise išrinkusi juos su didžiuliu entuziazmu. Aristokratijos šalininkai tvirtino, jog demokratija nepriimtina nei socialiai, nei moraliai, nes čia skurdžiai ir kvailiai valdo turtinguosius, išsilavinusius ir protinguosius. Platonas Sokrato vardu net tvirtino, jog geras, kilnus žmogus, netyčia atklydęs į demokratinius Atėnus, gali būti tikras, jog bus nužudytas.

Sokrato teismas buvo garsiausias visų laikų teismo procesas ir nenuplaunama gėdos dėmė ant Atėnų demokratijos veido. Atėniečiai tai pripažino jau netrukus po to, kai Sokratas atsidūrė po žeme ir bandė nors iš dalies ištaisyti klaidą, apkaltindami Sokrato kaltintojus. Tačiau nuosprendį priėmė ne kaltintojai, o 501 prisiekusysis, ir to pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog jį nužudė ne tas ar kitas "korumpuotas" teisėjas, bet pati liaudis. Kas protingus ir kultūringus atėniečius, vertė kaltinančiu žvilgsniu varstyti tuos, kurie galvojo ir elgėsi kitaip?

Platono ir Ksenofonto, dviejų Sokrato apologijų autorių požiūris į reiškinį nebuvo toks paplitęs ir įsigalėjęs, kaip religinis ir politinis požiūris į bylą, bet šiandien yra visiems labai gerai žinomas. Nė vienas iš jų tikrai nebuvo Atėnų demokratijos šalininkas. Visai įmanoma, jog Sokrato gynybos kalba buvo daug aštresnė ir ironiškesnė, negu ta, kurią mums nupasakojo Platonas. Ksenofontas rašo, jog Sokratas tikrai būtų išteisintas, jei būtų gerai pristatęs save prisiekusiesiems ir pasakęs nors vieną gerą žodį apie demokratiją. Pasak Hermogeno, Sokratas nebeturėjo jokio noro gyventi – jo demonas jam neleido paruošti tikros gynimo kalbos, o pats Sokratas nutarė, jog ji visai nebūtina – šiai akimirkai jis ruošėsi visą gyvenimą. Sokratas galėjo išvengti teismo, jei būtų išvykęs iš Atėnų ir apsigyvenęs kitur. Istorikai, stengęsi daugiau ar mažiau pateisinti atėniečių nuosprendį, rašo, jog jį lėmė nelaimingas aplinkybių sutapimas, nes teisėjai visai nenorėjo pasmerkti Sokrato mirčiai, tik šiek tiek pagąsdinti, ir demokratijoms, plaukiančioms pagal srovę, visada būdinga ieškoti atpirkimo ožių. Bet visa tai tik atsikalbinėjimai.

Politikos ir valdžios požiūriu, tiesioginiai kaltinimai Sokratui buvo tik priedanga kitiems, daug sunkesniems kaltinimams. Sokrato byla buvo nagrinėjama netrukus po skaudžių pralaimėjimų Peloponeso kare ir po dviejų kruvinų bandymų panaikinti demokratinę santvarką. Baigiantis karui, Atėnuose su spartiečių pagalba įsigalėjo vadinamasis Trisdešimties tironų režimas, siekęs įvesti oligarchiją. Trisdešimt tironų pradėjo baisų terorą, be teismo naikindami visus esamus ir įsivaizduojamus priešus, iš viso išžudę keletą tūkstančių žmonių, ir tai mažiems, karo nualintiems Atėnams buvo didžiulis skaičius. Laimė, tironai valdė tik metus – tremtyje suburta kariuomenė nužudė jų vadą ir atkūrė demokratiją.

Kad sutaikytų liaudį ir nutrauktų kraujo praliejimą, naujoji Atėnų valdžia paskelbė visišką amnestiją abiem pusėms ir uždraudė persekioti ir teisti oligarchijos šalininkus. Manoma, jog kaip tik šis amnestijos įstatymas lėmė Sokrato teisėjų požiūrį ir kaltinimus, nes formuluotė "jaunimo gadinimas" Atėnuose nė vieno negalėjo apgauti. Sokratas buvo politiškai susijęs su Trisdešimties tironų režimu, jis buvo išsakęs savo simpatiją Spartai ir oligarchijai. Trisdešimties tironų vadovas Kritijas buvo vienas artimiausių Sokrato mokinių. Įtariami buvo daugelis Sokrato bendražygių (visų pirma Kalijas ir Charmidas), jau nekalbant apie gražuolį Alkibiadą, du kartus išdavusį valstybę: iš pradžių perėjusį į spartiečių, o paskui – į persų pusę.

Jei Sokratas būtų buvęs teisiamas už ideologinę paramą Trisdešimties tironų režimui ar už šio režimo vadovų mokymą, šis nuosprendis būtų neteisėtas, nes pažeistų galiojusį amnestijos įstatymą. Ar suvokiate, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Sokratas, kalėjime laukęs cikutos antpilo ir nepaklausęs draugo raginimo pabėgti, teigdamas paklusiąs įstatymui, kartu pakluso neteisėtam įstatymui. Tai iš tiesų buvo veiksmas, kuriam reikėjo ruoštis visą gyvenimą.

_________________________

Versta iš "Rīgas laiks", 2005, Nr.3

Iš latvių kalbos vertė Vytautas Dekšnys

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:12:53 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba