DAIVA ČEPAUSKAITĖ

Distancija

Nuo 9 iki 18 val. be pietų pertraukos,
nuo pirmadienio iki sekmadienio,
nuo pliuso iki minuso,
nuo priešybių vienybės
iki vieningų priešų,
nuo kulminacijos iki reanimacijos,
nuo kamščiatraukių iki traukulių,
nuo stūmoklių iki traukinių,
nuo pusfabrikačių iki puspročių,
nuo ornamentų iki ramentų,
nuo nepanaudotų galimybių
iki daugiau nebegaliu,
nuo vyro iki moters,
nuo vyno iki mokesčių,
nuo karo iki karieso,
nuo atsitiktinių susitikimų
iki dėsningų išsiskyrimų,
nuo kančios iki kandžių,
nuo supratimo iki supaprastinimo,
nuo taško A iki taško B,
n+1 km iki artimiausios mirties

* * *
Kažkur virš ežero žaibuoja,
o gal tik melduos viksi kuoja,
iššokus žybteli žvynu,
o aš suprasti mėginu,
už ką tokia tyla, už ką,
pražilęs mėnuo lyg ožka
aplaižo patvorio rūgštynę
ir geria rasą pirmutinę,
už ką tokia šviesa, už ką,
įgudusio piemens ranka
pamelžia vėjas baltą šaką,
geriu, ir baltas nuodas teka,
ne nuodas, o tiktai gegužis,
dangus į obelį sudužęs,
galva apsvaigsta, virpa kojos,
visai kaip lyrinis herojus,
apsiseilėjęs personažas,
toks apgailėtinas ir mažas,
sakau, už ką, ir nesigirdi,
tiktai ožka aplaižo širdį.

* * *
ir nieko vėl nesutaupei...
žiūrėk, garuoja paupiai
per patį žalią tirštą karštį,
tik debesų balta laja,
tik molis kregždės burnoje,
ir akmenėlis brenda neršti...

Smėlis

Vėjas praneša pro šalį vieną langą,
vieną žmogų ir sulopytą švarkelį,
vienoje kišenėje monetos žvanga,
smėlis kitoje žvangėt negali...

Vieną miestą pro akis, turėklus laiptų,
vieną artimą ir vieną artimiausią,
vieną kvailą klausimą – na, kaip tu?
Aš ir vėl naujų niekų ėmiausi...

Pro pirštus nubėga ir nubyra
lyg smiltelės lengvos balerinos,
arlekinai ir pajacai, ir satyrai,
grynas auksas, grynas laikas, juokas grynas.

O viena ranka dar moja toly
lyg blyški gležnutė vėliavėlė,
dar matau, sekunde, mano broli,
mano tėve, mano vaike, mano smėli...