Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-05-27 nr. 3050

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEINAR BRAGI.
ŽUVIS
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI3
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

AKTUALIJOS 
• UŽ TRISDEŠIMTIES KILOMETRŲ1
• PAS JOTVINGIUS SU JOTVINGIAIS5
 Jūratė Duksaitė.
IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE
3

LITERATŪRA 
• Rimvydas Strielkūnas.
"TRANSATLANTIKAS": LENKIJA–PASAULIS

KNYGOS 
• Alvydas Šlepikas.
LABAI GERAS ALMANACHAS
5
• PIKTYBĖS GĖLĖS2
• LIKIMO PIRŠTAS6
• KARVEDYS PAVARGO NUGALĖTI6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• MILŽINAS, KURĮ GALIMA ĮVEIKTI20

ŠOKIS 
• Vita Mozūraitė.
2005-ŲJŲ "NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS" – KĄSNELIS PROTO GURMANAMS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
ŽMONĖS IR ČIČERONĖS
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
PASKATA AKTORĖS MEISTRIŠKUMUI
2

MENO DIS/KURSE* 
• George Landow.
"AR TAS HIPERTEKSTAS KO NORS VERTAS?"
4

POEZIJA 
• ELENA KARNAUSKAITĖ3
• DAIVA ČEPAUSKAITĖ25

PROZA 
• Alis Balbierius.
NEPABĖGTI
4

VERTIMAI 
• JENNY BITNER
• EDWARD REILLY

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
ABSTRAKCIONIZMAS, BAROKAS IR IRONIJA
1
• Goda Giedraitytė.
METALO PĖDSAKAIS PER ISTORIJĄ...

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Agnesė Gailė.
DEMOKRATIJOS DEMONAS

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "SPONTANIŠKA GARSO IR VAIZDO INTERJERO IMPROVIZACIJA20
• Jurgita Jasponytė-Katė.
PILAITĖ IR VĖJAI
6

PAVELDAS 
• Danutė Mukienė.
"SUKAUPTI MUZIEJŲ SAVYJE..."
1

KRONIKA 
• BUVO GEGUŽĖS MĖNUO
• LITERATŪROS VAKARAS BUDAPEŠTE
• Pranas Visvydas.
M.K.ČIURLIONIO "KIBIRKŠTYS"
• STIPENDIJA RAŠYTOJAMS
• Olga Šteinberg (1920.IV.20–2005.V.22).
IŠĖJO MOKYTOJA…
1
• KAUNO DRAMA RENGIASI JUBILIEJINIAM SEZONUI

DE PROFUNDIS 
• LIETUVOS VALDYMO REFORMOS6

AKTUALIJOS

IEŠKANT KELIO REALIJŲ LABIRINTE

Jūratė Duksaitė

[skaityti komentarus]

Gegužės 7 d. Vilniaus mokytojų namuose įvyko Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos konferencija "SAVA ar SVETIMA: kultūros realijos grožinės literatūros vertime". Grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjai, kalbininkai, redaktoriai, dėstytojai klausėsi vertėjų Jurgitos Mikutytės, Irenos Balčiūnienės, Irenos Aleksaitės, VU dėstytojų Ugniaus Mikučionio ir Dalios Dilytės pranešimų, dalyvavo diskusijose.

Konferenciją pradėjo LLVS valdybos pirmininkė vertėja J.Mikutytė pranešimu "Kultūros realijų rūšys ir vertimo būdai". Vertėja pristatė realijas kaip unikalius tam tikros kalbos, šalies, etninės grupės, regiono daiktus, dalykus, sąvokas, pateikė jų rūšis (geografinės, etnografinės, visuomeninės politinės, nekalbinės), suskirstytas įvairiais aspektais, galimus jų vertimo būdus (jų susidaro bent penkiolika) ir tų būdų pasirinkimo kriterijus. Populiariausias vertimo būdas, kai perimamas ir adaptuojamas svetimas žodis, prie kurio kartais pridedamas paaiškinimas iš kelių žodžių, pavyzdžiui, vok. Jodeln – jodleriavimas, tirolietiškas dainavimas. Kitas vertimo būdas, kai kuriami neologizmai; puikus lietuvių kalboje prigijusio žodžio pavyzdys: mėsainis. Kalkė – tai paskiemeniui išverstas žodis, pvz., dangoraižis, angl. skyscraper, vok. Wolkenkratzer, rus. небоскреб. Generalizacija – vietoje konkretaus pasirenkamas abstraktesnis žodis, pavyzdžiui, vietoj jis gėrė "Evian" – jis gėrė mineralinį vandenį. (Pranešėja juokavo, kad vyrai turbūt nepritartų sumanymui vietoje konkrečios alaus rūšies rašyti tiesiog alus, o vyrai vertėjai, rodos, dėl to nė nesiginčijo.) Galimas ir funkcinis analogas, kai koks nors dalykas ar sąvoka pakeičiami panašiu, keliančiu tokias pačias asociacijas. Abstraktus pavyzdys galėtų būti: Džonas pagaliukais valgo suši – Jonas šakute valgo... (čia daugelis konferencijos dalyvių sušuko: cepelinus!). Dar keli pranešėjos paminėti būdai: aprašymas, kai paties skolinio nelieka; kontekstinis vertimas, kai keičiama visa situacija; vertėjo pabaigos žodis, kuris kartais gali būti geresnis būdas nei neelegantiškos išnašos kiekvieno puslapio apačioje; netgi realijos naikinimas – pateisinamas, jei realija atsitiktinė, neturinti nacionalinio kolorito, ir nepateisinamas, jei vertėjas tingi pasigilinti. Pranešėja teigė, kad vertimo būdo pasirinkimas priklauso nuo teksto rūšies (pvz., išnašos puslapio apačioje tinka verčiant intelektualų romaną ir netinka verčiant dramą ar kūrinį vaikams), taip pat nuo realijos vartojimo dažnumo, nes, pavyzdžiui, dažnai vartojant nebetinka aprašymas; nuo realijos reikšmingumo, kolorito ryškumo, pagaliau nuo realijos charakterio: žodžio formos, gramatinių darybinių savybių, skambėjimo. Galiausiai, tačiau ne paskutinėje vietoje, nuo paties skaitytojo, kuriam skirtas tekstas, ir vertimo tikslo (tai vėliau buvo minima ne kartą). Svarbiausia, vertime derėtų išsaugoti originalo poveikį. Kalbėtoja pažymėjo, jog šiais laikais, verčiant realijas, įprasta palikti daugiau svetimumo, mažiau adaptacijos nei anksčiau. (Kai kurie kalbėtojai vėliau šią tendenciją kritikuos ir gins kartais nepagrįstai išstumto lietuviško žodžio garbę.)

Vertėja Irena Balčiūnienė pranešime "Funkcinis realijų pateisinimas vertime", kalbėdama apie realijų vertimo būdų pasirinkimą, teigė, jog kitos kalbos realiją priimančios kaip viešnią. Tuo tarpu originale realija niekuo neišsiskiria. Atrodytų, kad tokia pat nepastebima ji turėtų būti ir vertime. Vertėja paminėjo Rytų tautų realijų perteikimo problemas. Pavyzdžiui, galvosūkis šių tautų literatūros vertėjams yra specifiniai pavadinimai, susiję su socialine padėtimi, šeimos ir giminių santykiais. Pasak pranešėjos, renkantis atitikmenį, "vertime kiekvienas žodis privalo kalbėti". Vertėja pritarė H.Kobeckaitės nuomonei, kad jei originalo žodis skaitytojui nieko nesako, geriau pasirinkti lietuvišką atitikmenį. Pavyzdžiui, rausvo it ežigėjus veido oda: tiurkizmas ežigėjus, kad ir paaiškintas išnašoje – sūrio rūšis, nėra tinkamas, nes mums sūris sukelia ne rausvumo, o baltumo, blyškumo asociaciją. Taigi kartais vertėjai be rimtos priežasties stengiasi išsaugoti originalo realijas, nors, kita vertus, dažnai tai būtina siekiant perteikti vietinį ar istorinį koloritą: gondolininko nevadinsime valtininku. Svarbu nepainioti skirtingų tautų ir laikų realijų (prie šios minties konferencijoje bus grįžta ne kartą). Kalbėdama apie mato vienetų vartojimo ypatybes, vertėja pabrėžė, kad nebūtina palikti tam tikros šalies mato pavadinimo, pvz., mylias galima keisti kilometrais. Tiksliuosiuose moksluose reikia tikslumo, o grožinėje literatūroje pėda gali būti pusė žingsnio. Pranešėja pabrėžė skaitytojo interesų ir poveikio jam svarbą. Yra realijų, kurias būtų galima versti terminu, tarptautiniu žodžiu, bet taip sunkiau skaitytojui, jis tarsi verčiamas šalia pasidėti žodyną. Audinio pavadinimas gali skambėti lyg koks burtažodis, pvz., tafta, bet juk norėtųsi įsivaizduoti, kaip paliesta ji šlama ir keičia spalvą. Taigi tekste neturėtų būti nebylių, skaitytojui nieko nesakančių vietų: jeigu kalbame apie konkretų vėją, verčiant kontekste keliais žodžiais turėtų atsispindėti jam būdingos savybės: švelnus vakaris zefyras. Nuo tokio "pasufleravimo" priklausys vertimo suprantamumas ir poveikis skaitytojui. Vertėja teigė, kad skaitytojas realiją turi suvokti su kontekstu – "gal tik kaip šiek tiek ryškesnę viso žodinio audinio, į kurį ji įpinta, giją", o vertėjas atsako už gimtosios kalbos švarą ir turtingumą. Kalbėtoja išsakė mintis, kilusias perskaičius R.Miliūnaitės straipsnį "Būrimas ramune" apie skolinius vertimuose, jų pasirinkimo vietoje lietuviško žodžio pagrįstumą. Paminėjusi keletą lietuvių kalbos ir kalbininkų negerbiančių rašytojų "perliukų" jų kūryboje ("Pėdinam jūrų krantais ir, svinguodami / etimologijos temomis, kritikuojame / prasmių reikšmes drenuojančius / kalbininkus" – A.Marčėnas), vertėja teigė, kad originaliai literatūrai gali padėti geri vertimai, praturtinti ryšių su kitomis kultūromis. Kalbėtoja pritarė R.Miliūnaitės minčiai, kad vertėjas raiškos priemones renkasi sąmoningiau nei rašantis gimtąja kalba. Palyginusi skolinių atsiradimo istorijos ypatumus lietuvių ir anglų kalbose, vertimo meno pradžią Lietuvoje pranešėja susiejo su Mažvydo "Katekizmu", atkreipdama dėmesį į tai, kad jau Mažvydas turėjo lietuviškų atitikmenų skoliniams, taip pat ji paminėjo kitų senųjų laikų vertėjų – Jono Bretkūno, Mikalojaus Daukšos – darbą lietuvių kalbos labui. O šių dienų vertėjas kartais skubinamas griebiasi pirmiau į galvą atėjusio tarptautinio žodžio, užuot vargęs ieškodamas lietuviško pakaito. Jeigu nei savi, nei skolinti žodžiai nepadeda, pranešėja pataria vertėjui nebijoti ir pačiam kurti naujadarą kaip senieji mūsų žodžio meistrai, o ne vien dairytis, ką gero pasiūlys kiti. Be to, ji pridūrė kartais klystanti ir pati, sulaukianti kritikos ir vėl taisanti klaidas. Peržiūrėjusi savo naują vertimą, vertėja sakė radusi jame kelis šimtus tarptautinių žodžių ir teigė daugeliui jų suieškojusi gyvų lietuviškų atitikmenų.

Diskusiją sukėlė vienos dalyvės klausimas, ar reikia adaptuoti kitų tautų valgių pavadinimus. Jos manymu, koks nors kuo nors perteptas apkepas, netekęs konkretaus pavadinimo, yra nei šis, nei tas. Bet, anot vertėjos Rūtos Jonynaitės, reikia spręsti ir sudėtingesnių svetimų valgių pavadinimų, pvz., spaghetti bolognese ar spaghetti carbonara, problemą. Pirmuosius siūlyta versti Bolonijos spagečiais, o ką daryti su antraisiais: gal karbonarų, o gal anglininkų spagečiai? Bet ką sako toks vertinys? Diskutuojant paaiškėjo, kad lazda turi du galus. Jei vartosime tik nepakeistą pavadinimą be paaiškinimo, žmogus nesupras, kas tai per valgis, iš ko jis sutaisytas. O jei pateiksime tik aprašymą, vėliau kur nors pamatęs pavadinimą, skaitytojas nesupras, kad tai – tas pat patiekalas. Visų dalyvių nuomonė sutapo vienu klausimu: svarbu – skaitytojas, kuris neturėtų būti klaidinamas. Pasiūlyta keletas galimybių, pavyzdžiui, J.Mikutytė pasidalijo patirtimi, siūlydama kompromisinį variantą, tinkamą, kai valgio pavadinimas originalo tekste kartojamas kelis kartus: iš pradžių galima pateikti originalią formą ir paaiškinimą šalia, o paskui – adaptuotą formą. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

VU ir Vytauto Didžiojo universiteto senosios islandų ir dabartinės norvegų kalbos dėstytojas U.Mikučionis pranešime "Senovės islandų kalbos tikriniai vardai ir istoriniai terminai vertimuose į lietuvių kalbą" aptarė kebliausias vietovardžių ir asmenvardžių bei titulų vartojimo vertimuose problemas. Dėstytojas teigė nesutinkąs su kai kurių kolegų nuomone, jog tikrinius vardus reikia versti atsižvelgiant į tai, kaip verčiama į dabartines skandinavų kalbas (į kurias ir išversta daugiausia senųjų islandų tekstų). Vertimuose į jas asmenvardžiai sumoderninami, pritaikomi joms būdingi istorinės fonologijos dėsniai, pvz., Knútr danų kalboje transkribuojamas Knud, švedų ir norvegų kalbose – Knut. Vertimuose į šias kalbas vartojamos ir šiuolaikinės vietovardžių formos. Išimtis – atvejai, kai dabar vietovė vadinama etimologiškai nesusijusiu vietovardžiu. Paprastai tai – ne Skandinavijos vietovardžiai: Kænugaršar – Kijevas. Tuomet vietovardis ne keičiamas dabartiniu, o adaptuojamas. Šį reiškinį pranešėjas pavadino "proprietizacija" (iš lot. proprium – savas). Pavyzdžiui, anglų kalboje Knśtr virsta Canute. Pranešėjo nuomone, sagų vertimuose į lietuvių kalbą nereikia orientuotis į kitas kalbas ir iškraipyti originalo. Nuspręsta asmenvardžių ir vietovardžių neadaptuoti: Lundun – Lundunas (o ne Londonas), padarant išimtį valstybių pavadinimams, jei dabartinis ir senasis pavadinimas – etimologiškai tas pat žodis. Pranešėjas sako, kad sagų veikėjai yra ir istorinės asmenybės, tiek sagų, tiek ir mokslinių tekstų vertime vardus reikia transkribuoti, vartoti vienodas formas, kitaip gali išeiti keistų dalykų: karalius Sverriras liepė parašydinti "Sveriro sagą". Vėliau kalbėtojas aptarė islandiškų titulų subtilybes. Bėda ta, kad skandinavų titulai skiriasi nuo Vakarų Europos titulų. Pavyzdžiui, yra tendencija islandišką konungr versti konungas, nors mums būtų įprasčiau karalius. Tačiau Vakarų Europos karalius ir konungas ne tas pat – konungui nepakakdavo gimti vyriausiuoju sūnumi, kad galėtų paveldėti sostą, konungu galėdavo tapti ankstesniojo valdovo brolis ar net žemesnės kilmės didikas. Taigi istorinė tiesa siūlo rinktis svetima. Tačiau, jeigu kontekstas leidžia, kartais galima pavartoti ir sava, pvz., vietoj daugiareikšmio žodžio hovdingas – valdovas, karvedys, karžygys. Svarbu išmanyti realijas ir tinkamai supažindinti su jomis skaitytoją. Pranešėjas paminėjo, kaip viename vertime pasigedo vertėjos pastabos, kad kūrinyje minimas vienakis yra ne kas kita, kaip dievas Odinas, nors ši realija yra gana gerai žinoma.

Vertėja Dalia Dilytė pasiguodė kolegoms, kad kartais istorinio nuoseklumo svarbos neįvertina redaktoriai. Savo vertime ji paliko antikinį vardažodį Germanija ir, nes taip atrodė logiška, antikinę Reino upės pavadinimo formą Rėnas. Tačiau redaktorė pataisė ją į Reiną. Bet tuomet, laikantis nuoseklumo, ir Germanija turėtų būti Vokietija! Prie tos minties, kad vertėjai ir redaktoriai turėtų bendradarbiauti glaudžiau, ieškoti abipusio sutarimo, grįžta ir kitoje diskusijoje.

Vertėja Irena Aleksaitė pranešime "Kai nežinia, sava ar svetima" dalijosi patirtimi sprendžiant tiesos ieškojimo problemas, su kuriomis ji susiduria, versdama Gabrielės Giunterytės-Puzinienės kūrinį "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose". XIX a. aukštuomenės damos dienoraštyje minimos didikų gyvenimo realijos, kurių nebėra ir kurioms išsiaiškinti reikia nemažai laiko. Pavyzdžiui, ponia vilki apdarą, kurio pavadinimas szlafroczek, išvertus iš lenkų kalbos, šiais laikais reiškia chalatėlį. Aukštuomenės dama viešumoje su chalatu? Kaip versti? Daug rūpesčių vertėjai sukėlė Lietuvos-Lenkijos valstybėje ir vėliau gyvenusių veikėjų, realių asmenų, pavardės. Lenkiškai rašiusios autorės knygoje visi asmenvardžiai sulenkinti, net ir jos pačios pavardė knygos viršelyje (Gabriella z Günterow Puzinina). Tad kaip atskirti, kuris mažiau žymus veikėjas yra lietuvis, o kuris lenkas? Kaip rašyti asmenvardžius, pvz., moteriškų pavardžių galūnes: Šumska ar Šumskienė? Vertėja papasakojo, kaip ieškojusi išeities įvairiuose šaltiniuose ir sužinojusi, jog tautybės problema anuomet nė nebuvo aktuali. Tačiau, norėdama tinkamai išversti asmenvardžius, vertėja bandė nustatyti tautybę. Bet čia aiškinimąsi apsunkino variantų įvairovė skirtinguose šaltiniuose, pavyzdžiui, net ir Sapiega, kuris buvo lietuvis, vienur vadinamas Levu, o kitur – Leonu; Sofija ir Zofija; Tyzenhauz ir Tyzenhauzaitė. Pasak vertėjos, visa tai galėtų "sušukuoti" istorikai, tačiau kaip savęs lietuviu nelaikiusį žmogų, kuriam jo tautybės klausimas nė nerūpėjo, vadinti lietuviu? Baigdama I.Aleksaitė sakė pavardes lietuvinsianti, nes to reikalauja ryškėjanti tendencija ir prašo leidykla, tačiau kiek nerimaujanti, ar nenukentės istorinė tiesa.

VU Klasikinės filologijos katedros docentė D.Dilytė, prieš pradėdama pranešimą "Antikinės realijos vertimuose iš kitų – ne graikų ir lotynų – kalbų", kiek sutrikusi paaiškino, kad pranešimas turėtų būti skirtas ne šiai šviesiai publikai, besigilinančiai į verčiamo kūrinio realijas. Tačiau pripažinusi, kad kartais pasitaiko ir tamsuoliškumo, dėstytoja pirmiausia gvildeno antikinių realijų neišmanymo problemą, kuri ypač skaudi mokslinio pobūdžio veikalų vertimuose. Pavyzdžiui, viename enciklopedijos tipo leidinyje yra toks sakinys: "Cezaris buvo užmuštas Pompėjos senate". Iš tiesų omenyje turimi Pompėjaus pastatyti senato posėdžių rūmai Romoje. Kitur pamanyta, kad Salarijaus tiltas tradiciškai pavadintas statytojo vardu, tačiau čia iš tikrųjų kalbama apie Druskos tiltą, per kurį buvo vežama eksportuojama druska (lot. sal). Viename vertime iš vokiečių kalbos, vadovaujantis vokišku tarimu, leschės – pasisėdėjimui skirtos salės – virto lešėmis. "Perlų" pažėrė ir kiti vertėjai: princepsas (imperatorius) virto princu, Viduržemio jūra (lot. mare internum) – Vidaus jūra. Išvada: vertėjas privalo išmanyti, ką perskaitęs užsienio kalba. Deja, toks tamsumas yra virtęs visuotiniu reiškiniu. Blogiausia, kad vertėjas verčia nė nežinodamas, kad nežino, tik kaip tokį savimi pasitikintį drąsuolį priversti sužinoti?

Kita iškelta problema – antikinių realijų aktualinimas. Kad ir kartais pasigesdama lietuvių kalboje žodžio kokiam nors senoviniam daiktui pavadinti, kalbėtoja, kuri ir pati verčia, siūlo geriau vartoti senus ir net pasenusius, tačiau lietuviškus žodžius nei naujųjų laikų svetimus. Ji nepritaria polinkiui perteikti karinius laipsnius šių laikų terminais. Keistai skamba admirolas Plinijus Vyresnysis, kuris turėtų būti laivyno vadas. Naujų laikų tarptautiniai žodžiai suteikia naujumo, painioja epochas, skaitytojas jaučia jų svetimą kilmę. Pranešėjai paminėjus dar vieną keistenybę – antikos laikams nebūdingą angliškos dvasios kupiną kreipinį sere, klausytojų salėje nugriaudėjo juokas. Anot kalbėtojos, čia puikiausiai būtų tikęs pone. Dar viena problema, kurią minėjo ir I.Balčiūnienė, – skoliniai didina svetimų žodžių tekste skaičių. Docentė patarė saikingai vartoti net ir graikiškos ar lotyniškos kilmės žodžius ir perskaitė sakinį, kuriame vos vienas iš 5 žodžių buvo lietuviškas. Pranešėja, kai kurių vertimų viename puslapyje radusi net po 21 svetimžodį, susirūpino, kad nieko nesiimant tarptautinių žodžių verstiniuose tekstuose bus daugiau nei savų.

Diskusijoje ne vienas sutiko su nuomone, kad, trūkstant istorinių žinių, nežinant, kas iš tiesų turima omenyje – princas ar koks kunigaikštis, kartais geriau apsiriboti aptakesniu žodžiu, pvz., valdovas. Niekas nesiginčijo, kad vis dėlto nepakenktų pasigilinti į aprašomąjį laikotarpį. VLKK vyr. specialistė Aistė Pangonytė patarė vertėjams kaupti realijų duomenų bazę. J.Mikutytė pasiūlė su realijomis susijusius klausimus siųsti el. paštu (literaturosvertejai@yahoo.com), kad būtų galima ieškoti išeities bendromis pastangomis.

Renginys buvo naudingas – vieni vertėjai išgirdo jiems rūpimą atsakymą iš kolegų lūpų, kiti gavo vertingų patarimų, iš kurių patys pasirinks tinkamiausią, treti atsiųs klausimus vėliau. Galbūt vieni santūriai traktuos dabartinį polinkį verčiant realijas palikti daugiau svetimos įtakos, kiti žiūrės, ką – sava ar svetima – pasirinkti reikalauja istorinė tiesa, treti įsiklausys į kai kurių pranešėjų siūlymą, R.Miliūnaitės žodžiais tariant, "pasigalynėti dėl kiekvieno lietuviško žodžio erdvės". Gal kuris sukurs naujadarą. Turbūt ne vienas, susidūręs su abejotina žinomybe, stengsis pasitikrinti, ar tikrai žino, neiškreips tiesos ir nepamirš to, kuriam rašo – savo skaitytojo.

Pasibaigus konferencijai, buvo paminėtos pirmosios Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos metinės (tikroji gimimo diena – gegužės 10-oji), o vertėją Teodorą Četrauską kolegos pasveikino su gimtadieniu.

 

Skaitytojų vertinimai


16809. nežiniukas Giedroycas2005-05-30 14:41
"griebiasi pirmiau į galvą atėjusio tarptautinio žodžio" "tarptautinių žodžių verstiniuose tekstuose bus daugiau nei savų" 1)Kadangi mokykloje manęs nemokė nei graikiškai, nei lotyniškai, tai visi tų kalbų pagrindu nukalti "terminai" man yra paprasčiausi svetimžodžiai. Tuo labiau apanglinti jų "išdirbiniai" (nuo - išsidirbinėti). Kažkokie galvočiai jau Nepriklausomojoje sugebėjo išleisti "Tarptautinių" žodžių žodyną. Gal reikėtų pradėti nuo VLKK desovietizacijos? Todėl, gerbiami tulkai, prašyčiau man, eiliniam runkeliui, parašyti kaip vadinami "tarptautinių" žodžių žodynai bent angliškai, prancūziškai ir vokiškai. 2) "Vakarų Europos karalius ir konungas ne tas pat ..." O kas sakė, kad karalius lietuvių kalboje (kultūroje, istorijoje) pereina tik vyriausiam sūnui? Juk verčiate į lietuvių, o ne Vakarų Europos kalbą. Taip ir turime: "princas Čarlzas" vietoje karaliūno Karolio. Per amžius visuose kraštuose karališkųjų šeimų ar atkilusių didžiūnų vardai ir titulai pritaikomi prie vietos kalbos (ų). Tik Lietuva visada stengiasi būti išimtimi. Arba verčiantieji čia kilę iš žemiausiųjų visuomenės sluoksnių? 3)"Tad kaip atskirti, kuris mažiau žymus veikėjas yra lietuvis, o kuris lenkas?" Atsipeikėkit! Kokie čia atradimai? Kuo čia dėta tautybė? Lietuviai visada visiems Lietuvoje šalia jų gyvenusiems turėjo lietuviškus vardus, nesvarbu ar jie pateko į rašytinius šaltinius ar ne. Visi I Respublikos (turiu galvoje - Abiejų Tautų) veikėjai turi būti rašomi lietuviškai. Kad ir Stanislovas Poniatauskas ir pan. Mažiausia, iki kokių 1918 metų. Bet jei lietuvių kilmės - tai amžinai (Jogailioniai, Radvilai, Giedraičiai ir t.t.) O lenkai, kaip rašė juos lenkiškai, taip ir rašys. O rusai XIX juos rašė rusiškai. Manote, kad dabar jie rašo kitaip? Ar dar nesuprantate, kad A. Mickevičius jau niekada nepasiaiškins dėl savo tautybės? Berods, čia paskutinėje eilutėje paminėtasis tuo pačiu (lietuvišku) principu pagamino Šneidereitą, Juozapeitą ir pan., mat jie jau ne lietuviai! O man, kas jie bebūtų, į abi puses atsiverčia vienodai. Bet čia jau ne kalbos, o bendrosios kultūros, išsilavinimo ir žemojo sluoksnio kompleksų klausimas.

16908. Kažkokio2005-06-03 20:15
pikto nemokšos paistaliojimai. Tikras Giedroycas.

16927. Arwen :-) 2005-06-05 18:53
Straipsnis labai geras,pasakyta daug gerų dalykų.Gryna tiesa su tais svetimžodžiais-gerai,jei skaitydamas juos supranti,tačiau kas,jei kaip tas nemokša(aukščiau)negeba suprasti.Kitavertus, pasenusias ir mažai vartojamas lietuvybes irgi ne kiekvienas supranta.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
6:12:46 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba