Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-27 nr. 3050

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEINAR BRAGI.
ŽUVIS
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• UŽ TRISDEŠIMTIES KILOMETRŲ1
• PAS JOTVINGIUS SU JOTVINGIAIS5
• Jūratė Duksaitė.
IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE
3

LITERATŪRA 
• Rimvydas Strielkūnas.
"TRANSATLANTIKAS": LENKIJA–PASAULIS

KNYGOS 
• Alvydas Šlepikas.
LABAI GERAS ALMANACHAS
5
• PIKTYBĖS GĖLĖS2
• LIKIMO PIRŠTAS6
• KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• MILŽINAS, KURĮ GALIMA ĮVEIKTI20

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS IR ČIČERONĖS
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
PASKATA AKTORĖS MEISTRIŠKUMUI
2

MENO DIS/KURSE* 
• George Landow.
"AR TAS HIPERTEKSTAS KO NORS VERTAS?"
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ3
• DAIVA ČEPAUSKAITĖ25

PROZA 
• Alis Balbierius.
NEPABĖGTI
4

VERTIMAI 
• JENNY BITNER
• EDWARD REILLY

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIONIZMAS, BAROKAS IR IRONIJA
1
• Goda Giedraitytė.
METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Agnesė Gailė.
DEMOKRATIJOS DEMONAS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "SPONTANIŠKA GARSO IR VAIZDO INTERJERO IMPROVIZACIJA20
• Jurgita Jasponytė-Katė.
PILAITĖ IR VĖJAI
6

PAVELDAS 
 Danutė Mukienė.
"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."
1

KRONIKA 
• BUVO GEGUŽĖS MĖNUO
• LITERATŪROS VAKARAS BUDAPEŠTE
• Pranas Visvydas.
M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"
• STIPENDIJA RAŠYTOJAMS
• Olga Šteinberg (1920.IV.20–2005.V.22).
IŠĖJO MOKYTOJA…
1
• KAUNO DRAMA RENGIASI JUBILIEJINIAM SEZONUI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS VALDYMO REFORMOS6

PAVELDAS

"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."

Danutė Mukienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lida Meškaitytė

Pastaraisiais metais Klaipėda vis labiau traukia Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojų dėmesį. Čia telkiama pagrindinė Mažosios Lietuvos krašto kūrėjų kūrybinio palikimo dalis. Vienas iš centrų, kuriuose galima susipažinti su šiuo palikimu, yra Prano Domšaičio galerija (Lietuvos dailės muziejaus padalinys, iki 2005 m. vadinęsis Klaipėdos paveikslų galerija). Čia 2001 m. liepos 26 d. atidaryta kurį laiką Kuršių nerijoje kūrusio dailininko P. Domšaičio galerija ir kultūros centras, pradėta eksponuoti 1999–2001 m. Lietuvių fondo (JAV) Lietuvos dailės muziejui perduotos P. Domšaičio 528 kūrinių kolekcijos vertingiausia dalis. Prie galerijos veikiantis P. Domšaičio kultūros centras įgyvendina ilgalaikę programą, kurios tikslas – sutelkti Europoje, Pietų Afrikoje, JAV su dailininko gyvenimu ir kūryba susijusias institucijas ir specialistus bendram darbui, rengti tarptautines konferencijas, seminarus, akademinius savaitgalius, kūrybines stovyklas.

Artimiausiais metais P. Domšaičio galerijoje ketinama atidaryti iš Mažosios Lietuvos krašto kilusios ir ten kūrusios unikalios akvarelinės miniatiūros meistrės Lidos Meškaitytės (1927.X.30–1993.VII.31) miniatiūrų nuolatinę ekspoziciją.

L. Meškaitytė 1993 m. liepos 22 d. testamentu tapybos darbus (iš viso 765) paliko Lietuvos valstybei. Juos saugoti ir eksponuoti buvo perduota Lietuvos dailės muziejui. Didžią palikimo dalį sudaro autorine technika sukurtos miniatiūros ir piešiniai pieštuku. Ruošdamasis ekspozicijos atidarymui, Lietuvos dailės muziejus inventorizavo kolekciją, aprašė vertingiausius joje esančius darbus, kurių menotyrininkai išskiria net 405, surinko medžiagą apie L. Meškaitytės gyvenimą, kūrybą. 2004 m. LDM parengė spaudai ir išleido pirmą studiją apie L. Meškaitytę ir jos kūrybą (knygos autorės – LDM menotyrininkės Daiva Beliūnienė ir Marija Kuodienė). Šiuo leidiniu iš dalies įvykdytas vienas L. Meškaitytės testamento punktas – testamente ji pageidavo, kad Antšvenčių kaime būtų įkurtas muziejus, kad būtų įsteigta premija nusipelniusiems Mažosios Lietuvos menininkams ir kad būtų išleistas jos darbų katalogas. Jis rengiamas spaudai. Tikimasi, kad katalogą, kaip ir planuojamą nuolatinę ekspoziciją P. Domšaičio galerijoje, visuomenei bus galima pristatyti pažymint dailininkės 80-ąsias gimimo metines (2007 m.).

L. Meškaitytė vienu iš savo testamento vykdytojų paskyrė LR kultūros ministeriją. Ministerija davė lėšų virtualiai menininkės miniatiūrų parodai sukurti, rėmė ji ir 2004 m. išleistą studiją apie dailininkę.

Jurbarko miesto savivaldybė įsteigė L. Meškaitytės premiją, kuri kas treji metai įteikiama liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema. 1998 m. L. Meškaitytės vardas suteiktas Smalininkų vidurinei mokyklai.

Dailininkės kūrybos saugojimu ir populiarinimu rūpinasi ir kiti jos paskirti testamento vykdytojai, tarp kurių yra ir Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtoja Teresė Petrauskienė. Rūpintis L. Meškaitytės kūryba skatina jos kūrybos palikimo vertė. Tai svarbi mūsų kultūros paveldo dalis.

D. Beliūnienė ir M. Kuodienė knygoje "Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba" rašo, kad tai buvo "nepaprasto likimo dailininkė savamokslė, kurios akvarelinės miniatiūros yra unikalus ir reikšmingas XX a. antros pusės lietuvių tautodailės palikimas. Subtilaus meninės kalbos grožio miniatiūrose preciziškai vaizduojama gimtojo Antšvenčių kaimo gamta, taikliai atkurta gimtosios sodybos aplinka. Sukurtas tylos ir ramybės kupinas pasaulis, apgaubtas šviesa ir dvasingumu". Gimė L. Meškaitytė 1927 m. gruodžio 30 d. Smalininkų valsčiaus Antšvenčių kaime. Nuo vaikystės ją supo namų ramybė, gamta ir tėvų meilė – ji buvo vienintelė jų dukra. Viskas apsivertė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1945 metų pavasarį, artėjant frontui, Meškaičiai, kaip ir kiti krašto gyventojai, gavo įsakymą evakuotis į Vokietiją. Lidos tėvai įsakymui pakluso, tačiau kovo mėnesį, dar neprivažiavę Dancigo, nutarė grįžti atgal. Pasiekę Kauną, pailsėti įsikūrė name prie geležinkelio stoties. Naktį įsisiautėjusi audra namą, kuriame glaudėsi Meškaičiai, sugriovė. Lida atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Lidai ilgai teko gydytis. Du mėnesius praleido ligoninėje, dar metus nevaikščiojo, vėliau aštuonerius metus galėdavo judėti tik su ramentais, o vėliau skausmą jausdavo nuolat, ir jos galimybės keliauti, pažinti šį pasaulį buvo ribojamos fizinės negalios.

Akvareliniais dažais pirmąjį kūrinėlį – gimtuosius namus – Lida iš atminties nutapė 1945 m. liepos 7–8 dienomis. Dailininkė taip apibūdino kūrybinio kelio pradžią: "(...) keletą metų sunkiai vaikščiojau. Mokytis negalėjau, dirbti taip pat. Turėjau būti namuose. Tada ir pradėjau piešti. Iš pradžių, kol negalėdavau išeiti, piešdavau kambarį, o paskui Antšvenčius, apylinkes... Taip ir praėjo gyvenimas niekur neišvažiavus. Darbas buvo vienintelė galimybė maloniai praleisti laiką. Šviesą, kurios nemačiau gyvenime, galėjau tik nupiešti... Jei tada nebūtų įvykusi ta nelaimė, gal ir mano paveikslėlių nebūtų buvę".

Knyga "Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba" LDM Vilniaus paveikslų galerijoje visuomenei buvo pristatyta gegužės 18-ąją, pažymint Tarptautinę muziejų dieną. Renginyje kalbėjęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pažymėjo, kad L. Meškaitytė, kaip ir rašytoja Ieva Simonaitytė, buvo Mažosios Lietuvos metraštininkė; jos darbai byloja apie skaudžią šio krašto istoriją, atskleidžia etnografinius jo bruožus ir tradicijas. Ši niekad dailės mokslų nestudijavusi mergina pasiekė itin didelio profesinio meistriškumo. L. Meškaitytės kūryba jai dar gyvai esant profesionalumu, subtilumu atkreipė daugelio menininkų, menotyrininkų dėmesį.

Pirmą kartą L.Meškaitytės sukurtas darbelis eksponuotas 1952 m. Jurbarko rajono menininkų kūrybos parodoje. 1954-aisiais kūrinėlius parodžiusi Kauno dailininkams profesionalams ir išgirdusi palankų kūrybos įvertinimą, Lida buvo paskatinta toliau kurti. Vienas pirmųjų L. Meškaitytę, kaip dailininkę, atrado tapytojas Kazys Abromavičius. Tai buvo 1956 metais. Atsitiktinai ją susitikęs Smalininkų apylinkėse ir pamatęs jos sukurtas nedidelio formato miniatiūras, dailininkas vėliau rašė: "Žiūrėjau į jas, ir neseniai regėti apylinkių vaizdai šiose mažose popieriaus skiautelėse nušvito nauja šviesa bei poezija. Su didele meile, kruopščiai atliktos miniatiūros stebino meniniu tobulumu".

iliustracija
Lida Meškaitytė. "Išartas kelias". 1966

Reikšminga L. Meškaitytės gyvenime buvo jos pažintis su tapytoja Brone Jacevičiūte, kuri, kaip rašoma D. Beliūnienės ir M. Kuodienės knygoje, "1957 m. padėjo jai gauti personalinę pensiją ir apie talentingą Antšvenčių kaimo menininkę pirmoji paskelbė publikacijų spaudoje". Tais pačiais metais L. Meškaitytės kūryba pirmą kartą eksponuota ir palankiai įvertinta respublikinėje liaudies dailės parodoje, Vilniuje. Po šios parodos į ją atkreipė dėmesį ir žiniasklaida.

1958 m., padedant B. Jacevičiūtei, buvo išleistas L. Meškaitytės miniatiūrų atvirukų komplektas "Gimtasis kaimas". Jame pateikta trumpa dailininkės gyvenimo, kūrybos apžvalga (autorė B. Jacevičiūtė). L. Meškaitytė gyveno uždarą gyvenimą, kūrė vienumoje, lankytojus priimdavo tik iš anksto susitarusi. Vis dėlto jos pažįstamų ratas buvo gana platus. Pradėjus eksponuoti kūrybą parodose, L. Meškaitytė ėmė bendrauti su daugeliu to meto Lietuvos kultūros žmonių. Taip likimas ją suvedė ir su poete Janina Degutyte, rašytoja Ieva Simonaityte.

Knygos pristatyme kalbėjusi literatūrologė Viktorija Daujotytė pabrėžė, kad jos santykis su L. Meškaitytės kūryba yra ypatingas. Į dailininkės pasaulį profesorę atvedė ne tik minėtame kuklios poligrafinės kokybės atvirukų rinkinyje išspausdintos miniatiūros, iš karto patraukusios dėmesį, bet ir darbas, bendravimas su poete J. Degutyte, kurios veiksmus, kaip ir L. Meškaitytės, ribojo fizinė negalia ir kurios dvasinis pasaulis buvo artimas L. Meškaitytei.

"Kai mes įsižiūrime į L. Meškaitytės miniatiūras, – kalbėjo V. Daujotytė, – matome dalykus, kurie buvo išsaugoti kaip asmenybės esybė. (...) Dailininkė žiūri į paprastus, kasdienius daiktus, į artimus žmones, į tą senovinį gimtinės namelį, kaimyno sodybą, į lauką, į saulėgrąžą, į malkinę, prie kurios stovi mama, o mato kitokius dalykus. Mato tai, kas apskritai sudaro žmogaus dvasios namus. (...) Vartai tą knygą, tą albumą kaip tokį labai brangų, labai savą dalyką".

Anot Irenos Seliukaitės, "šiandien dauguma žmonių jau nebemato to, ką savo darbeliuose įamžino dailininkė. Nemato todėl, kad nesugeba, nemoka įsižiūrėti į šį pasaulį taip, kaip tai darė Lida Meškaitytė".I. Seliukaitės nuomone, būtų idealu, kad ši su meile spaudai parengta knyga, kurios autorėms puikiai pavyko atskleisti dailininkės gyvenimo kelią, kūrybos unikalumą ir meistriškumą, pasiektų visus, kam jos šiandien labiausiai reikia, pirmiausia – mokyklas. Būtų idealu, kad ši knyga atsidurtų ir tų jaunų žmonių, kurie šiandien ruošiasi palikti gimtinę ar ją jau paliko, rankose. Reikėtų, kad jie atidžiai įsižiūrėtų į tas miniatiūras ir pamatytų tai, ką savo gimtųjų namų aplinkoje matė L. Meškaitytė. Abejingas tam būti negali. Įsigilinęs į tuos darbelius, kitaip pradedi matyti ir savo aplinką, pradedi suprasti savo vietą joje.

Pasak knygos autorių, L. Meškaitytės darbuose akivaizdūs "nuoseklūs individualios meninės formos ieškojimai, įgalinę dailininkę pasiekti meninę brandą. Unikaliose akvarelinėse miniatiūrose savamokslė tapytoja išreiškė savo dvasios stiprybę, autentišką meninę pasaulėjautą. Augte suaugusi su gamta, ji nepaprastai jautriai perteikė jos grožį. Dailininkei būdingas subtilus dvasinis žvilgsnis, savita lyrinė pasaulėjauta, ypač jautri uždaro pasaulio įvykiams, ir įsijautimas į esminius būties aspektus. Lidos Meškaitytės miniatiūros – tikras stebuklas, maži perlai, spindintys amžinybės šviesa, primenantys talentingą menininkę, atidavusią tapybai visą savo sielą ir gyvenimą".

Knygos pristatyme Dalia Beliūnienė dėkojo likimui už suteiktą galimybę prisiliesti prie dailininkės kūrybos ir prisidėti, kad ją pažintų kiti. Anot jos, "taip jau išėjo, kad ne aš jos ieškojau – ji mane surado. Ta knyga gimė neįprastoj aplinkoj, buvo idealios sąlygos rengti ją spaudai. Kūrybinės grupės narius siejo tylus ir prasmingas susikalbėjimas. Tai šiais laikais, ko gero, retas dalykas".

L. Meškaitytės kūrybą, anot D. Beliūnienės, geriausiai apibūdina trys žodžiai: kančia, tyla, sustojimas: "Kančia. Jei ne ta įvykusi tragedija, ko gero, viso to, apie ką mes kalbame, ir nebūtų įvykę. Kančia radikaliai pakeitė L. Meškaitytės gyvenimą. Kančia jos neuždarė, nesuniokojo, nenužudė jai Dievo dovanoto kūrybingumo. Atvirkščiai, leido išsiskleisti jos talentams.

Tyla. Tik tyloje galima ją pažinti, tik tyloje sustojus pamatyti tą darbą, įsižiūrėti į jį, suprasti, pajausti visa, ką ji į tą darbą įdėjo.

Sustojimas. Net tie darbeliai, kurie knygos pristatymo dieną buvo eksponuoti Vilniaus paveikslų galerijoje, bendrame kultūros kontekste gali būti nepastebėti – jie per daug maži. Juos gali pamatyti, į juos įsižiūrėti tik sustojęs. Tas mažas popieriaus lapelis atveria didelę vidinę erdvę kiekvienam sustojusiam ir nutilusiam. Įeini į tą erdvę ir surandi save. Gal todėl tie kūrinėliai yra tokie talpūs ir iškalbingi kiekvienam, ir kiekvienam skirtingai".

Visa tai knygoje puikiai atskleista. Knygos apie L. Meškaitytę buvo išpirktos per itin trumpą laiką. Šiandien kalbama, kad šį leidinį reikia išleisti pakartotinai, tiems, kas domisi dailininkės kūryba, pasiūlyti ir naują jos miniatiūrų atvirukų rinkinį.

Anot Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Radetos Savickienės, savivaldybė ketina toliau bendradarbiauti su Lietuvos dailės muziejumi – dirbant bendrai, be L. Meškaitytei skirto leidinio, išleista ir Nijolės Tumėnienės spaudai parengta knyga apie skulptorių jurbarkietį Vincą Grybą.

Akvarelinės miniatiūros, pieštuku atlikti piešiniai – jautrūs šviesai, drėgmei ir kitiems fiziniams poveikiams. Todėl, kol bus įrengta specialų apšvietimą turinti L. Meškaitytės kūrinių ekspozicijai skirta patalpa P. Dumšaičio galerijoje, su dailininkės kūryba visuomenę gali supažindinti ne tik minėta knyga, bet ir jos miniatiūrų faksimilių parodos. Viena iš jų nuo 1996 m. metų nuolat veikia Jurbarke, V. Grybo muziejuje. Kilnojamą L. Meškaitytės miniatiūrų faksimilių parodą yra parengęs ir Lietuvos dailės muziejus. Su ja pastaraisiais metais susipažino Vilniaus pedagoginio universiteto studentai ir dėstytojai, Vilniaus onkologinės ligoninės medikai ir pacientai. Panašios parodos visada sulaukia didelio lankytojų dėmesio. Tokia kūryba žmonėms reikalinga. Pirmiausia tam, kad sugebėtume įsižiūrėti į tą pasaulį, kuris mus supa, pamatyti tą pasaulį ir, anot V. Daujotytės, "sukaupti muziejų savyje".

 

Skaitytojų vertinimai


52160. Bronė :-) 2009-03-25 13:24
1959 m. baigiau Smalininkų vid. mokyklą, atsimenu jos pirmąją parodą, kuri buvo eksponuojama mūsų mokykloje. Nebuvo kalbi, bendravo su mano klasioke Erikute. Matydavom ją tapančią, su pagarba žvelgdavom, niekada nedrįsdavome trukdyti jos rimties. Smalinikuose jos kapas, gražiai prižiūrimas, o tėviškė griūva, deja...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:12:52 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba