EDWARD REILLY

Edwardas Reilly’s, poetas ir eseistas iš Australijos, yra lankęsis Lietuvoje ir dėstęs anglų kalbą Darbo biržos organizuojamuose kursuose, paskui išleidęs knygą apie čia patirtus įspūdžius: "Pirmas sniegas" ("First Snow", 2004). Dabar jis vėl atvyko į Lietuvą, savo vizito laiką derindamas ir prie Poezijos pavasario renginių.

Paliko nimfa mus

Paliko nimfa mus, viltingus gerbėjus
Ištroškus nuėjo pas savo siaubingą meilužį
Tad pakeitė vėl savo ašį pasaulis
Dejuodamas tyliai, tarsi senis nuskurdęs
Artėjant sąskaitų suvedimo dienai
Šalta dabar ir drėgna, ne taip, kaip aną savaitę.
Buvo šilta tada, galėjom po pietų lauke atsisėdę
Žiūrėti, kaip žvaigždės lenda iš savo futliarų
Buriasi priešais mirgančias pasakiškas pašvaistes
Štai debesys, jie jau ne tik pilkais pakraštėliais –
Jie patį pilkumą įkūnija. Silpnutis balsas nuspėja –
Artėja metų neišvengiamas virsmas
Per jį pavasarį obelys sužydi
O kitą metų laiką pomidorai noksta
Ir taip toliau – aš pritariu ir suplanuoju
Savo vaidmenį, lyg sodininką vaidinčiau
Molio ir purvo, sukrauto mėšlo komedijoje.
Visa tai man į gera – tad jos balsas sako:
Kažkur čia pat jau kovo Kalendos
Jos tvirtumas abejoti neleidžia, nors daug mieliau būtų
Jei mane surakintų jos dukros ar dukterėčios glėbys
Maloniai būtų šilta ateinantį metų laiką.
Žinau, kas ateina – ilgos savaitės, kai metai išblunka
Nušiurusiais rytais ir ūkanotais pusiaudieniais
Kai popietė dar suteikia trumputę šviesos valandėlę
Paskui ilga kelionė namo besikaupiant tamsai –
Ir viskas apkarsta. Galbūt – aš meldžiu to –
Sniegas nugrauš aplinkines kalvas ir užšals įlankėlė
Ir prasimuš spindesys ir apakins, lyg deimantas šviestų.
Tik visa tai, ką žinau, šiai vilčiai prieštarauja –
Kai mano pasaulis aptemsta, kitas į šviesą atgimsta.

Prie upės

Maždaug pusiaukelėj tarp mano durų laukujų ir tilto –
Viena tik eismo juosta ten, vairuotojai stengiasi būti mandagūs –
Yra medinis krėslas, ten aš prisėdu minutėlei pailsėti
Dėkingas mano šuo artritikas knisasi aplinkui
Be jokio plano ar aiškesnės intencijos,
Tarsi braukytų lyg tarp kitko popieriuje eilutes.
Moteris, ar ne, mergaitė pro šalį eina, stumdama vežimą
Jos vaikas atsivėręs plačiai stebuklams šio pasaulio,
Ir melsvauodegė karetaitė krykštaudama šoka palei upę,
O čia garnys baltasis į dangų plėšiasi nuo žemės
Jis žymi daiktus, ir jo džiaugsmas duoda jiems vardus,
Kuriuos ištart tegali jis ir upės gyviai.
Praplaukę jie dabar: štai aštuonvietė kelia, leidžia vėlei
Aštuonias ilgas keteras, smaigalys jos pjausto pilką upę
Mažytė vairininkė rodo tiesų kursą
Tarp vamzdžio betoninio, einančio link uosto
Ir kūdros lotosais apaugusios, priebėgos klaidingos
Sulenkę nugaras, jos irklus pažabojo pergalei pasiekti
Viena yrėja šypsosi, melsvi jos marškinėliai prakaitu įmirko
Krūtinėn rankos įsispaudė, įtampa ir atvanga –
Ir laivė sukasi aplink save, atgal link klubo.
Dar pusvalandis, tačiau kiekvienas gyvis,
Prie upės parkai, ant aukštų kalvų namai, dviračių takai, krūmokšniai
Kiekvieną purslą sveikina ir kirtį irklų aštuonių.
Einu namo šlubuodamas. Šuo nepatenkintas
Ima prieštarauti, tyliai iš pradžių, paskui šaižaus
Lojimo proveržiai nuaidi gatvės vingiu.
Prabėga laiptai. Sintetiniais rūbais bėgikas
Ausines užsidėjęs, neišgirs lyg atodūsis ošimo,
Vakariui glamonėjant ilgą, žalią slėnį.


Iš anglų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS